KAUNIETIS A. JAKELIS: APDOVANOTAS UŽ IŠGELBĖTAS GYVYBES

Jei ne Andrius, ši istorija galėjo atsidurti kriminalų puslapyje su liūdna baigtimi. Laimei, liepos 26-osios tragedijos, kai greitkelyje nesuvaldyta mašina rėžėsi į atitvarą, pavyko išvengti.

Pasitikrino tikėjimą

Prieš susitikdama su kauniečiu Andriumi Jakeliu tikėjausi sauso ir trumpo pokalbio apie jo žygdarbį, kurį neseniai policijos pareigūnai įvertino "Gėrio sergėtojo" statulėle. Klydau. Jaunuoliui prabilus supratau, kad galėčiau jo klausyti ištisas valandas. Tiesa, ne dėl malonaus balso ir televizinės dikcijos.

"Gimiau Lietuvoje, užaugau – Latvijoje. Aplinkybės susiklostė taip, kad Jūrmaloje su šeima praleidome vienuolika metų. Grįžus į Kauną baigiau gruodelką, chorvedybą, o tada dvejiems metams išvykau į Prancūziją, Lioną. Ten dalyvauju Chemin-neuf bendruomenės misijoje "Net for God". Ši bendruomenė kuria trumpametražius filmus, skatinančius atskleisti pačias įvairiausias ekumenines temas", – taip, anot jaunojo kūrėjo, gimė filmas "Vyras pagal Dievo širdį", dienos šviesą išvydęs praėjusių metų sausį. Paklaustas, ar pertrauka po vidurinės mokyklos buvo sąmoninga, Andrius linktelėjo galvą – nuo šešiolikos metų dirbęs operatoriumi, į Prancūziją jaunuolis vyko sąmoningai, pasikrauti naujų žinių.

"Yra begalė nuostabių katalikiškų renginių, tačiau ar matėte jų įrašus? Trūksta techninio atlikimo, todėl pagalvojau, kad būtų smagu atstovauti Katalikų bažnyčiai medijose", – jaunuolio sprendimas atvedė prie Vytauto Didžiojo universiteto (VDU), Katalikų teologijos fakulteto durų slenksčio, kurį jis mina jau antrus metus. – Čia dar ne viskas! Prieš studijas ir kelionę į Prancūziją suabejojau, aš esu tikintis ar tikėjimas – tėvų įskiepytas dalykas, todėl nusprendžiau pereiti Šv.Jokūbo kelią, besidriekiantį 800 km ir vedantį į Santjago de Kompostelą. Be kuprinės, pinigų ir maisto, tik su Biblija, žibintuvėliu ir vienais marškiniais. Tai buvo nuostabiausia kelionė mano gyvenime."

Aš tą vakarą neturėjau vairuoti, todėl, kai kolega atsisakė sėsti prie vairo ir pastarasis atiteko man, supykau.

Lemtinga naktis

Šv.Jokūbo kelio išbandymai dar labiau sustiprino jaunuolio tikėjimą, tuo metu Aukščiausiasis, kurio egzistavimu prieš tai buvo suabejojęs Andrius, atsiuntė jam išbandymą.

"Baigiantis liepai Vilniuje filmavome "Kitokius pasikalbėjimus" su operos soliste Asmik Grigorian. Automobilius pastatėme toliau nuo centro, kad nereiktų brangiai mokėti už parkavimą. Po darbo susikrovę daiktus supratome, kad pamiršome, kur palikome automobilius. Gerą valandą jų ieškoję, galiausiai radome. Aš tą vakarą neturėjau vairuoti, todėl, kai kolega atsisakė sėsti prie vairo ir pastarasis atiteko man, supykau", – vidurnaktį važiuodamas pro Grigiškes, A.Jakelis dar svaidėsi žaibais, tačiau netrukus aprimo ir ėmė kalbėti seseriai Faustinai Jėzaus padiktuotą maldą – Dievo gailestingumo vainikėlį. Tuo pat metu akylai sekė kelio ženklus.

Už nugaros palikus Elektrėnus su visais miestelio žiburiais, tolumoje, ties Strošiūnų kaimu, Andriaus vairuojamo automobilio lempų šviesos atsimušė į sunkiai atpažįstamą metalinį objektą. Tą minutę iki jo vairuotojui buvo belikę vos keli šimtai metrų.

"Ėmiau mažinti greitį, o kai iki to objekto buvo likę gal koks pusšimtis metrų, supratau, kad tai sumaitota mašina. Ji stovėjo pirmoje juostoje, aš važiavau antrąja. Kairėje, prie pat baltos skiriamosios juostos, matėsi tamsūs šešėliai", – po akimirkos A.Jakelis suprato, kad tamsios dėmės ant grindinio – žmonės, kurių galvas nuo jo vairuojamo automobilio ratų skyrė gal vos  metras.

Išlupo akumuliatorių

Andrius buvo pirmasis nelaimės liudininkas, todėl reagavo operatyviai – iškvietė greitąją pagalbą, policiją, gaisrinę ir sustabdė vilkiką, kad šis užkirstų kelią ta pačia kryptimi judėjusiems automobiliams. Pats vaikė smalsuolius, mobiliaisiais telefonais apspitusius be sąmonės ant kelkraščio gulinčius žmones.

Vilmanto Raupelio nuotr.

"Atsirado ir tokių, kurie norėjo patraukti nukentėjusiuosius. Turėjau aiškinti, kad to daryti nevalia, juk mes nežinojome, kokių sužalojimų patyrė žmonės. Pajudindami juos galėjome pražudyti, – Dar daugiau dramos esą galėjo įnešti ir sumaitotas automobilis, iš kurio A.Jakelis pastebėjo besiveržiančius dūmus. – Bėgu prie savo automobilio – ten nėra jokių priemonių, tada prisiminiau, kad pas furistus visko būna. Laimei, moku rusų kalbą, todėl paaiškinau, ko man reikia. Paėmiau metalines reples, nukirpau laidus ir numečiau akumuliatorių į šoną."

Supratau, kad medikai, policijos pareigūnai ir gaisrininkai su panašiomis situacijomis, kaip kad aš tą liepos naktį, susiduria kiekvieną dieną.

Būtent tada prisistatė policijos pareigūnai. Netrukus po jų – greitoji pagalba. Nukentėjusiuosius perleidęs į profesionalų rankas, Andrius su bičiuliais tyliai pasitraukė.

"Kokios mintys buvo tą vakarą? Aš važiavau ir dėkojau Dievui. Neklausiau, kodėl man taip nesiseka, sakiau: "Nuo ko Tu mane saugai?" Nenoriu sau kabinti laurų, tačiau aš buvau palaimintas, kad tą minutę saugiai vairavau, – Paklaustas, ar bent akimirką dvejojo, stoti kelkraštyje ar pravažiuoti pro šalį, A.Jakelis suraukė antakius: – Ar žinote, kuo ateistai skiriasi nuo katalikų? Ateizmo filosofija neturi prievolės padėti kitam, o pagal katalikybę tu neturi pasirinkimo – privalai padėti žmogui, nes jame matai Dievą. Nesustodamas ir pravažiuodamas pro šalį aš tarsi pasakyčiau, kad ant kelkraščio gulėjusių žmonių gyvenimai buvo mažiau svarbūs nei manasis."

Netikėtas susitikimas

Kai spalį sulaukė skambučio iš Kauno apskrities policijos Komunikacijos skyriaus atstovės, Andrius kiek suglumo. Juolab kad ir tos dienos įvykius jau buvo primiršęs.

"Pirma mintis buvo, kad ne vietoje pastačiau automobilį", – sužinojęs, kad policijos pareigūnai nori skirti ne baudą, o padėką, A.Jakelis maloniai nustebo. Lygiai taip pat, kaip ir rugpjūtį, praėjus vos kelioms savaitėms po incidento, kai vaduoti jo, sugelto bičių, atvyko ta pati Kaišiadorių ligoninės medikų brigada, į kurių rankas liepos 26-ąją jaunuolis perdavė nukentėjusiuosius.

"Buvo labai keistas susitikimas. Supratau, kad medikai, policijos pareigūnai ir gaisrininkai su panašiomis situacijomis, kaip kad aš tą liepos naktį, susiduria kiekvieną dieną. Tik statulėlių jiems niekas nedovanoja, o ir nedažnai kas padėkoja, nes toks jų darbas, – jaunuolis darsyk lenkėsi savo gelbėtojams ir džiaugėsi, kad tą naktį nukentėję žmonės išgyveno. – Gavau statulėlę, kad išgelbėjau žmones, bet galėjau būti prakeiktas, kad juos užmušiau."

Prieš atsisveikindama pasiteiravau, ar tos nakties įvykiai pakeitė Andriaus vairavimo įgūdžius. Atsakymas buvo toks, kokio ir tikėjausi.

"Būna pagundų, tačiau visuomet pagalvoju, o kas, jei kliūtis kelyje? Ar spėsiu sureaguoti?" – A.Jakelis tikino nenorįs patirti sutaupytos minutės kainos ir gailėtis dėl laiko, kurio neįmanoma atsukti atgal.