Ko tikisi iš istorijos mokytojų? | kl.lt

KO TIKISI IŠ ISTORIJOS MOKYTOJŲ?

  • 10

Pandemijos, pabėgėlių krizės, karo Ukrainoje kontekste istorijos mokytojas nebėra specialistas, kuris tik veda pamoką viena ar kita tema. Iš jo šiandien, visų pirma, tikimasi nuomonės, komentarų. 

Faktų srauto nepakanka

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos Moderniųjų didaktikų katedros vedėjas doc. dr. Linas Jašinauskas atkreipia dėmesį, kad šiandien nemaža dalis garsių politikos apžvalgininkų, analitikų, kurių klausosi gausios auditorijos, yra studijavę istoriją ir netgi dirbę mokykloje.

Pats penkerius metus mokykloje istorijos mokytoju dirbęs L.Jašinauskas neabejoja, kad šiandien mokykloje kalbėti su mokiniais apie Ukrainoje vykstantį karą būtina. Tačiau reikėtų nepamiršti, kad šis pokalbis neturėtų virsti 45 minučių ar pusantros valandos paskaita, kurios kiekviena minutė – nesibaigiantis faktų, jų vertinimo ir interpretacijų srautas.

„Mokiniams, visų pirma, svarbu žinoti atsakymus į šiuos esminius klausimus: kodėl šis karas prasidėjo, kas gina savo teises, žemes, miestus, o kas į tai kėsinasi, siekia atimti, užgrobti; kas yra gėrio, teisybės pusėje, kas nutinka žmonėms, kurie yra įtraukti į šį karą, kada jis gali pasibaigti, ką aš ir kiti turi daryti, kad būtų taika? Man atrodo, kad kartu atrasti atsakymai į šiuos klausimus mokiniui padės suprasti, kodėl ir kas vyksta, jam bus kur kas paprasčiau reaguoti, stebėti, vertinti visą tą nuolat besikeičiančią informaciją.

Nuo to turėtų prasidėti ir nacionalinio saugumo ir gynybos pamokos. Labai svarbu, kad pilietinio ugdymo, istorijos ir kitų dalykų pamokos vienas kitą papildytų ir skatintų mokinius ugdytis pilietiškumą“, – sako L. Jašinauskas.

Svarbu: L.Jašinauskas neabejoja, kad šiandien mokykloje kalbėti su mokiniais apie Ukrainoje vykstantį karą būtina. (VDU nuotr.)

Jo nuomone, istorijos mokymasis ir pilietiškumo ugdymas mokyklose turėtų prasidėti nuo atradimų sau ir mokiniams, kodėl mes prisimename ir mokomės apie konkrečius praeities įvykius, kalbame apie tam tikrų asmenų veiklą, jų kūrybą, pasiekimus, gyvenvietes, miestus ar netgi paminklus, kodėl žmonėms, bendruomenei, kurioje gyvename, tai yra svarbu, ar ir man tai yra ir gali būti svarbu. Nuolat apie tai kalbant, aiškinantis, galima kartu su mokiniais atrasti istorijas, kuriose žmonės praeityje kartu įveikia sunkumus, atstovauja ir tarnauja bendriems interesams, gina savo laisves ir teises, siekia teisingumo ir kuria tarpusavio santykius, grindžiamus garbe, orumu, pagarba ir demokratija.

Skatina kelti klausimus

Pasirinkti istorijos studijas L.Jašinauską paskatino kelios priežastys. Visų pirma, istorija visada buvo jo mėgstamiausias dalykas mokykloje. Kita vertus, turėti galimybę dalytis savo patirtimi, mokyti istorijos kitus taip pat atrodė labai įdomi ir prasminga veikla. Gal studijų pradžioje labiau žavėjo istoriko darbas, nes istorijos sritis, praeityje glūdinčios paslaptys, noras jas išsiaiškinti rūpėjo dar nuo pradinės mokyklos laikų.

„Studijos, paskaitos ir pokalbiai su istorijos, didaktikos ir pedagogikos dėstytojais skatino kelti klausimus ir ieškoti atsakymų apie praeities pažinimo prasmę ir paskirtį, ką kiekvienai naujai kartai reiškia istorija. Kėliau klausimus, kiek mokykloje pateikiami pasakojimai apie praeitį tampa jaunų žmonių supratimo apie istoriją dalimi. Ar nėra taip, kad istorijos pamokos kartais virsta chronologiškai sudėliotų, nuasmenintų įvykių, reiškinių, procesų sekomis, kurias svarbu atsiminti, apie jas trumpai papasakoti, o paskui net rekomenduotina ir pamiršti, kad neperkrautum savęs praeities pažinimo našta?

Todėl, be kasdienės istoriko darbo virtuvės pažinimo, man tapo svarbu ieškoti būdų ir priemonių, kaip padėti mokiniui pačiam pažinti praeitį, ją suprasti ir kurti savo, o ne perpasakoti mokytojo pateikiamus, kartais net primetamus aiškinimus apie praeitį“, – sako L.Jašinauskas.

Istorijos mokytojo darbas patiko, tačiau 2001 m. vyresniems kolegoms, dėstytojams pasiūlius įsitraukti į istorijos bendrųjų programų, metodinių leidinių, užduočių rengimą, jis nedvejodamas sutiko: tai atrodė puiki galimybė gilintis ir tęsti toliau paieškas atsakymų į su istorijos edukacija, jos mokymu susijusius klausimus.

Be kasdienės istoriko darbo virtuvės pažinimo, man tapo svarbu ieškoti būdų ir priemonių, kaip padėti mokiniui pačiam pažinti praeitį.

Supratimas ir vertinimas

VDU Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedros lektorius, bakalauro studijų programos „Mokomojo dalyko pedagogika“ dėstytojas dr. Linas Venclauskas sako, kad šiandien mokant istorijos  mokyklose labiausiai trūksta lėtumo ir daugiau galimybių rinktis mokymo turinį.

„Suprantu, kad abiturientų pasiekimai turi būti standartizuoti ir pamatuojami, vis dėlto ne tik mokyklose, bet ir universitetuose vis dominuoja politinė istorija, mokyklose nemažai ir faktografijos, atkartojamo žinojimo. Man norėtųsi, kad istorija būtų ne tiek žinojimas, kiek supratimas, vertinimas, argumentacija. Taip pat – kad liktų vietos ir įprastiniam pasakojimui, ne tik pristatymui trumpomis tezėmis ar kelių minučių vaizdo įrašui“, – savo vizija dalijasi L.Venclauskas.

Jis prisimena, kad kai pats pasirinko studijuoti istoriją, aplinkiniams išgirdus, ką studijuoja, dažnai išgirsdavo repliką: „Ai, tai būsi mokytojas.“ Tarytum tai būtų gana bloga perspektyva ar itin erzinantis darbas. Pats Linas profesijų niekada neskirstė į geras ir blogas, o prisiminęs frazę „ai, tai būsi mokytojas“ pagalvodavo: o kodėl gi ne? Jam tai neatrodė kaip neišvengiamai liūdna šių studijų pabaiga, priešingai, darbą mokykloje jis suprato kaip iššūkį, tikrai nelengvą, bet įdomią veiklą.

Kai, jam baigus bakalauro studijas, tuometis Kauno jėzuitų gimnazijos direktorius kun. Gintaras Vitkus paklausė, ar sutiktų padirbėti mokytoju, Linas iškart sutiko. Gimnazijoje istorijos ir pilietinio ugdymo mokytoju jis dirbo penkerius metus. Galiausiai išėjo tik todėl, kad pajuto, jog dėl kitų veiklų nepavyksta skirti pakankamai dėmesio pamokoms.

L.Venclauskas įsitikinęs, kad mokydamasis istorijos neišvengiamai prisilieti ir prie kitų disciplinų: „Laisvės sąlygomis istorijos mokytojas iš tiesų gali kurti savus pasakojimus, akcentuoti svarbiausias visuomenės vertybes, skatinti supratimą ir toleranciją, lygiai, beje, kaip ir kalbų, literatūros, kitų disciplinų. Vis dar norisi glaudesnio įvairių disciplinų susipynimo ne tik mokyklose, bet ir universitetuose, kai literatūros kūrinys istorikui tampa šaltiniu, o istorinis pasakojimas literatui – analizės objektu.

Erdvė: L.Venclauskas įsitikinęs, kad mokydamasis istorijos neišvengiamai prisilieti ir prie kitų disciplinų. (VDU nuotr.)

Manau, jau praėjo tas laikas, kai mokytojas buvo neginčijamas autoritetas, lygiai kaip ir laikas, kai apie praeitį kalba tik istorikai. Postmoderni visuomenė kitaip traktuoja autoritetus, bet tai nereiškia, kad istorijos mokytojo vaidmuo sumenko. Priešingai. Mokytojas turi nuolat tobulėti, ieškoti sprendimų pateikti savo balsą ne iš dramblio kaulo bokšto, bet kalbėti iš visuomenės pozicijos ir padaryti taip, kad būtų išgirstas.“

Lyg moderatorius

Anot pašnekovo, dabar egzistuoja bent kelios istorijos versijos, taip pat ir Lietuvos, kad ir XX a. istorijos, interpretacijos. Dauguma jų nėra blogos ar iš esmės klaidingos: skiriasi niuansai, interpretacijos, bet tai kaip tik ir priešina visuomenę, ypač jai kalbame apie Antrojo pasaulinio karo, pokario laikus.

Dėl to Linas istorijos mokytoją mato gebantį sujungti skirtingus pasakojimus, mokantį mokinius juos atpažinti, kritiškai įvertinti ir argumentuotai pateikti savo poziciją. Bendrąja prasme – pamokose, dirbant prie istorinės medžiagos, ugdomas kritinis mąstymas, gebėjimas išgirsti oponentą, pateikti savo nuomonę.

„Šiandien istorijos mokytoją matau kaip moderatorių, susiejantį skirtingas nuomones, mokantį iš didžiulio informacijos srauto atrinkti svarbiausią informaciją, tinkamai pateikti savo nuomonę. Istorijos mokytojas turi lygiagrečiai skatinti ne tik dialogą, bet ir polilogą, skirtingą požiūrį ir supratimą. Bet lygiai taip pat – ugdyti asmeninę savivertę ir originalumą nepamirštant, kad labai daug kas priklauso nuo individualių pastangų ir projekcijų.

Istorinių to pavyzdžių begalės: svarbiausius ir prasmingiausius gyvenimus nugyveno tie, kurie ėjo savo keliu, buvo savimi su visais savo pranašumais ir trūkumais. Istorijos mokytojas turėtų parodyti, kad tariamas trūkumas ar stygius nėra jokia stigma, kiekvienas yra originalus, savitas. Svarbiausia tai atskleisti, o ne vaikytis tam tikrų madų ar standartų“, – neabejoja L.Venclauskas.

Rašyti komentarą
Komentarai (10)

Nuomonė

O ko iš jų tikėtis? Žiūrint kokio amžiaus pats pedagogas. Jei XX a vidurio, tai plačiau supažindins su savo jaunystės istorijom, na, o jei XI a, tai pradės nuo 2022 m. ir tolyn...į ateitį.

Memelį litvinai

buvo užgrobę 1923 , painaudodami Vokietijos nusilpimu po pirmo karo. 1939 kovą Hitleris tėškė Lietuvai ultimatumą ir Memelis su visu kraštu grįžo kur ir turėjo būti - Vokietijai, Vėlgi, nugalėjus Vokietiją, Memelis, sralino dėka, teko sovietų lietuvai,

Vilnius Lenkijos

Nuo tada kai lenkai Vilnių ir Vilniaus visą kraštą pasiėmę 1920 metais. Tautų Sąjunga Vilniją pripažino Lenkijai, 1938 tą padarė Lietuva, užmegzdama diplomatinius santykius su Lenkija. Ir jei ne Kremlius, Wilenszczyna būtų ten kur buvo iki 1939.
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS