LIETUVOS PARTIZANAMS – PAGARBOS ŽVAKUTĖS KAUNE

Šeštus metus Lietuvos partizanams skiriamas dėmesys. Sutvarkyti kapai bei uždegtos žvakutės primena, kad tautos didvyriai nėra užmiršti ir visada bus žmonių širdyse.

Būtina prisiminti

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga jau šeštus metus iš eilės suorganizavo akciją, skirtą prisiminti ir pagerbti Lietuvos partizanus. Organizatoriai tikino, kad per Vėlines kapai paskęsta žvakių jūroje, tačiau dalis tautos didvyrių lieka užmiršti. Jau šeštą kartą rengiama akcija, kurios metu lankomos gyvybes už Lietuvos laisvę paaukojusiųjų žūties vietos, tvarkomi jų kapai ir uždegamos pagarbos žvakutės. Kiekvienais metais prisijungia vis daugiau entuziastų ir ant pagarbos vertų Lietuvos žmonių kapų pasklinda žvakių šviesa.

„Akcija prasidėjo nuo minties, jog aplankome savo artimųjų kapus, tačiau dažnai tenka pamatyti tamsių vietų. Taip kilo mintis aplankyti tas vietas laukuose, miškuose, kur žuvo mūsų partizanai. Kaune neturime daug konkrečių vietų, kur žuvo partizanai, tačiau turime simbolinių vietų, todėl kasmet čia susirenkame ir taip parodome, kad ta laisvės kova niekada nebus pamiršta“, – kalbėjo akcijos globotoja Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos valdybos pirmininkė Rasa Duobaitė-Bumbulienė.

Pažintis su A. Ramanausko-Vanagu

Prie Adolfo Ramanausko-Vanago paminklo žvakelę uždegė ir jį gerai pažinoję asmenys. Štai Jonas Arbačiauskas pasakojo, jog Lietuvos partizanų vadas kartais slėpdavosi jo tėvų namų palėpėje. Jo tėtis nuo pat partizanavimo laikų buvo ryšininkas.

Vanagas vasarą apsigyvendavo pas mano tėvus „ant lubų“. Ateidavo kitą dieną jo žmona, uošviai atveždavo mergaitę.

„Vanagas vasarą apsigyvendavo pas mano tėvus „ant lubų“. Ateidavo kitą dieną jo žmona, uošviai atveždavo mergaitę. 1953 metais Vanagas per mažą langelį pastukseno ir mane pasikvietė, pradėjo klausinėti, ką mokykloje šneka mokytojai, draugai, kokie reikalai su komjaunuoliais, stribais, kur jie juda, ar ant miestelio grindinio mačiau partizanų kūnų. Viską aš jam atsakiau, nors pats nieko neklausinėjau“, – apie pirmąjį kontaktą su A.Ramanausku-Vanagu pasakojo J.Arbačiauskas.

Jis pasakojo, kad 1954 metais A.Ramanauskas-Vanagas jo paprašė gauti jam ir uošvei naujus pasus. Vyras pasakojo, kad turėjo gerų draugų ir pažinčių, tad gauti pasus nebuvo sunku.

„Aš jam iš savo rankų įteikiau tuos du pasus. 1956 metais jį suėmė ir išgirdau, kad suėmė su tuo mano gautu pasu. Buvo baisus stresas, nes galvojau, kad išduos, tačiau mano tėvas sakė, kad Vanagas karininkas, todėl neišduos. Ir neišdavė. Kai pernai Rūta Vanagaitė pasakė, kad Vanagas daug išdavysčių padarė, man buvo baisus piktumas net iki ašarų, nes mūsų tai neišdavė“, – apie tai, kaip svarbu pagerbti Lietuvos partizanų vado atminimą kalbėjo J.Arbačiauskas.

Šiemet akcijos dalyviai rinkosi prie senosiose Kauno kapinėse esančio paminklo, skirto pagerbti žuvusių už Lietuvos laisvę motiną. Toliau susirinkusieji keliavo prie E.Fryko gatvėje esančio tremtinių kryžiaus, partizanų vado A. Ramanausko-Vanago paminklo, VI forto kryžių kalnelio. Paskutinis akcentas prie kurio atiduota pagarba – Petrašiūnų kapinėse esantis tremtinių memorialas.