KAUNO VIETOS PASAKOJA HOLOKAUSTO ISTORIJĄ

Prieš dvi savaites kanalo "Discovery" užsakymu Kaune lankęsi britai filmavimo aikštelę užleido kolegoms iš Kanados. Čia jie kūrė kino juostą apie holokausto aukas.

Filmavimo aikštelė

Penktadienio vidudienį šurmulys Kauno Aleksandro Puškino gimnazijos kieme buvo didesnis nei įprastai. Kol vyresniųjų klasių vaikai aptarinėjo neseniai pasibaigusios sporto šventės rezultatus, jaunėliai būriavosi žaidimų aikštelėje.

"Vaikai, dabar žaisime taip, lyg būtume vieni. Natūraliai", – į užnugaryje išsirikiavusią filmavimo komandą dėmesio stengėsi nekreipti pradinių klasių mokytoja.

Jei pradžioje nuo kitakalbių su kameromis ant pečių vaikams sunkiai sekėsi atplėšti akis, išgirdę leidimą bėgti ant sūpynių, jie pasileido strimgalviais. Operatorius – paskui juos.

Pagal pirminį sumanymą, ant suolelio mokyklos kieme, vaikų apsuptyje, turėjo sėdėti 91-ų holokausto įvykių liudininkas Elly Gotzas, tačiau planą teko koreguoti. Vietoje jo tądien su prodiuserinės kompanijos "Saloon media" komanda, į Lietuvą atvykusia "History Channel" užsakymu, A.Puškino mokykloje, vėliau IX forte ir Vilijampolėje, buvusio geto teritorijoje, vaikščiojo Andrew Greenwaldas, anuomet Kaune gyvenusios 87-erių žydės Helen Yermus anūkas.

"Koks jausmas? Žinau, kad tos vietos pasikeitusios, tačiau jaučiu to meto dvasią", – giliai į plaučius senelės vaikystės miesto orą traukė jaunas vyras.

Pati Helen į Kauną atvykti negalėjo dėl sušlubavusios sveikatos, todėl savo istoriją ji patikėjo pasakoti vaikaičio lūpoms.

Kalba už senelę

"Mano močiutę vadino Chaja Dvora Verbliuneraite. Gali būti tokia pavardė?" – dėl pastarosios dvejojo, todėl užrašų knygelėje raitė "Verbliuner", o šalia jos – likusių artimųjų vardus ir pavardes.

Helen gimė 1932-aisiais Kaune ir kartu su broliu Avramu džiaugėsi nerūpestinga vaikyste – lankė vietos mokyklą, skaitė knygas, žaidė su draugais.

"Viskas pasikeitė 1941-ųjų birželį, kai naciai atsigręžė į tuometę Sovietų Sąjungą. Senelei tebuvo aštuoneri", – kalbėdamas A.Greenwaldas arčiau krūtinės glaudė nespalvotą nuotrauką, kurioje įamžinta besišypsanti didžiaakė, su pieno bidonu ir puodeliu rankose. Apie šios nuotraukos egzistavimą, pasak Andrew, visai neseniai sužinojo ir pati Helen.

"Žmonės, pamatę ją muziejuje, sakė: "Helen, pažiūrėk, čia tu", – į dideles jos akis ir Dovydo žvaigždę švarko kairėje darsyk dirstelėjo vaikaitis.

Prisiminęs senelės pasakojimus apie didžiausią Kauno žydų žudynių akciją 1941-ųjų spalį, kai išvakarėse gestapininkai mirti atrinko apie 10 tūkst. žydų, Andrew pravirko, o sulig 1944-ųjų data žodžiai užstrigo gerklėje.

"Kraupiai pagarsėjusios "Kinderaktion" metu vokiečiai iš šeimos išplėšė senelės brolį", – ją ir jos mamą, anot A.Greenwaldo išsiuntė į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Tėvą – į Dachau, kur jis mirė. Masinių žudynių metu 1945-aisiais Helen su mama per stebuklą pavyko išgyventi.

"Po trejų metų jos atsidūrė Kanadoje. Dar po ketverių senelė ištekėjo. Ten susilaukė trijų vaikų ir devynių vaikaičių. Senelės brolis? Apie jį niekas nieko negirdėjo, – Antrą kartą Kaune viešintis A.Greenwaldas džiaugėsi, kad pirmosios viešnagės močiutės gimtajame mieste metu jam pavyko atsekti Abraomo pėdsakus. – Radau tam tikrų dokumentų. Vienas jų liudija senelės brolio apipjaustymą."

Išsilaisvino nuo pykčio

Turėjo praeiti nemažai metų, kad Helen išdrįstų kalbėti apie praeitį. Ketvirtį amžiaus tylėjo ir Elly – vienas iš nedaugelio gyvų to meto liudininkų, kurio svajones apie pilotavimą ir lėktuvus sugriovė naciai. Pradžioje troškęs visų skriaudėjų mirties, galiausiai suprato, kad negalima gyventi jaučiant neapykantą.

"Kai nustojau nekęsti, pradėjau gyventi. Neapykanta – laiko švaistymas ir ėjimas atgal, bet ne į priekį", – atsikratęs naštos, apie įvykius, kuriuos buvo lemta patirti, jis kasdien pasakoja tūkstančiams Kanados studentų ir viso pasaulio žmonėms.

Kai nustojau nekęsti, pradėjau gyventi. Neapykanta – laiko švaistymas ir ėjimas atgal, bet ne į priekį.

Nukirstos tautiečių galvos, primenančios, kad kiekvieno jų laukia panaši baigtis, geltonos Dovydo žvaigždės, viduryje gatvės sudegintos jo šeimos knygos, Dachau stovykla, į kurią buvo ištremtas kartu su tėčiu, duonos trupiniai mirusio draugo kišenėje ir nuolatinė baimė dėl rytojaus.

"Holokaustas yra geriausiai dokumentuota žmogžudystė istorijoje", – į tolį mąsliai žvelgė Kaune gimęs ir augęs, nuo 1964-ųjų savo istoriją Kanadoje sėkmingai rašantis E.Gotz.

Tądien su kūrybine komanda priešakyje, jis stabtelėjo bent keliose Kauno vietose, iliustruojančiose jo vaikystės metus. Galiausiai Elly žingsnį sulėtino prie sinagogos. Mums gi šventovės durys užsivėrė, o kas vyko už jų, žiūrovai sužinos jau kitąmet pasirodysiančioje kino juostoje.

Elly ir Helen prisiminimai – tik dalis dokumentinio filmo. Likusiąją pasakos dar du holokausto siaubą išgyvenę liudininkai. 90 min. kino juostoje, anot kūrėjų, taip pat bus narpliojami jų artimųjų, draugų, gelbėtojų ir skriaudėjų likimai.

Siunčia žinutę kitiems

Šių metų pabaigoje pasirodysiantis kino filmas pasakos ne tik keturių holokausto siaubą išgyvenusiųjų likimus. Jame bus galima išvysti, kaip susiklostė pagrindinių herojų šeimų, draugų, juos gelbėjusių žmonių ar skriaudėjų likimai.

"Vaikai, kurie tada išgyveno, yra paskutiniai ryšininkai tarp dabarties ir baisiausio XX a. nusikaltimo, – prodiuseris Steve'as Gamesteris tikino, kad Lietuvoje, Lenkijoje ir Ukrainoje filmuotos kino juostos tikslas ne tik priminti skaudžią istoriją, bet ir perduoti žinutę ateinančioms kartoms. – Visi vaikai svajoja apie vieną ir tą patį – mylinčią, neišdraskytą šeimą, šilumą ir saugumą. Holokausto vaikai to neturėjo."

Anot S.Gamesterio, tai jau ne pirmas prodiuserinės kompanijos "Saloon Media" filmas apie masinį žydų genocidą, vykdytą Antrojo pasaulinio karo metais Adolfo Hitlerio vadovaujamų nacių ir jų kolaborantų. Panašias istorines kino juostas ne kartą rodė "Discovery Channel", "National Geographic" ir kiti žinomi kanalai.

"Žinau, kad tam tikri įvykiai yra skaudūs, ne visi apie juos nori ir gali prisiminti, – paklaustas, ar tai apsunkina filmavimo darbus, S.Gamesteris purtė galvą. – Anaiptol. Tai yra mūsų istorija ir apie ją reikia kalbėti, o ne bėgti."