Laisvės alėjos pradžios dominantė: neblėstanti praeities ir dabarties aura

Tiesa, jau 1861 m. šioje vietoje buvo statomas miestiečio Noselio Bentovičiaus dviejų aukštų mūrinis namas (leidimas jį statyti gautas 1861 01 07. KRVA, f. I-473, ap. 1, b. 2820, l. 5). Trijų aukštų namo statyba prie esamo dviejų aukštų namo pagal N. Andrejevo projektą tuometiniame Soboro ir Nikolajaus prospekto kampe faktiškai rūpinosi O. Presienės vyras, teismo valdininkas, G. Presas (KRVA, f. I-61, ap. 2, b. 6246, l. 1–2). Pagal tuo metu buvusią tradiciją tiek sklypo įsigijimas, tiek statyba buvo įforminti Anos Press (pagal vėlesnius dokumentus – Onos Presienės) vardu.

Pirminė idėja – viešbutis

Dar statant namą planuota, kad jo trečiame aukšte įsikurs viešbutis, o pirmame – įvairios įstaigos. Pasak šio pastato, jo savininkų ir nuomininkų raidą knygoje „Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje“ (Kaunas, 2001, p. 94–95) išsamiai aprašiusios Nijolės Lukšionytės–Tolvaišienės, namo statyba užbaigta 1897 m., ši data buvo įrašyta ir virš įvažiavimo arkos (dabar šio įrašo nebėra).

„Centralinis“ viešbutis ir visa valda tuo metu Laisvės al. 9 O. Presienei priklausė iki jos mirties 1929 11 13, kai pagal testamentą visą savo turtą ji paliko sūnui, prof. Arkadijui Pressui, gyvenančiam Suomijoje, dukteriai Nadeždai Presaitei–Stepanovienei, gyvenančiai Leningrade, ir giminaitei, prof. Nadeždai Šteinbergaitei–Ščupokienei, gyvenančiai Paryžiuje (KRVA, f. 209, ap. 3, b. 4471, l. 1). Iš vėlesnių dokumentų matyti, kad faktiškai turtą tvarkė minėtų asmenų įgaliotinis Isaakas Posvianskis.

Pasak N. Lukšionytės–Tolvaišienės, gubernijos architektas N. Andrejevas gavo tuo metu išskirtinį leidimą iš karto statyti trijų aukštų pastatą, nors tuo metu tvirtovės miesto pastatų aukštis buvo ribojamas, o jame įsikūręs „Centralinis“ viešbutis buvo pirmos klasės viešbutis su vandentiekiu, voniomis, vaterklozetais, viešbutyje daugiausiai gyveno kariškiai ir valdininkai.

1908 m. A. Press gavo leidimą pertvarkyti pirmo aukšto langus ir duris pastate įsikuriančioms krautuvėms ir įstaigoms (KRVA, f. I-61, ap. 3, b. 545, l. 63–64). Dar kartą pastato langai ir durys krautuvėms O. Presienės prašymu pertvarkyti 1928 m. pagal inž. S. Olendskio projektą (KRVA, f. 218, ap. 2, b. 3883, l. 1–3). Ketvirtajame dešimtmetyje pastato pertvarkymais ir pastatais sklypo kieme rūpinosi paveldėtojų įgaliotinis I. Posvianskis.

1931 m. pastato langai ir durys dar kartą pertvarkyti pagal inž. L. Soloveičiko projektą (KRVA, f. 218, ap. 2, b. 3882, l. 1–3), o 1932–1933 m. pagal inž. N. Mačiulskio projektus bandyta pastatyti priestatus iš kiemo pusės išvietėms ir skalbyklai (KRVA, f. 218, ap. 2, b. 3882, l. 5–10). 1933–1934 m. leista atlikti pastato kapitalinį remontą, techninė priežiūra – inž. L. Soloveičiko (KRVA, f. 218, ap. 2, b. 3882, l. 11–15).

Kaunas. Laisvės al. 9 / Nepriklausomybės a. XX a. 4 deš. / NČDM

Patogi vieta ir komfortas

Jau trečiajame dešimtmetyje „Centralinis“ viešbutis buvo gretimo pastato Laisvės al. 11 (dabar Laisvės al. 23) trečiame aukšte, nes kampiniame pastate įsikūrė Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerija, ten veikusi 1919–1930 m., ir šiai ministerijai pavaldūs savivaldybių, sveikatos, piliečių apsaugos departamentai, žurnalo „Savivaldybė“ redakcija ir administracija, apygardos teismo tardytojai, trumpai čia veikė ir „Policijos“ žurnalo redakcija ir administracija.

Viešbutį po O. Presienės perėmė atsargos kapitonas Vladas Kavaliauskas, pats gyvenęs bute namo pastogėje. Jo viešbutis pradėjo veikti 1930 11 24, iš pradžių kartu su Vaclovu Sakalausku, nuo 1936 m. vadovaujant tik V. Kavaliauskui.

Viešbutyje buvo keturiolika kambarių, bet esant reikalui svečiai galėjo būti apgyvendinti devyniolikoje kambarių, 1939 m. jau oficialiai buvo devyniolika kambarių, 1940 m. – 20 kambarių, kurių kaina už parą buvo nuo 4 iki 8 litų, o už papildomą lovą buvo imamas papildomas 2 litų mokestis.

Kambarių padaugėjo sumažinus V. Kavaliausko buto ir viešbučio valgyklos plotą (KRVA, f. 209, ap. 2, b. 4202, l. 1–61). Prie viešbučio veikė „Centralinė“ valgykla, vadovaujama Efrosinijos Bruntonaitės–Kavaliauskienės, oficialiai veikusi tik nuo 1937 m., o iki tol svečiams arbatą, pusryčius, vakarienę duodavo viešbučio savininkas.

XX a. ketvirtajame dešimtmetyje viešbučio reklamose buvo pabrėžiama, kad viešbutis yra prie Soboro, greta autobusų sustojimo vietos, jo kambariai patogūs, šviesūs, su praustuvais, šiltu ir šaltu vandeniu, yra atskiri kambariai su voniomis ir centriniu šildymu (Diena. – 1933, lapkr. 19, p. 7), o kitų kambarių gyventojai gali gauti vonią kasdien už 2 litus.

Lovos viešbutyje, kaip buvo skelbiama reklamoje, visada švariai paklotos, kambariuose buvo sofos, spintos ir kiti baldai. Viešbutyje buvo galima gauti pigius pusryčius ir vakarienę, skaityti spaudos leidinius viešbučio skaitykloje. Viena lova trečiame aukšte parai kainavo 6–8 litus, ketvirtame aukšte – 5–6 litus, o antra lova kainavo papildomus 2 litus. Parodžius knygutę „Vykstantiems į Lietuvą žinotina!“ (Kaunas, 1933, p. 8–9), pasak reklamos, buvo taikoma nuolaida, papildoma nuolaida – ilgesnį laiką apsistojantiems, o su viešbučio tarnautojais galima susišnekėti anglų ir vokiečių kalbomis.

E. Kavaliauskienės „Centralinė“ valgykla užėmė tris kambarius, joje dirbo nuo penkiolikos iki devyniolikos tarnautojų. 1940 m. buvo po vieną kasininką ir rūbininką, aštuonios padavėjos, dvi virėjos, dvi virėjų padėjėjos, penkios virtuvės darbininkės.

Valgyklos salė 1939–1940 m. buvo sumažinta, įrengus papildomus viešbučio kambarius, nes valgykla neveikė tokia apimtimi, kaip iš pradžių (KRVA, f. 209, ap. 2, b. 4200, l. 1–9).

Viešbučio „Centralinis“ savininkas V. Kavaliauskas nacionalizaciją 1940 m. pasitiko labai sunkios būklės – paralyžiuotomis kojomis, be pajamų, nes jo asmeninė sąskaita Lietuvos kredito banke buvo nacionalizuota. Gydytis Kauno klinikų Nervų ligų skyriuje jis galėjo tik padedant vaikams (KRVA, f. 209, ap. 2, b. 4202, l. 66).

Vidaus reikalų ministerija Laisvės al. 9 / Nepriklausomybės a. iš viršaus. XX a. 4 deš. / NČDM M1-13-5-4

Knygynų tradicija

Pastato Laisvės al. 9 (dabar Laisvės al. 21) kampe įvairiu laiku veikė kelios miestiečiams gerai žinomos krautuvės, bendrovės ir įstaigos. Šio pastato pirmo aukšto kampe 1920–1928 m. veikė Onos Vitkauskytės knygynas. O. Vitkauskytė garsėjo atvirukų ir muzikos kūrinių leidyba. Leidybai reikėjo nemažai pinigų, o knygyno veikla nebuvo labai pelninga, tad O. Vitkauskytė buvo nemažai prasiskolinusi, dėl skolų net buvo užstačiusi savo gyvenamą būstą Žemaičių gatvėje, o po jos mirties 1928 07 24 skolos liko sūnui.

Šio knygyno veiklą išsamiai aprašė Aldona Zimnachaitė knygoje „Sugrįžimai: Onos Vitkauskytės leidinių katalogas“ (Kaunas, 2001). Ji taip pat išleido keturių puslapių lankstinuką su O. Vitkauskytės portretu ir biografija (Ona Vitkauskytė, 1865–1928 / Aldona Zimnachaitė. – Kaunas: KAVB ; Atmintis, 2000).

1928 m. O. Vitkauskytės knygyno Laisvės al. 9 patalpas iš D. Rozenblato firmos už 2486 litus įsigijos „Tulpės“ bendrovė, įkūrusi ten savo knygyną.

„Tulpės“ bendrovės knygynas veikė 1928–1933 m. (pastate Laisvės al. 11 buvo „Tulpės“ bendrovės patalpos, kieme – jos sandėliai). „Tulpės“ bendrovės knygoms leisti ir prekiauti savininkai buvo Jonas Jablonskis ir Adolfas Sruoga. Pasak bendrovės veiklą knygoje „Bendrovės knygoms leisti ir platinti, 1918–1940“ aprašiusio Vlado Žuko (Vilnius, 1998, p. 263–275), „Tulpės“ prekybos reikalais rūpinosi A. Sruoga, o leidybos (tiksliau – leidybos planų) – J. Jablonskis, iš bendrovės išstojęs 1929 m. lapkričio pradžioje. Bendrovėje įvairiu laiku dirbo trys–penki žmonės.

Pašto valdybos direktorius A. Sruoga, kiek vėliau išgarsėjęs dėl pašto ženklų bylos, buvo turtingas žmogus, sėkmingas leidėjas, faktiškai suformavęs „Tulpės“ bendrovės įstatinį kapitalą, o jo „Žiedo“ cinkografijoje buvo spausdinami šios bendrovės leidiniai.

V. Žukas mini, kad „Tulpės“ bendrovė išleido daugiau kaip 30 knygų. Tai buvo pedagoginė, grožinė ir šviečiamoji literatūra. Vladas Žukas išskiria „Tulpės“ išleistą biografinę apybraižą „Kipras Petrauskas“, kurią parašė Viktoras Žadeika, o iliustravo dailininkas Mstislavas Dobužinskis, knygos viršelį piešė dailininkas Vilius Jomantas. Ši 1930 m. „Žiedo“ cinkografijoje tūkstančiu numeruotų egzempliorių išleista knyga, pasak V. Žuko, buvo bibliofilinis leidinys, palankiai sutiktas menininkų, finansuotas Vytauto didžiojo 600-ųjų mirties metinių paminėjimo jubiliejinio komiteto.

Viešbutyje buvo keturiolika kambarių, bet esant reikalui svečiai galėjo būti apgyvendinti devyniolikoje kambarių.

Pirmasis „Tulpės“ bendrovės leidinys buvo Augustino Griciaus feljetonų knyga „Pamokslas idėjos broliams“, kurią iliustravo dailininkas Telesforas Kulakauskas. Gražiai išleistos ir Knuto Hamsuno novelės „Aistrų kova“ (1928), iliustruotos dailininko Rimto Kalpoko, bei Liudo Giros poezijos rinkinys „Amžių žingsniai“ (1929). Paskutinis „Tulpės“ leidinys buvo Balio Sruogos drama „Milžino paunksmė“ (1932), viršelis Stasio Ušinsko.

„Tulpės“ bendrovės knygyno reklamoje taip pat buvo girtasi, kad knygyne galima gauti naujausių prancūziškų atvirukų (Naujas žodis. – 1928, Nr. 9, virš. p.). 1932 m. pabaigoje „Tulpės“ knygynui bankrutavus, nuo 1934 m. Laisvės al. 9 įsikūrė Marijos Šilerytės ir Elenos Nikiforienės knygynas „Mintis“, jau nuo 1935 m. turėjęs skolų ir veikęs iki 1937 m. (KRVA, f. 209, ap. 2, b. 3080, l. 1–8).

Emigracijos kelio pradžia

Nuo 1922 m. kovo Laisvės al. 9 (dabar Laisvės al. 21) veikė skandalingai pagarsėjusio Kastanto Norkaus, Amerikos valdžios laivyno „United states lines“ generalinio atstovo, emigracijos biuras (įkurtas 1921 01 22, kaip Lietuvos emigracijos biuras). 1926 m. „United states lines“ atsiribojo nuo blogą reputaciją turinčio K. Norkaus, pabėgusio į užsienį, ir įsikūrė kitu adresu – Laisvės al. 47.

Iš kairės: E. Geras, g. 1892 m. Varšuvoje.; E. Navrockaitė-Nikiforienė, g. 1890 m. Bobruiske; V. Kavaliauskas, g. 1894 m. Panevėžyje; ; E. Bruntonaitė-Kavaliauskienė, g. 1896 m. Piatigorske. / Paso kort. nuotr. 1929 m. KRVA, f. 66, ap. 1, b. 6788; Paso kort. nuotr. 1928 m. KRVA, f. 66, ap. 1, b. 2127; Paso kortelės nuotr. KRVA, f. 66, ap. 1, b. 10885; Paso kortelės nuotr. 1931 m. KRVA, f66, ap. 1, b. 12989

Nuo 1927 m. gruodžio Laisvės al. 9 (dabar Laisvės al. 21) veikė Prancūzijos linijos „Compagne Generale Transatlantique“ atstovybės Lietuvai emigracijos biuras (įėjimas iš Nepriklausomybės aikštės pusės), 1932 m. persikėlęs į Laisvės al. 56 (dabar Laisvės al. 80). Šis emigracijos biuras padėjo lietuviams išplaukti prancūzų kompanijos laivais iš Klaipėdos per Havro uostą (Prancūzija) į Argentiną, Australiją, Braziliją, Kubą, Meksiką, Urugvajų, kitas Pietų Amerikos šalis, 1929 m. šios linijos laivai iš Klaipėdos plaukė du kartus per savaitę. Kaune buvo šio biuro generalinė atstovybė, o jos skyrius dar veikė Šiauliuose.

1927 m., prieš generalinei atstovybei atsikeliant į Laisvės al. 9, buvo laikinai nutrauktas susisiekimas su Brazilija. Pilietis Kazys Dambrauskas, tuo metu išpardavęs savo turtą, bet taip ir neišvykęs į Braziliją, buvo padavęs Kauno apygardos teismui 4970 litų ieškinį kompanijai dėl neįvykusios kelionės.

Vyriausiojo Tribunolo civilinėje kasacinėje byloje buvo išaiškinta, kad kelionė neįvyko dėl Brazilijos valdžios sprendimo laikinai neįsileisti emigrantų, o ne dėl emigracijos biuro kaltės ir K. Dambrausko skundas dėl Kauno apygardos teismo sprendimo buvo atmestas (Vyriausiojo Tribunolo 1929 metų civilinių kasacinių bylų sprendimų rinkinys. – Kaunas, 1931, p. 131–133). Nuo 1928 m. kovo iki 1940 m. pastate Laisvės al. 11 (dabar Laisvės al. 23) veikė išeivybės biuras „Susisiekimas“.

Rankinukai ir bandelės

Ši vieta garsėjo ir galanterijos prekyba. 1927 m. čia buvo R. Kaselienės ir D. Pukės galanterijos prekyba, o ketvirtajame dešimtmetyje Laisvės al. 9 įsikūrė Elijaus Gero galanterijos parduotuvė ir dirbtuvės „Bonitas“. Šioje parduotuvėje buvo prekiaujama portfeliais, rankinukais ir kitomis galanterijos prekėmis.

Nors parduotuvė buvo populiari (Reklamos: Sekmadienis. – 1931, lapkr. 8, p. 8; Lietuvos žinios. – 1937, saus. 23, p. 10 ir kt.), jos savininkas vertėsi sunkiai. 1937 m. iš varžytinių parduota jo odai siūti skirta mašina, o 1939 m. iš varžytinių parduoti Elijaus Gero šeši rudos spalvos lagaminai po 10 litų, mašina lagaminams gaminti, įvertinta 700 litų, kasa ir rudos spalvos bufetas, įvertinti po 100 litų (KRVA, f. 209, ap. 2, b. 1041, l. 1–56).

1933 m. iš Gedimino g. 23 į Laisvės al. 9 persikėlė Kazio Urbono cukrainė, ten veikusi iki 1936 m. Cukrainė garsėjo bandelėmis, kurios šviežios buvo pristatomos 7 val. ryte ir 16 val. popiet. K. Urbonas taip pat turėjo restoraną A. Mickevičiaus gatvėje, o cukrainę 1936 m. pardavė už 4000 litų, siekdamas padengti tiek cukrainės, tiek restorano skolas.

Skoloms padengti pinigų neužteko, 1936 m. iš varžytinių parduota ir dalis restorano bei cukrainės baldų: stalai, kėdės, bufetas, kabyklos (viso 910 litų), taip pat sieninis laikrodis (20 litų), „National“ mašina pinigams skaičiuoti (200 litų) ir radijo aparatas „Saba“ (140 litų) (KRVA, f. 209, ap. 2, b. 4528, l. 1–20).

Laisvės al. 21, 23 (nuotr. kairėje). (1980–1982). Kauno Ąžuolyno biblioteka. Laisvės al. 21 (nuotr. dešinėje). 2025 m. / A. Pleskačiausko nuotr.

Savininkus persekiojo skolos

Laisvės al. 11 / 13 (dabar Laisvės al. 23) nuo 1929 m. iki 1940 m. taip pat veikė Chaimo Dembovičiaus kepurių ir skrybėlių parduotuvė bei dirbtuvė, kurioje iki 1936 m. buvo samdomi du darbuotojai. Po 1936 m. įvykusių Chaimo Dembovičiaus kepurių siuvimo mašinos varžytinių, parduotuvėje ir dirbtuvėje kurį laiką dirbo tik savininkas, ir tik 1939–1940 m. vėl buvo keturi darbuotojai (KRVA, f. 209, ap. 2, b. 673, l. 1–36 ; f. 209, ap. 2, b. 5144, l. 1–15).

Nuo 1927 m. gruodžio Laisvės al. 9 (dabar Laisvės al. 21) veikė Prancūzijos linijos „Compagne Generale Transatlantique“ atstovybės Lietuvai emigracijos biuras.

Trijų aukštų mūrinis pastatas Laisvės al. 11 / 13 statytas 1927–1928 m. pagal inž., architekto Aleksandro Gordevičiaus projektą. Leidimas statyti išduotas Kaziui Pociui, po to perėjo medicinos daktaro Efimo Paulausko nuosavybėn, o 1931 12 18 pusę savo nekilnojamojo turto pastarasis pardavė už skolas. Tą nuosavybę įsigijo Hinda Kliačkienė ir Dovydas Gurvičius, kurie turėjo padengti dalį E. Paulausko skolų, o likusi skolų dalis vėliau teko Kastei Bražėnienei (KRVA, f. 209, ap. 3, b. 2737, l. 1–37).

Šiame name, pagal 1929 06 21 nekilnojamojo turto Laisvės al. 11 žinionešę, šešis kambarius antrame aukšte buvo užėmęs Valstybės Radiofonas (ten veikė 1928–1933 m.), trečiame aukšte dvylika kambarių priklausė „Centraliniam“ viešbučiui, pirmame aukšte buvo Ch. Dembovičiaus kepurių dirbtuvė ir krautuvė, po vieną kambarį užėmė „Tulpės“ bendrovė, A. Gadeikio kirpykla ir bendrovės „Susisiekimas“ išeivybės biuras, du kambarius nuomavo Rozalijos Rimkevičienės „Bon Marche“ siuvykla (KRVA, f. 209, ap. 3, b. 2737, l. 1). XX a. trečiajame dešimtmetyje Laisvės al. 11 (dabar Laisvės al. 23) pirmame aukšte taip pat veikė kavinė „Radio cafe“, o pastate iš kiemo pusės buvo įsikūrusi spaustuvė „Ekonomija“.

XX a. ketvirtajame dešimtmetyje Laisvės al. 11 (dabar Laisvės al. 23) taip pat veikė namų ruošos ir kulinarijos kursai bei jų valgykla.

„Tulpės” bendrovės leidiniai, 1928; „Compagnie Generale Transatlantique“ (Prancūzų linijos) ...: [reklama] / Vasario 16 d. 1918–1928 m.: vienkartinis leidinys / red. St. V. Burba. – Kaunas, 1928, rekl. p.

Alkanųjų traukos centras

Sovietmečiu Laisvės al. 21 buvo įsikūręs Valstybinės automobilių inspekcijos Kauno skyrius, vėliau kelių policija, nuo XX a. septintojo dešimtmečio iki 2013 m. veikė garsi valgykla „Lietuviški patiekalai“, išregistruota iš šios vietos tik 2022 m. 1962 m. Kauno miesto telefono abonentų knygoje ši valgykla įvardyta „Valgykla Nr. 40“ (lietuviški tautiniai patiekalai).

XX a. devintajame dešimtmetyje ši valgykla buvo pakeitusi pavadinimą „Prie akmenų“, tačiau XXI a. vėl pasitiko senu pavadinimu. Dabar šio pastato pirmame aukšte, kur buvo knygynai, o sovietiniais metais „Lietuviški patiekalai“, – įsikūrusi airiška aludė „Rebels“, pastate iš Nepriklausomybės aikštės pusės taip pat veikia azijietiškų patiekalų restoranas „Nuogas“, pavadintas pagal šalia esančią skulptūrą, o jos modelis puošia ir vidaus interjerą, restorano meniu pagrindą sudaro „Briusli“ restorano Vilniuje virtuvė.

Laisvės al. 21 2–3 aukštuose iš Nepriklausomybės aikštės pusės nuo 2018 m. taip pat yra įsikūręs naktinis šokių klubas, kokteilių baras „Anna Mesha Viešbutis“. Klubas „Anna Mesha Viešbutis“ iš pradžių atsirado Vilniuje, po to įsikūrė ir istoriniame pastate Kaune. Klubo interjeras turėjo priminti čia buvusį prabangų viešbutį. Naktinis klubas nuomojamas įvairioms šventėms, jame gali tilpti iki 300 žmonių.

Laisvės al. 21 iš Laisvės alėjos pusės taip pat yra alaus svetainė, prekiaujanti „Genio“ alaus daryklos alumi „Genys Taproom“. Laisvės al. 23, buvusiose Radiofono patalpose nuo 1961 m. buvo valgykla be pavadinimo, tebeveikianti iki šiol (šiuo metu tai Albinos Andriukaitienės firmos valgykla, ji ir dabar be pavadinimo).

Šio pastato pirmame aukšte kurį laiką buvo kavinė „Spurgos“ (Laisvės alėjoje buvo dar viena spurginė, apie kurią labai mažai žinome). Garsioji antro aukšto valgykla ne visuomet buvo be pavadinimo. XX a. septintajame dešimtmetyje ji vadinosi „Pieniški patiekalai“, aštuntajame dešimtmetyje – „Žuvies patiekalai“, dar vėliau „Sultiniai“, o šiais laikais tiesiog valgykla su sovietinei valgyklai būdingu asortimentu ir pigiomis patiekalų kainomis. 2015 m. joje buvo apsilankęs maisto kritikas Andrius Užkalnis, apie jo įvertinimą (penkios žąsys iš penkių) kabo liudijimas prie valgyklos durų, o jos interjeras nepasikeitė nuo to apsilankymo.

Neseniai šio pastato pirmame aukšte įsikūrė tatuiruočių ir auskarų vėrimo salonas „Ve An Tatoo and Piercing“. Pastate taip pat veikia „American English School“, kur vyksta anglų kalbos pamokos, kursai.