KARANTINO POVEIKIS VAIKAMS: PASITAIKO IR MAIŠTAUJANČIŲ

Vaiko teisių apsaugos specialistai atviri: karantinas – ypatingas iššūkis šeimoms. Tačiau pastaraisiais mėnesiais, nors pranešimų nemažai, smurto prieš vaikus šuolis nefiksuojamas.

Konfliktų neišvengiama

Kauno apskritis – tarp daugiausia pranešimų apie galimus vaiko teisių pažeidimus sulaukusių regionų – 4 781 per 2020 m., tačiau beveik pusė jų nepasitvirtino. Ypač ryškus šuolis buvo stebimas pirmojo karantino metu. Lyginant su 2019 m. tuo pačiu laikotarpiu, pranešimų skaičius išaugo kone du kartus. Per antrąjį karantiną tokių skirtumų nefiksuota.

Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyrius 2020 m. iš įvairių šaltinių sulaukė 2 139 pranešimų apie galimą vaiko teisių pažeidimą. Panašiai, kaip ir Kauno apskrityje, Kauno mieste nepasitvirtino taip pat apie pusė pranešimų.

Vaikas karantino metu yra namų kapsulėje ir pats negali inicijuoti pagalbos. Dėl šių priežasčių stebime atvejų, kai vaikai bėga iš namų, vartoja alkoholį.

Kaune pranešimų skaičius karantino metu žymiai nepakito arba jų sulaukta kiek mažiau, nei iki prasidedant šiam laikotarpiui. Pavyzdžiui, liepą, kai karantinas jau buvo pasibaigęs, Kauno miesto Vaiko teisių apsaugos skyrių (VTAS) pasiekė 206 pranešimai, iš kurių 94 nepasitvirtino. Gruodį, kai karantinas jau galiojo ir dar buvo sugriežtintas, sulaukta 180 pranešimų, 72 iš jų nepasitvirtino.

"Karantinas kėlė šeimoms tam tikrų iššūkių – pasikeitė sąlygos, bendravimo galimybės. Gal kai kuriems sunkiau buvo adaptuotis prie tų pasikeitusių sąlygų. Mes stebėjome konfliktiškumą šeimose, padidėjusį aplinkinių jautrumą, nes visi namie, visi girdi, kas ką veikia. Galbūt dėl karantino keliamų emocinių ir psichologinių iššūkių tie iškvietimų skaičiai ir galėjo būti tokie", – pastebėjimais dalijosi Kauno apskrities VTAS vedėja Neringa Martišienė.

Panašiai situaciją vertino ir Kauno miesto VTAS vedėja Andželika Vežbavičiūtė: "Visuomenė tampa aktyvesnė, daugiau kalbama apie smurtą, jo netoleravimą ir matome pokyčius. Gal ne taip greitai, kaip norėtųsi, bet ir pranešimų yra daugiau. Kartais žmonės apsidrausdami skambina. Jie nesako, kad prieš vaiką smurtaujama, tačiau girdi vaiko verksmą, todėl mano, kad gal tikslinga atidžiau pasižiūrėti. Be to, vaikai daugeliu atveju – namuose, todėl labiau girdimi per kaimynų sienas ir mažiau matomi, nes nesilanko  mokyklose, priešmokyklinio ugdymo įstaigose, dienos centruose."

Tarnybos atstovai pastebi, kad ypatingo susitelkimo reikalaujančiu laikotarpiu, per karantiną, neišvengta pačių skaudžiausių – smurto prieš vaikus šeimoje atvejų, tačiau jų fiksuota mažiau. Vis dėlto neatmetama prielaida, kad karantino nulemtas uždarumo kiautas neleidžia pamatyti realios situacijos. Vargu ar per nuotolį su vaikais bendraudami mokytojai kompiuterio ekrane gali pamatyti vaiko akis, jo būseną.

Piktnaudžiauja padėtimi

Tiek Kauno apskrityje, tiek mieste karantinas ypač išryškino dar vieną problemą – kone dvigubai padaugėjo skundų dėl bendravimo su vaiku, kai tėvai yra išsiskyrę. Daugeliu atveju skundėsi tėčiai, tačiau pasitaikė ir mamų skundų. Prisidengiant karantinu buvo ribojamos galimybės matytis su vaikais.

"Tarkime, mama pabijojo vaikui leisti susitikti su tėčiu, manydama, kad gal jis nepakankamai saugosi ir rizikuoja užsikrėsti koronavirusu. Manau, pasitaikė ir piktnaudžiavimo atvejų. Tačiau specialistams jau buvo sudėtinga atskirti, kada mama saugo vaiką nuo galimų rizikų ir kada prasideda piktnaudžiavimas", – teigė Kauno apskrities VTAS vedėja.

Pastabumas: A. Vežbavičiūtė pabrėžia, kad labai svarbu per vaiką pamatyti šeimos bėdas, kai jos dar neįsisenėjusios. Artūro Morozovo nuotr.

"Tačiau kodėl mama nusprendė, kad tėčio aplinka mažiau saugi nei jos? Jei, tarkime, ji eina į darbą, parduotuvę ir abu laikosi tų pačių saugumo reikalavimų. Jei turėjo kontaktą su ligoniu, serga ar grįžo iš užsienio – viskas gerai, privalo izoliuotis tą laikotarpį, tačiau kitais atvejais tėčiai turi lygiai tokias pačias teises, kaip ir mamos. Ypač ši situacija išryškėjo prieš Kalėdas", – pastebėjo Kauno miesto VTAS vedėja.

Laimei, ministerija netruko išaiškinti, kad vaikui abu tėvai yra šeima, todėl įprastas skirstymas ūkiais skyrium gyvenančių tėvų ir vaiko atveju – kitoks. Vaikui turi būti užtikrintas nuolatinis bendravimas su abiem tėvais. VTAS specialistai tapo tarpininkais, taikytojais net ir tais atvejais, kai vaiko tėvai gyvena skirtingose savivaldybėse. Specialistai padėjo pasiekti, kad vaikas galėtų bendrauti su abiem tėvais.

Tendencija, kai vaikai tampa iširusių santykių įkaitais, buvo pastebima ir anksčiau, tačiau karantinas tai dar labiau išryškino. Skęsdami savo pyktyje dėl iširusių santykių, suaugusieji pamiršta vaikus, pamiršta, kad vaikui ne mažiau skauda dėl taip susiklosčiusio gyvenimo, kad kažkurio iš tėvų išėjimas jam yra praradimas, kurį likęs kartu suaugusysis turėtų padėti išgyventi, o ne naudotis vaiku kaip priemone atkeršyti už skyrybas.

Jei šeima atsisako priimti mobiliosios komandos pagalbą ir atsisako laikinosios priežiūros, nebelieka galimybių kitaip užtikrinti vaiko saugumą, kaip tik paimant vaiką ir perkeliant jį į saugią aplinką.

Išsaugoti šeimoje

Kad ir kaip maloniau nuteikia žinia dėl mažėjančio smurto prieš vaikus, kad mažėja ir skiriamos globos atvejų, tačiau dažniausia problema, kai į šeimos gyvenimą tenka įsikišti vaiko teisių apsaugos specialistams, išlieka ta pati – alkoholis.

"Nuo to niekur nepabėgome. Tada ir prasideda vaiko nepriežiūra, atsiranda nesaugi aplinka", – įsisenėjusias rizikos šeimų bėdas mini A.Vežbavičiūtė.

Regis, jau atsistojusios ant kojų šeimos arba atskirai mamos, tėčiai ir vėl suklumpa priklausomybių liūne. Praėjusiai metais 132 šeimoms iš Kauno apskrities buvo teikiama pagalba. Vis dėlto specialistai stebi pakitusį požiūrį į jų darbą – šeimos noriai priima pagalbą. Tik viena šeima Kauno apskrityje atsisakė Vaiko teisių apsaugos tarnybos teikiamų paslaugų.

"Jei šeima atsisako priimti mobiliosios komandos pagalbą ir atsisako laikinosios priežiūros, nebelieka galimybių kitaip užtikrinti vaiko saugumą, kaip tik paimant vaiką ir perkeliant jį į saugią aplinką. Tokiais atvejais jau kreipiamasi į teismą ir jis sprendžia, kaip toliau elgtis", – sako Kauno apskrities VTAS vedėja N.Martišienė.

Kai pernai buvo atsisakyta grėsmės lygių nustatymo, o vietoje to pradėta vertinti vaiko situacija ir jo poreikiai bei pradėjo veikti laikinosios priežiūros institucija, keitėsi situacija ir vaiko apsaugos sistemoje. Laikinosios priežiūros institucija padėjo užtikrinti vaiko saugumą, o į krizę patekusiems tėvams ar kitiems atstovams pagal įstatymą – išsaugoti vaikus šeimoje.

Kol tarnybos mobilioji komanda su socialiniais partneriais tėvams teikia pagalbą, kad  jie pakeistų gyvenimo būdą, specialistai pasirūpina, kad vaiko poreikiai būtų užtikrinami jam liekant šeimoje – kartu su tėvais arba įstatymo numatytais atstovais. Tėvams padeda artimi asmenys, jeigu tokių nėra – vaikas su tėvais arba vienu jų apgyvendinamas socialines paslaugas teikiančioje įstaigoje. Kaune savivaldybės rūpesčiu pernai pradėjo veikti Šeimų krizių centras. Kai vaikui nustatoma laikinoji priežiūra, šeima arba vienas iš tėvų apsigyvena centre. Taip vaikas teisiškai išlieka šeimoje.

Prasmingumo ženklai

Dar ne taip seniai vaiko teisių tarnybų atžvilgiu skriejusi retorika – atėmė vaikus – keičiasi į visiškai priešingą. Tarnyba suklupusiai šeimai pasiūlo daugybę priemonių, padedančių susivokti klydus, atsitiesti ir išsaugoti vaiką šeimoje.

"Esame analizavę, kad pusė vaikų, kuriems buvo taikyta laikinoji priežiūra, grįžta atgal į šeimą. Vadinasi, tėvai priėmė pagalbą, stengėsi ir susitvarkė taip, kad vaikui namų aplinkoje būtų saugu ir palanku augti. Laikinoji vaiko priežiūra yra galimybė tėvams susivokti, kad jei jie nesikeis, nekeis blogų savo gyvenimo įpročių, vaikas gali būti paimtas, siekiant jį apsaugoti", – tęsė N.Martišienė.

Kiekvienos šeimos atvejis vertinamas atskirai. Nėra bendro, visiems vienodo modelio. Vieniems užtenka mėnesio, kitiems ir metų mažai. Vis dėlto vaiko teisių apsaugos sistema veikia taip, kad suteiktų šeimai kuo daugiau galimybių susitvarkyti gyvenimą.

"Kai kuriais atvejais vaikui pritaikyta laikinoji priežiūra tampa atspirtimi keisti gyvenimą. Kaune buvo atvejis, kai Šeimos krizių centre teko apgyvendinti tėtį su dviem vaikais. Labai džiaugėmės, kad jam viskas susiklostė gerai ir visi laimingi išvyko namo. Daugiau nei pusei šeimų pavyksta sėkmingai susigrąžinti vaikus ir toliau gyventi kartu užtikrinant saugią vaiko aplinką", – Kauno miesto situaciją apibūdino A.Vežbavičiūtė.

Pagrindinis darbo krūvis su į krizę patekusiomis šeimomis tenka psichologams, priklausomybių ligų specialistams, socialiniams darbuotojams. "Šeimos noriai sutinka dirbti su mobiliosiomis komandomis ir tai mums yra ženklas, kad darbas – prasmingas, kad šių paslaugų trūksta ir reikia", – neabejoja N.Martišienė.

Trūksta bendravimo

VTAS darbo karantinas nepakeitė – kaip anksčiau, taip ir dabar specialistai vyksta į šeimas, gyvai bendrauja ne tik su tėvais, bet ir su vaikais. "Labai jaučiama, kad vaikai pasiilgę tikro bendravimo. Taip, jie gali prisijungti prie įvairių platformų, technologijomis naudojasi geriau nei daugelis suaugusiųjų, tačiau labai jaučiasi, kad jie neturi ir jiems labai trūksta gyvo kontakto", – išskyrė A.Vežbavičiūtė.

Dėl karantino vaikai prarado visus iki tol turėtus kontaktus, liko tik tėvai. Jei jie sąmoningi, tuomet supranta, kad ne tik jiems, bet ir vaikams sunku prisitaikyti prie karantino. Tačiau suaugusiesiems lengviau suprasti, kad karantinas yra laikinas.

"Vaikas karantino metu yra namų kapsulėje ir pats negali inicijuoti pagalbos. Dėl šių priežasčių stebime atvejų, kai vaikai bėga iš namų,  vartoja alkoholį. Vaikams sunkiau išgyventi situaciją, kai jie atriboti nuo draugų, nuo mokyklos bendruomenės ir gyvai bendrauja tik su tėvais", – pastebėjimais dalijosi N.Martišienė.

Galimybės: N. Martišienė pastebi, kad dabar platesnės galimybės šeimai teikti pagalbą, o tėvų interesas – kiek jie pasinaudos ta pagalba. Vilmanto Raupelio nuotr.

Specialistės vis dėlto išskiria, kad yra ir rūpestingųjų tėvų grupė, kurie bet kokiu sunkiu ar įtemptu laikotarpiu randa laiko savo vaikui kūrybiškai pažvelgti į šį metą. Atlikti tyrimai rekomenduoja bent 7 minutes konkretaus dėmesio per dieną skirti vaikui. N.Martišienės vertinimu, tai labai mažai, todėl vaiko įtraukimas į kasdienę veiklą galėtų padidinti tas kelias minutes: galima kartu gaminti vakarienę, tvarkyti namus ar tiesiog pasidžiaugti žiemos teikiamais smagumais.

"Tokiais nesudėtingais dalykais nesunkiai padėtume vaikams ir sau palengvinti išbūti tą karantiną. Neturėtų ištirpti darbo ir poilsio ribos, nes ir suaugusio žmogaus psichikai, sveikatai tai nėra sveika. Derėtų stengtis struktūruoti laiką. Suskirstyti į darbo ir poilsio valandas", – šypteli Kauno apskrities VTAS vedėja.

"Tačiau yra mažiau atsparių suaugusiųjų, kuriuos pačius neigiamai veikia karantinas. Tada ir vaikui nieko nebegali duoti. Vis dėlto norėdami mes tikrai šį laiką galime puikiai išnaudoti savo vaikams pažinti. Juk sutaupome laiko kelionei į darbą ir po to atgal. Anksčiau pasimatydavome tik vakare, dabar per dieną trumpesnių ar ilgesnių susitikimų tarp pamokų, namų darbų ruošimo, namų ruošos yra gerokai daugiau", – pastebi Kauno apskrities VTAS vedėja.

Atsakomybė ir pareiga

Neturėtų ištirpti darbo ir poilsio ribos, nes ir suaugusio žmogaus psichikai, sveikatai tai nėra sveika.

Vaiko gerovės sargai atviri – kartais situacijų būna kraštutinai liūdnų, tad maloniau prisiminti istorijas su laiminga pabaiga. N.Martišienė mena neeilinį atvejį, kai du mažyliai neteko mamos, o atskirai gyvenęs tėtis jau džiaugėsi kitos moters draugija. Be mamos likę vaikai kaip iš dangaus nukrito naujus santykius kuriančiam tėčiui. Toli gražu ne iš karto broliai rado vietą tėčio namuose.

Talkinti sutrikusiam vyrui teko Vaiko teisių apsaugos tarnybai. Pradžioje į namus buvo priimtas vienas broliukas. Tačiau specialistai neslėpė širdgėlos, kaip artimi mažyliai, išgyvenantys mamos netektį, buvo išskirti. Galiausiai pasirinko tėtis – jis paaukojo naujai kurtus santykius su kita moterimi ir pasiėmė auginti du savo sūnus.

Gyvenimas yra visoks ir kartais jis iškrečia tokių pokštų, kad net pranoksta pasakas apie piktas pamotes. Vieni kabinasi į gyvenimą kiek įmanydami, kad tik susigrąžintų vaikus, kitiems net ir dėl mažųjų nepavyksta ryžtis esminiams pokyčiams.

N.Martišienė mini kitą situaciją, kai šeimai buvo taikyta laikinoji priežiūra pas giminystės ryšiais susijusius asmenis. Tai reiškia, kad tam tikrą laikotarpį tie giminės įsipareigoja užtikrinti vaikų saugumą.

Kartą mobilioji komanda susisiekė dėl susitikimo su šeima, kuriai buvo taikyta laikinoji priežiūra pas artimą asmenį, tačiau jos atstovai pareiškė negalintys susitikti, nes esą ne namie. Mobiliosios komandos specialistams kilo įtarimas, kad tėvai galimai neblaivūs.

Kadangi tos šeimos vaikučiai buvo labai maži, kilo pagrįstų abejonių dėl jų saugumo. Darbuotojoms buvo neramu, jos nuvyko į namus, kuriuose tuo metu gyveno šeima, tačiau jų neįsileido, nors buvo akivaizdu, kad namuose kažkas yra. Pagalbos kreipėsi į policiją, tada jau buvo įleisti į vidų ir paaiškėjo ne itin maloni situacija – ir tėtis, ir mama buvo neblaivūs.

"Šiuo atveju norėčiau pabrėžti atsakomybės problemą. Tie žmonės, kurie įsipareigoja prižiūrėti šeimą, tuo laikotarpiu yra atsakingi už vaikų saugumą. Jei įsipareigoji už savo artimų asmenų priežiūrą, už tuos vaikus, jų saugumą taip pat prisiimi atsakomybę. Vaikai buvo neprižiūrėti, tas artimas asmuo buvo išvykęs", – situacija parodė, kad tėvai ir už juos įsipareigoję kiti asmenys pro pirštus pažiūrėjo į padėties rimtumą.