Laiko kryžkelėje susitikusi šeimos ir tautos istorija | kl.lt

LAIKO KRYŽKELĖJE SUSITIKUSI ŠEIMOS IR TAUTOS ISTORIJA

  • 0

Tarpukario Lietuva buvo turtinga asmenybių, kurių palikti pėdsakai įsispaudė giliai ne tik istorinėje žemėje, bet ir egzilyje. Vienas tokių žmonių – kaunietis žurnalistas Matas Bagdonas (1896–1957), kurio mintimis iš dienoraščio ar senosios publicistikos tekstų dalijasi ir "Santaka".

Kanadoje gimusi, užaugusi ir Ontarijo provincijoje, Elmvudo mieste, gyvenanti M.Bagdono anūkė Regina Bagdonaitė-Feeney išsaugojo ne tik senelio tekstus, bet ir turtingą šeimos istoriją. Nors šiandien minėtinų dienų kalendoriuje rugsėjo 8-oji mažai akcentuojama, prieš bemaž devynis dešimtmečius skelbtas M.Bagdono tekstas gali padėti atrasti šią šventę.

Įdomu ir tai, jog ir pačiam M.Bagdonui, jo šeimai, rugsėjo 8-oji – ypatinga diena. "1923 m. rugsėjo 8 d. vedžiaus, – rašė M.Bagdonas savo dienoraštyje. – Šliūbą davė Vytauto bažnyčioje kun.kan.Jakūbauskas, į knygą įrašė kun.kan.Tumas-Vaižgantas. Per pietus dalyvavo šie asmenys: žmona Irena Bernotaitė-Bagdonienė, aš – Matas Bagdonas, uošvis Juozas Bernotas, uošvė p.Bernotienė, Kazys Bagdonas, Anelė Bagdonaitė, prof.Mykolas Biržiška (Aušros gimnazijos direktorius), kun.kan.Jakūbauskas (Aušros gimnazijos tikybos mokytojas ), kun.kan.Tumas-Vaižgantas, prof.dr.Bistras (tuomet Švietimo Ministeris), prof. ir ponia Mačiai, P.Graujauskas (Lietuvos Banko Direktorius), kapitonas ir ponia Griciai, Stasė Jačionytė ir Stasys Radasevičius (inžinierius – elektrotechnikas). Po vestuvių apsygyvenome vienam kambarėlyj – Maironio g-vė 20, kur aš bejaunikiaudamas gyvenau."

Tą pačią dieną, 1923-iųjų rugsėjo 8-ąją, mirė M.Bagdono žmonos artimas giminaitis, žinomas lietuvybės skleidėjas, garsiojo kabininko Kazio Būgos mokytojas, Vilniaus krašte tarnavęs kunigas Pranas Bernotas (1864–1923). Po dvejų metų rugsėjo 8-ąją gimė Mato ir Irenos antras sūnus Rimgaudas Jokūbas Bagdonas, kuris, sulaukęs vos 19-os pasitraukė į vakarus ir apsigyveno Kanadoje.


Rugsėjo 8-toji*

Matas Bagdonas

Greta vasario 16 d. šventės turim antrą valstybės ir tautos šventę – rugsėjo 8 d. Šios dvi šventės yra savo esmė giminios, vieną antrą papildančios. Vasario 16 d. – tai valstybės gimimo diena. Rugsėjo 8 d. – tai Lietuvos valstybės didžiausios galybės ir garbės diena, kurią turėjo užsidėti ant savo galvos karališkąją karūną genialus valstybės vyras didysis kunigaikštis Vytautas. Taigi, abi šventės yra vidujai logiškai susiję.

Vasario 16 d. mums atmena Lietuvos valstybės atgimimą, atsikėlimą iš ilgamečio tautinio snaudulio, vergovės grandinių sutraukymą. Lietuva pabudo tarp pasaulinio karo griausmų ir griuvėsių ir atsikėlė, kaip pasakiškas feniksas, tiesog iš pelenų. Pasiryžimas ir valia atstojo materialinius ginklus. Bet maža valstybei gimti – reikia dar kelio, kurio ji turi eiti. Valstybė, kaip ir atskiras žmogus, yra reikalinga idealų. Rugsėjo 8 d. šventė tą idealą nurodo.

Visi mes jaučiam, kad dar nesam iš tikrųjų pradėję gyventi tikrą valstybinį gyvenimą, nes esam sukaustyti dvasioj. Lietuvos brangiausią dalį yra atskyrę svetimieji durtuvai. Apie ją – tą atplėštą dalį, apie Vilnių, – mes galim tik svajoti. Tačiau tos svajonės mums virto tokiomis realiomis, kad yra beveik tikrenybė. Mes esam panašus į kalinį, kurs pro langų grotus žiūri į laisvę. Pro lenkų durtuvus žiūrim į Vilnių. Atimk kaliniui viltį kada atgauti laisvę – jis neišgyvens. Atimkit iš mūsų širdžių Vilniaus troškimą – mes tuojau sunyktume, sudžiūtume. Bet tuo panašumas su kaliniu ir baigiasi. Kalinys yra belaisvis. Jie nieko daugiau negali, kai tik svajoti. O mes esam laisvi. Mes svajojam apie Vilnių ne dėl to, kad daugiau nieko negalėtume daryti, bet dėl to, kad tos svajonės sudaro mūsų tautos dvasios gilybių pagrindą. Be tų svajonių, mes nebūtume lietuviai. Vilnius yra lietuvybės šaltinis. Svajonės apie Vilnių yra Vilniaus troškimas. O ko trokšti – vadinas, to norėti, siekti. Siekimas reikalauja darbo ir pasišventinimo. Esam laisvi – todėl dirbti ir pasišvęsti yra mūsų pareiga. O pareigos reikia sąžiningai atlikinėti.

Praėjusieji metai buvo skirti Didžiajam Vytautui paminėti. Vytautas mums nėra tik didybės ir garbės simbolis. Vytautas mums yra daug brangesnis, kaip neišsemiamos energijos ir valios stiprumo pavyzdys. Jo išorinė, laukujė garbė ir galybė yra tik jo energijos ir darbų matomas vaizdas, rodąs padėtų jėgų vaisius. Bet ir Vytautui, tam dvasios milžinui, ne viskas pasisekdavo. Jo gyvenimas buvo pilnas kartumų ir nusivylimų. Vytautas be karališkos karūnos yra mums malonesnis už Vytautą, kuris būtų tą karūną užsidėjęs, bet jei istorija būtų nuėjusi tais pat keliais. Didžiausią pagarbą Vytautui suteikiam mes dabar, jį vainikuodami. Tas vainikavimas yra idėjinis, dvasinis. Jis rodo, kad mes save jaučiam iš vieno su Vytautu, kad mes esam jo darbų tęsėjai. Vilniaus atgavimas bus didžiausias Vytauto vainikavimas. Padirbėkim mes bent dešimtą dalį tiek, kiek dirbo Vytautas – ir Vilnius bus mūsų!

Prieš penkis šimtus metų sujudėjo tautos vienybės pagrindai – ir baisius to vaisius mes skaudžiai jaučiam ir dabar.

Galvojant apie paskutines Vytauto dienas, į akis tuoj krinta gana keistas, nesuprantamas reiškinys, kuris galima paaiškinti tik Vytauto senatve. Ruošdamasis vainikuotis, Vytautas kažkodėl per daug žiūrėjo į svetimuosius, lyg nustelbdamas saviškius. Gal čia ir tenka ieškoti nepasisekimo priežasties. Kas tuo laiku galėjo lygintis su Vytauto galybe? Niekas! Tad kam per daug buvo atsižvelginėti į svetimuosius, jei tik savieji Vytautą pasodino didžiųjų kunigaikščių soste? Juk lietuviai dar 1392 m. Vytautą paskelbė savo karalium! Šis momentas čia iškeliamas ne Vytautui smerkti, nes jis ju buvo senelis. Bet jis rodo, kad jau paskutiniais Vytauto gyvenimo metais, svetimųjų įtakoj, pairo lietuvių  tautos  vienybė, kuria lietuviai pasižymėjo didžiųjų kunigaikščių laikais. Jei vadovaujančiuose lietuvių tautos sluoksniuose tuo laiku nebūtų pasireiškę interesų skilimo, Vytautui nebūtų reikėję daug taikytis prie svetimųjų ir jo vainikavimas būtų įvykęs nustatytu laiku. Tautos vienybės pakrikimas padarė tai, kad net didžiausias valdovas ir įgudęs valstybės vyras negalėjo atitaisyti tuo padarytos žalos. Iš to matom, kaip pavojingas yra tautos jėgų susiskaldymas. Prieš penkis šimtus metų sujudėjo tautos vienybės pagrindai – ir baisius to vaisius mes skaudžiai jaučiam ir dabar. Jei tada nebūtų nesantaikos kirminas pakirtęs tautos vienybės šaknų – šiandien nebūtų kovos dėl Vilniaus, nes Lietuva nebūtų buvusi laikinai išbraukta iš nepriklausomų valstybių šeimos.

Tad, švenčiant rugsėjo 8 d. šventę, reikia atminti ne tik praeities garbė ir galybė, bet pravartu pasimokyti ir iš klaidų. Jei kadaise, prieš 500 metų, tai iškilmei trukdė tautos susiskaldymas, tai, atitaisant praeities klaidą, šiandien toji šventė mums turi būti garbės,  galybės   ir  tautos  vienybės  šventė.

Trimitas, Rugsėjo 3, 1931, Nr. 36

*Kalba autentiška

GALERIJA

  • M. Bagdonas vestuvių dieną
  • I. Bernotaitė-Bagdonienė su sūnumi Rimgaudu Jokūbu
Reginos Bagdonaitės-Feeney archyvo nuotr.
Rašyti komentarą
Komentarai (0)

SUSIJUSIOS NAUJIENOS