KAUNIETĖ STUDIJAVO JAV, KAD GRĮŽUSI KURTŲ LIETUVAI

Dar besimokydama mokykloje kaunietė Eleonora tvirtai žinojo du dalykus. Tai, kad aukštojo mokslo diplomo sieks JAV, o atsiėmusį jį grįš atgal į Lietuvą.

Patraukė mainų programa

Kol nesutikau Eleonoros, mano žinios apie ją buvo skurdžios – buvusi Kauno Jėzuitų gimnazijos moksleivė, kieta debatininkė, po studijų JAV grįžusi atgal į Lietuvą. Susitikti buvo smalsu vien todėl, kad užduočiau klausimą, kodėl po ketverių metų studijų svajonių šalyje, jauna ir perspektyvi mergina grįžo atgal į Lietuvą. Atsakymą rasite straipsnio pabaigoje, o kol kas grįžtu į Kauno valstybinio muzikinio teatro sodelį, kuriame, baigiantis savaitei, man iš tolo mojo Eleonora – smulki šviesiaplaukė, kimiu balsu ir kuprine, didesne už ją pačią.

"Savaitgaliui atvažiavau į Kauną, todėl į ją sutalpinau visą savo gyvenimą", – ištikimą pakeleivę ranka apglėbė E.Lekavičiūtė.

Su juoda odine kuprine 23-ejų mergina drąsiau jautėsi ir prieš fotografo objektyvą – pozuoti ne pats mėgstamiausias jos užsiėmimas. Redakcijoje įkritusi į kėdę Eleonora visiškai atsipalaidavo, o po kelių minučių pokalbio supratau, kad mergina turi ne tik stiprų balsą, bet ir tokį pat charakterį.

Dešimtoje klasėje, kai dalis moksleivių dar tebegalvojo apie kelią, kuriuo suks po vidurinės, Eleonora tvirtai žinojo, kad ji studijuos užsienyje. Mainų programa, pagal kurią tais metais išvyko į JAV, buvo paskutinis dygsnis, pritvirtinęs sparnus jaunos merginos svajonei.

"Besimokydama iš arčiau susipažinau su JAV švietimo sistema. Pamačiau, kiek daug pasirinkimo laisvės ji suteikia jaunam žmogui, todėl tvirtai žinojau, kad noriu studijuoti ne Jungtinėje Karalystėje, kaip dauguma lietuvių, o būtent JAV", – apie savo pasirinkimą kalbėjo kaunietė.

Atsakymo laukė tamsoje

Būsimomis studijomis Eleonora ėmė gyventi baigiantis vienuoliktai klasei, mat priėmimai į daugumą JAV universitetų prasideda ganėtinai anksti. Pirmiausiai Jėzuitų gimnazijos moksleivė laikė anglų kalbos, vėliau – standartizuotą testą. Dėl jo, trukusio bemaž keturias valandas, jai teko vykti į Vilnių. Stojant į Brauno universitetą, kuriam Eleonora teikė prioritetą, buvo svarbūs paskutinių ketverių metų pažymiai ir pasiekimai. Pastarųjų tuometei Jėzuitų gimnazijos prezidentei, ilgametei debatininkei ir įvairių viešojo kalbėjimo čempionatų laimėtojai tikrai nestigo. Maža to, kiekvienam pretendentui teko rašyti ne motyvacinį laišką, o kūrybinę esę.

"Atsakymą sužinojau dvyliktos klasės viduryje", – į lemtingą vakarą ir tamsų kambarį, kuris tapo žudančio laukimo zona, mintimis grįžo E.Lekavičiūtė.

Pamačiusi, kad įstojau, ėmiau šaukti iš laimės.

Mergina žinojo, kad lygiai 24 val. nakties į pašto dėžutę turėjo gauti  elektroninį laišką, vienaip arba kitaip pakeisiantį jos gyvenimą. Jei atvirai, Eleonoros taip ir nepaklausiau apie atsarginį variantą tuo atveju, jei kompiuterio ekrane būtų išvydusi neigiamą atsakymą ir apgailestavimo tekstą.

"Pamačiusi, kad įstojau, ėmiau šaukti iš laimės", – emocijų pliūpsnis, pasak merginos, išbaidė visus tos nakties miegus.

Džiaugtis būta dėl ko – į prestižinį universitetą, savo istoriją rašantį nuo 1764-ųjų, patenka tik iki dešimties procentų stojančiųjų. Lietuvė savo galimybes vertino, kaip sako ji pati "fifty-fifty" (liet.k. "penkiasdešimt ir penkiasdešimt").

Kaip reagavo būsimos Brauno universiteto studentės tėvai? Eleonora neslėpė, matė drėgnas mylimiausiųjų akis, tačiau iš jų lūpų liejosi žodžiai, kupini motyvacijos ir dar didesnio įkvėpimo versti kalnus.

"Už tai jiems esu labai dėkinga", – iš E.Lekavičiūtės lūpų išsprūdo nuoširdus "ačiū" .

Dingo du lagaminai

Nuo tos akimirkos, kai gavo oficialų laišką, patvirtinantį narystę Brauno akademinėje bendruomenėje, Eleonora ėmė ruoštis didžiajai kelionei, o prasidedant rudeniui į svajonių šalį ji išskrido su neišmatuojamu entuziazmu ir dviem įspūdingo dydžio lagaminais.

"Skridau su Norvegijos oro linijomis, kurios... pradangino mano lagaminus", – situaciją, kuri pokalbio metu mudviejų veiduose nupiešė šypsenas, tąkart E.Lekavičiūtei neatrodė tokia juokinga.

Storos medžiagos kelnėmis, megztiniu ir rudeniniu paltu apsimuturiavusią merginą, Niujorkas pasitiko beprotišku karščiu – termometro stulpelis tąkart šoko aukščiau trisdešimties laipsnių. Visa suplukusi, nuo kaktos braukdama prakaitą keturias valandas kaunietė autobusu riedėjo universiteto link.

"Prie visos situacijos, kuri buvo kupina jaudulio, prisidėjo dar ir šis nesklandumas. Žinoma, nepriėmiau jo kaip ženklo. Kaip baigėsi istorija su lagaminais? Jie atsirado po poros dienų", – šyptelėjo mergina ir džiaugėsi, kad iki tol, kol bagažas grįžo į jos rankas, prisitaikyti prie naujosios buities jai padėjo bendramokslės.

"Susipažinau su daug nuostabių žmonių iš viso pasaulio. Pati gyvenau su amerikiete, kurios namai, beje, buvo visai netoli universiteto. Kodėl tada ji apsistojo bendrabutyje? Tokia tvarka – pirmus tris metus privalai gyventi universiteto miestelyje", – kaunietės tokios taisyklės nė kiek netrikdė.

Patys rinkosi dalykus

Eleonoros pasirinkimas universitete – tarptautinių santykių studijos ir artimesnė pažintis su Lotynų Amerikos regionu. Paklausta, kas lėmė simpatijas pastarajam teritoriniam vienetui, mergina tik gūžtelėjo pečiais – meilę Lotynų Amerikai, jos žmonėms ir kultūrai, žodžiais esą sunku nupasakoti.

Merginos pasirinkimas jos neįspraudė tarp knygų apie politologijos mokslo discipliną, nagrinėjančią valstybių užsienio politiką ar žurnalų, pasakojančių apie žemyną, kuriame dominuoja iš lotynų kalbos kilusios romanų kalbos. Kiekvieno semestro metu kaunietė atverdavo vis naujus žinių lobynus – paskaitas apie meną ar feminizmą, teisę ar religiją ir daugelį kitų.

"Esu laiminga, nes universitetas, kurį baigiau, ruošia ne tik gerus specialistus, bet ir išprususius žmones", – E.Lekavičiūtės pasakojimai apie suteikiamą pasirinkimo laisvę darsyk privertė žavėtis JAV švietimo sistema ir požiūriu į jauną žmogų.

Kaip ir į dėstytojų santykį su studentais. Eleonora nepamena ar yra buvę paskaitų, kurių metu profesoriai stovėtų prieš auditoriją ir greitakalbe žertų tos dienos temą. Kiekvieno užsiėmimo metu, jie skatindavo diskusijas, o su studentais bendraudavo kaip su lygiaverčiais partneriais.

Mokė sirų mergaitę

Besimokydama Brauno universitete Eleonora galėjo ne tik pati rinktis dalykus, bet ir savarankiškai dėlioti paskaitų tvarkaraštį.

"Būdavo dienų, kai universitete sėdėdavau nuo 9 val. ryto iki 17 val. vakaro, o ketvirtadienį ir penktadienį turėdavau sau", – laisvą nuo paskaitų laiką E.Lekavičiūtė, kaip ir kiti studentai, leisdavo produktyviai.

Studentai skatinami generuoti naujas idėjas, jungtis į grupes. Nesvarbu, tai būtų riedučių būrelis ar piratų akapela. Beje, tokią mes turėjome!

Bent 8 val. per savaitę kaunietė skirdavo darbui, kuriuo visus norinčiuosius aprūpindavo universiteto administracija. Nemėgsti ilgai miegoti, o kepiniai didžiausia tavo aistra? Esi laukiamas virtuvėje prie picų. Patinka bendrauti su žmonėmis? Stok prie kasos aparato. Pasiilgai tylos? Tau atviros bibliotekos erdvės.

"Aš priklausiau universiteto maitinimo sektoriui. Buvau vadybininke, atsakinga už kelias dešimtis studentų. Kuravau jų darbą, rūpinausi, kad būtų sumokėti pinigai ir t.t.", – savomis pareigybėmis ir už jas gaunamu atlygiu, leidusiu jausti bent šiokią tokią finansinę laisvę, džiaugėsi pašnekovė.

Darbu universitete kaunietė neapsiribojo – dalį laiko skyrė pabėgėlių šeimoms: bent 4 val. mokė anglų kalbos mažą sirų mergaitę Ženą.

"Studentai skatinami generuoti naujas idėjas, jungtis į grupes. Nesvarbu, tai būtų riedučių būrelis ar piratų akapela. Beje, tokią mes turėjome!", – prisiminusi persirengėlių kompaniją, kaunietė skaniai nusikvatojo.

Žengė pro vartelius

Žingsnis po žingsnio priartėjome prie pabaigos, apie kurią svajoja kiekvienas studentas. Taip, tai – baigiamasis darbas.

"Rašiau apie etno-nacionalistų grupę Peru", – išversti temos pavadinimą į lietuvių kalbą E.Lekavičiūtei sunkiai sekėsi.

Nelengvas, anot Brauno absolventės, buvo ir rašymo procesas. Jam kaunietė skyrė bent kelis mėnesius. Kebliausia buvo tai, kad informacijos apie minėtąją grupę anglų kalba ji nerado, todėl baigiamojo darbo mozaiką dėliojo iš detalių, surinktų iš internetinių puslapių ir kitų šaltinių ispanų kalba.

"Galimi trys baigiamojo darbo įvertinimai: A, B, C. Aš baigiau universitetą magna cum laude (iš lot. k. su pagyrimu)", – kukliai nusukusi akis, E.Lekavičiūtė mintimis nusikėlė į diplomų įteikimo dieną, kurią iki šiol mena spalvotos ir ryškios nuotraukos telefone.

Apsisiautusi mantija, o šviesius plaukus paslėpusi po specialiu galvos apdangalu, drauge su kitais bendramoksliais ji atsiėmė diplomus ir kirto vartus, pro kuriuos Brauno studentams lemta eiti tik du kartus – įstojus į akademinę bendruomenę ir ją paliekant.

"Tikima, kad kirtus juos anksčiau, gali nebaigti universiteto, todėl muzikantai, kurie iškilmių metu groja įvairiais instrumentais, pro šiuos vartus šuoliuoja atbuli ir ant vienos kojos", – apie nuotaikingas akademinio miestelio tradicijas kalbėjo mergina.

Save mato Lietuvoje

Studijų metu Eleonora ne kartą buvo atvykusi į Lietuvą, dažniausiai per Šv.Kalėdas ir vasaros atostogas. Šiųmetė vasara buvo lemtinga – namo mergina grįžo be bilieto atgal. Paklausta, kodėl nesusiviliojo svajonių šalimi tituluojamos Amerikos kerais, iki tol rankomis plačiai mojusi šviesiaplaukė akimirkai sustingo. Dar prieš vykdama studijuoti į JAV, ji esą žinojo, kad, atsiėmusi diplomą, grįš atgal į savo gimtinę, kur atstumus tarp taško A ir taško B gali įveikti pėsčiomis, o maisto prekių parduotuvių lentynose gali rasti ne tik sintetinių pusgaminių.

"Ar buvo lengva adaptuotis grįžus atgal į Lietuvą? Tikrai taip", – merginos šypsena nekėlė abejonių.

Kaskart atvykdama į Lietuvą ir Kauną, ji esą matė ne tik tvarkomas gatves ar už kampo išdygusias naujas kavines, bet ir žmones, su besikalančiais laisvės sparnais. Savuosius ji taip pat nusprendė skleisti čia. Nuo šios savaitės Eleonora tapo programos "Kurk Lietuvai" komandos nare ir įsikurs Aplinkos ministerijoje.

"Siekdama pritraukti talentus iš užsienio, Lietuva kviečia jaunus, energingus, veržlius ir talentingus žmones dalyvauti programoje "Kurk Lietuvai". Ji leidžia atsiskleisti ir dirbti valstybės labui", – visus, norinčius daugiau sužinoti apie minėtąją programą E.Lekavičiūtė kvietė panaršyti internete.

Taip, kaip tai daro ji, ieškodama dailės studijos ar kitų širdžiai malonių veiklų.

"Grįžusi atgal į Lietuvą nenutraukiau ir savanorystės. Kelis kartus važiavau į Užsieniečių registracijos centrą Pabradėje. Bendrauju su keliais prieglobsčio prašytojais Vilniuje. Kai nori, viskas įmanoma", – neužsidaryti kiaute ir atrasti gyvenimo malonumus kvietė besišypsanti šviesiaplaukė.