Žvilgsnis į miestą
„Matote baltą švytinčią sieną. Ji simbolizuoja optimizmą, viltį. Pagaliau šiame forto muziejuje šviesi tema. Už sienelės matosi grotų šešėliai, susikertantys įvairiais kampais. Grėsmė ir tragedijos – neatsiejamos nuo žydų gelbėtojų temos“, – pasakojo ekspozicijos projekto vadovas, muziejaus Ekspozicijų ir parodų skyriaus vedėjas Vytautas Petrikėnas.
Šiame forte, kuriame vėliau įrengtas muziejus, kadaise buvo nužudyta daugybė žydų gelbėtojų. Ši ekspozicija atlieka ne tik istorijos pažinimo, estetinę, bet ir memorialinę funkciją, atkreipė dėmesį V. Petrikėnas, primindamas, kad prie forto buvo masinių žudynių laukas.
Pasaulio tautų teisuolių vardas yra suteiktas beveik tūkstančiui lietuvių, gelbėjusių žydus. Dėl to, kad neišliko įrodymų, kad daugybė faktų, pasakojimų taip ir liko jau tik mirusių žydgarbius galinčių paliudyti žmonių atmintyje, apie daugybę gelbėtojų ir jų istorijų taip ir nesužinosime.
Nuspręsta koncentruotis tik į tuos apdovanotuosius Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais ir (ar) paskelbtus Pasaulio tautų teisuoliais, kurie gyveno Kaune ir jo apylinkėse arba kurie buvo susiję su gelbėjimu iš Kauno geto.
DI per sunki tema
Ekspozicijoje lankytojus pasitinka penki apšviesti paveikslai. Jiems sugeneruoti, kad atspindėtų tikrus siužetus, su rangovais bandėme pasitelkti dirbtinį intelektą (DI). „Pamatėme, kad DI nesupranta Holokausto, vykdyto Lietuvoje, aspektų ir temos jautrumo ir niekaip negali įgyvendinti mūsų minčių, nemoka perteikti metaforų. Tada į pagalbą atėjo dailininkas Darius Aleksandravičius“, – pasakojo V. Petrikėnas.
Tarp išgelbėtųjų ir gelbėtojų užsimezgusį ryšį puoselėja jau kelios kartos.
Vienas paveikslų skirtas potemei „Keliai iš geto“, kokiais būdais žmonės buvo gelbėjami. Vaizduojama, kaip vyras eina pro kareivį per senąjį medinį Vilijampolės tiltą per Nerį ties Jurbarko gatve, ant nugaros nešdamas maišą. Maiše – vaikas. Kauno gete buvo siuvykla. Jame buvo siuvami nacistinės Vokietijos simbolika pažymėti maišai. Šalia paveikslo – autentiškas maišas iš geto, švirkštas ir vaistų vaikams užmigdyti, kad išbūtų tyliai ir ramiai, buteliukas.
Tarp išgelbėtųjų ir gelbėtojų užsimezgusį ryšį puoselėja jau kelios kartos. Tai atspindi daugybė laiškų, pristatomų ekspozicijoje. Juos galima paimti į rankas ir čia pat paskaityti.
Kas gelbėjo?
Ekspozicijoje taip pat nagrinėjama potemė, koks yra statistinis gelbėtojo portretas. Gelbėjo ir savo namuose slėpė įvairaus amžiaus, įvairių profesijų, įvairaus finansinio statuso ir kilmės žmonės. Ir dvasininkai, ir darbininkai, ir turtingi, ir vos galą su galu suduriantys, ir inteligentai, ir bemoksliai, ir religingi, ir netikintys, ir t. t. Juos vienijo ryžtas veikti tuo metu, kai pasyvus stebėjimas reiškė susitaikymą su blogiu.
Norintys sužinoti daugiau, už kiekvieno paveikslo ras išskleidžiamų informacinių lentelių su gelbėtojų biografijomis.
Jaroslavas ir Teklė Rakevičiai, auginę keturis sūnus, gelbėjo žydus iš Kauno geto. Šeima gyveno savo ūkyje Keidžių kaime, Raseinių rajone. T. Rakevičienė sirgo onkologine liga, todėl dažnai lankėsi pas gydytojus Kaune. Sutartu metu ji nueidavo prie geto ir perduodavo raštelį, kuriame nurodydavo vietą, kur lauks žmonių, kad juos galėtų išvežti iš miesto. Rakevičių namai buvo tarsi paskirstymo punktas, kuriame išgelbėtieji užsibūdavo neilgai, kol sustiprėdavo.
Jonas ir Juzefa Jurevičiai ūkininkavo Žemaitkiemio kaime, buvusiame netoli Kauno IX forto. Jie augino keturias dukras ir sūnų. 1943 m. jų namuose nuolatos buvo slepiami septyni žydai ir vienas karo belaisvis. Kluonas, kuriame slėpėsi pastarasis, 1944 m. balandį buvo padegtas, J. Jurevičienė žiauriai sumušta, o sutuoktinis ir pas juos tebesislapstę žydai suimti ir vėliau sušaudyti šiame forte.
Jurevičių dukrai Leonijai pavyko išgelbėti pas juos slapstytą dvejų metų žydų berniuką, kurį kitą dieną po šių įvykių pridengusi skara išnešė į benediktinių vienuolyną.
Išnyra iš pasąmonės
Ekspozicijoje yra ir tamsi patirtinė erdvė, kurioje skaudžius Holokaustą patyrusių, bet vėliau išgelbėtų vaikų prisiminimus perteikia jų citatos.
„Nepaguodžiamai verkiau staiga atsidūrusi nepažįstamoje vietoje“, „Pradėjau skirti ginkluoto žmogaus žingsnius nuo paprastų praeivių žingsnių“, „Prisimenu begalinį alkį“, „Jaučiausi traumuota, užsidariau savyje“, „Darosi vis tvankiau, sunku ištverti“, „Išmokau melstis“ ir t. t.
Naudojantis interaktyviu stacionariu telefonu galima išgirsti gelbėtojų biografijas, o ant Kauno miesto reljefinio plano pateikiama vaizdo projekcija atskleidžia gelbėjimo etapų kompleksiškumą.
Tylėjo dešimtmečius
Nacistinės okupacijos metais Kaunas tapo vienu iš svarbiausių žydų gelbėjimo centrų Lietuvoje. Nepaisydami grėsmės, miesto ir jo apylinkių gyventojai kūrė slaptus pagalbos tinklus.
Po Holokausto vieni gelbėtojai sulaukė tarptautinio įvertinimo ir buvo pripažinti Pasaulio tautų teisuoliais, dalis buvo represuoti sovietinių okupantų dėl realių ar įtariamų ryšių su nepriklausomos Lietuvos institucijomis, Bažnyčia ar dėl antisovietinės rezistencijos.
Ekspozicija atidaryta minint Lietuvos žydų gelbėtojų dieną, kovo 15 d. Iš pradžių ji buvo pristatyta žydų bendruomenės atstovams, žydų gelbėtojų artimiesiems.
„Žmonės ekspoziciją apžiūrėjo susijaudinę. Tai jiems ir mums labai svarbus įvykis. Ir anksčiau buvome parengę ekspozicijų apie gelbėtojus, bet ši ekspozicija daug šiltesnė, leidžianti lankytojams išsinešti kur kas daugiau patirčių“, – palygino V. Petrikėnas.
Jis pridūrė, kad daugelis gelbėtojų apie savo veiklą tylėjo dešimtmečius, laikydami tai paprasta žmogiška pareiga, o ne žygdarbiu.
„Šiandien jų istorijos liudija ne tik apie skleistą šviesą, bet ir apie atsakomybę, kurią žmogus gali prisiimti net tada, kai aplinkinis pasaulis pasineria į akliną tamsą“, – teigė ekspozicijos vadovas.
Ši ir kitos muziejaus ekspozicijos skirtos žmonėms, norintiems pažinti savo šalies istoriją, pamatyti bendrą to meto Europos kontekstą ir tai, kokią vietą tame tamsiame periode užėmė įvykiai Lietuvoje.
(be temos)
(be temos)