MARIJA – KAUNIETĖ IŠ KLAIPĖDOS

Iš laikinosios į šiuolaikinę sostinę Kauną kartu su komanda vedusi Marija įsitikinusi, kad Laisvės alėja nenusako miesto unikalumo, užtai vaizdas pro jos namų langą – vertas dailininko teptuko.

Spalvinga asmenybė

„Pasaulio vaikas“, – jau po pirmųjų pokalbio minučių su Marija Pulokaite ant mano liežuvio galo sukosi šis epitetas.

Gimusi Ignalinoje, augusi Klaipėdoje, studijavusi Anglijoje ir Singapūre, dirbusi ir gyvenusi Vilniuje, šiandien Marija yra Kauno gyventoja. Mieste, kurį su komanda vedė iš laikinosios sostinės į šiuolaikinę ir apie kurį žino kur kas daugiau nei apie Klaipėdą, jauna moteris skaičiuoja jau ketvirtus metus.

„Kaune įsigijau nuostabų butą, kurį kartu su širdies draugu baigiame įsikurti. Jaučiuosi įleidusi šaknis ir visa tai tarsi savotiškas garantas, kad niekur kol kas nesiruošiu judėti. Dar viena priežastis – miestas. Kauną pamilau per projektą, į kurį pavyko įsilieti pastaraisiais metais“, – kalbėjo M. Pulokaitė, vos prieš kelias dienas grįžusi iš snieguotų Prancūzijos kalnų.

Tiesa, su ja susitikome kalbėti ne apie svaiginančias aukštumas ir ne apie jausmus, kurie užplūsta viršukalnėse. 2022-aisiais Kaunui aukštai iškėlus Europos kultūros sostinės vėliavą, Marijos vardą girdėjau ne sykį, o tada visai atsitiktinai sužinojau, kad iki tol, kol atvyko čia, ji gyveno įdomų ir spalvingą gyvenimą.

Studijos užsienyje

„Gimiau Ignalinoje. Augau ir mokiausi Klaipėdoje. Baigusi mokyklą nusprendžiau studijuoti Anglijoje. Tuo metu buvo madinga ten važiuoti. Dabar madinga grįžti ir kurtis vietinėje aplinkoje“, – populiarioji kultūra, kaip serialai, televizija, anot M. Pulokaitės, padarė įtaką ir renkantis studijas.

Baigusi vidurinę mergina pasirinko reklamą, išvyko į šiaurės rytų Angliją ir įsikūrė Niukaslo mieste, garsėjančiame savo naktinio gyvenimo kultūra. Tiesa, labai greitai studentei iš Lietuvos teko nusivilti. Vietinis jaunimas kultūrą siejo su besaikiu alkoholio vartojimu ir kvaišalais, o ne kokybiškais renginiais.

„Gyvenau centrinėje gatvėje. Vakare grįžtant iš darbų neretai tekdavo perlipti per vieną kitą ant laiptų miegantį padauginusį jaunuolį ar merginą trumpa suknele viduryje žiemos. Naktinio gyvenimo kultūrą įsivaizdavau kitaip – su ypatingu turiniu, atlikėjais, koncertais“, – įspūdžiais dalijosi M. Pulokaitė, studijas universitete derinusi su darbu gyvos muzikos kavinėje. Joje lietuvaitės siela atsigaudavo. Ausį čia glostydavo širdžiai artima muzika, o prie stalelių susėsdavo patys įdomiausi žmonės.

„Kavinės savininkas – milijonierius, savo gyvenimą nusprendęs baigti prasmingai. Už savo pinigus jis kviesdavo koncertuoti mėgstamiausius legendinius soulo, fanko ir džiazo atlikėjus. Iš Anglijos išsivežiau meilę muzikai ir kitokį suvokimą apie muziką“, – naujomis patirtimis džiaugėsi pašnekovė.

Dviprasmiški jausmai

Baigdama antrą kursą Marija sužinojo apie universiteto siūlomą mainų programą, kuria ji nusprendė pasinaudoti.

„Anglijoje mainų programos mažai ką domina. Lietuvoje studentai konkuruoja, renka balus, bando užimti pozicijas. Kai pasakiau, kad noriu išvažiuoti, atsakingas asmuo į mane keistai pažiūrėjo ir paklausė: ar tikrai? Tada nupūtė dulkes nuo segtuvo. Galėjau rinktis kokią tik noriu šalį. Buvau vienintelė iš kurso pasinaudojusi šia galimybe“, – M. Pulokaitė pasakojo, kad, akimis permetusi visą sąrašą, pirštu ji bedė į Singapūrą – daugiatautę, sparčiai besivystančią valstybę Centrinėje Azijoje. Čia Marija gilinosi ne tik į mokslus, bet ir į budizmo religiją, Azijos šalių kultūrą. Jos skirtumų lietuvei teko patirti ir savu kailiu. Studijuoti vienuoliktame pagal reitingus pasaulyje universitete reiškė ne tik prestižą, bet ir labai rimtą požiūrį į pasiekimus. Bijodami tėvų spaudimo ir prastų įvertinimų, azijiečiai studentai naktis leisdavo bibliotekoje, o informaciją kaldavo mintinai.

„Jie tiesiog traukdavo miegmaišius ir miegodavo bibliotekoje ant kilimo. Man tai buvo labai neįprasta“, – tokioms romantiškomis naktims su knygomis pašnekovė neturėjo laiko. Singapūre pragyvenimas atsiėjo nepigiai, todėl mergina studijas derino su darbu įtakingų žmonių mėgstamame restorane. Europietei jame buvo patikėta sutikti ateinančius svečius.

„Vėliau pavyko atrasti pažįstamų ir buvau pakviesta stažuotis vienoje garsiausių reklamos agentūrų. Ji buvo įsikūrusi dangoraižyje, kur liokajus kaskart atidarydavo paauksuotas duris ir iškviesdavo liftą. Tuo metu aš, 21-ų mergina, jaučiausi lyg filme“, – pamiršti to, anot M. Pulokaitės, neįmanoma.

Darbšti lietuvė padėdavo strategijos vadovui, ruošdavo pristatymus, generuodavo idėjas, rinkdavo ir sistemindavo įvairią tyrimų medžiagą. Be to, vykdavo į įvairius susitikimus su klientais.

„Europiečių darbuotojų turėti savo įmonėje buvo prestižas. Tad tekdavo važiuoti ir į niekuo su mano darbo sritimi nesusijusius susitikimus“, – šypsojosi Marija.

Sentimentai: laiką su projekto „Kaunas 2022“ komanda M. Pulokaitė įsimins kaip vieną geriausių patirčių. M. Pulokaitės nuotr.

Atsivėrė galimybės

Beveik po metų, praleistų Singapūre, ji grįžo į Angliją. Parašė baigiamąjį darbą apie prekės ženklo įvaizdį ir identitetą, atsiėmė diplomą, o tada grįžo į Lietuvą. Ne į Klaipėdą, iš kurios kėlė sparnus skrydžiui baigusi vidurinę, o į sostinę, apie kurią svajojo jau ne vienus metus. Į savo gyvenimo aprašymą įtraukusį eilutę, liudijančią Singapūre įgytą solidžią patirtį, Marija nesunkiai gavo darbą reklamos agentūroje ir jaukinosi Vilnių.

„Vilnių tyrinėjau turisto akimis. Jis man atrodė be galo gražus, kultūringas miestas, kuriame daug kūrybingų žmonių, siekiančių realizuoti save ir kurti kokybiškiausią įmanomą kultūros, meno, muzikos ir verslo turinį“, – M. Pulokaitė neslėpė, kad su kiekviena diena intensyvėjo ne tik meilė miestui, bet ir atmosfera darbe. Daugiau nei po trejų metų, praleistų vadybininkės kėdėje, Marija suprato ištisas valandas leidžianti prie reklamų, skirtų alkoholinių gėrimų prekės ženklams. Ji nusprendė savo jėgas skirti prasmingesniems tikslams, todėl įstojo į Vilniaus dailės akademiją, kurią baigė visa jos šeima.

„Pasirinkau kultūros vadybą. Norėjosi prisiliesti prie tų šeimos šaknų ir patirti bohemišką gyvenimą“, – Marija buvo laiminga pasirinkusi kryptį, kuri jai atvėrė duris į menų fabriką „Loftas“, kur ji galėjo prisidėti prie įvairių kultūrinių projektų.

Marija kuravo „Open Gallery“ projektą, rūpinosi lietuviško dizaino žurnalu, kūrybiškumo konferencijomis.

„Tai buvo sunkus darbas, tačiau, kai pamatydavau atėjusių žmonių žvilgsnius, išgirsdavau jų plojimus, kaskart įsitikindavau, kad buvo verta“, – prisiminimais dalijosi pašnekovė.

Svajonių darbas

Žodis po žodžio priartėjome prie Kauno. Iki 2019-ųjų moteris į jį važinėjo vedama meilės. Dėl jos galiausiai Marija ryžosi vietos pokyčiams.

„Tuo metu mano draugas Kaune kūrė naktinį klubą, būrė bendruomenę. Mačiau, kad jam svarbu būti Kaune. Pagalvojau, kad tai puiki proga pabandyti ir man, – M. Pulokaitė pasakojo, į Kauną važiavusi aiškiai žinodama, ko nori. – Galvojau tik apie vieną vietą, kurioje noriu dirbti. Tai „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ – didžiausias ir ambicingiausias kultūrinis projektas Europoje, todėl pokalbio su Virginija Vitkiene ir Ana Kočegarova-Maj metu pasakiau, kad man reikia jūsų, o jums manęs.“

Po savaitės Marija sulaukė kvietimo tapti komandos dalimi ir sukurti programą, padėsiančią savanoriams įsilieti į projektą, mokyti juos svetingumo, pagalbos pasitinkant svečius, įgyvendinant techninius ir kūrybinius renginio sprendimus.

Marija iki šiol prisimena į jos rankas papuolusį maždaug 50 savanorių sąrašą, kuris galiausiai išaugo iki įspūdingo skaičiaus.

„Nesitikėjome, kad Europos kultūros sostinės atidarymo renginiui reikės tiek savanorių. Situaciją pakoregavo „COVID 19“ pandemija, todėl vietoj planuotų 400 mums prireikė dvigubai daugiau – 800“, – projekto „Kaunas 2022“ Savanorystės ir svetingumo programos kuratorė M. Pulokaitė prisiminė plakatus ir šūkį „Didžiausias renginys Kaune neįvyks, jeigu neprisijungsi prie savanorių komandos!“, kurį naudojo ieškodami savanorių. – Sumanėme gana drąsią kampaniją. Pasiteisino – kauniečiai ir ne tik susitelkė ir stojo į pagalbą. Surinkome.“

Iš Kauno kol kas neplanuoju kraustytis, o pakeliauti labai norėčiau.

Įsimylėjo Kauną

Projekto „Kaunas 2022“ komandos, savanorių ir kauniečių dėka, Marija pamilo miestą. Kaunas ją užbūrė miestiečių draugiškumu, ramybe, kompaktiškumu. Todėl paklausta apie savo kilmę moteris neretai atsako esanti kaunietė iš Klaipėdos.

„Gyventi Kaune smagu. Atradau čia ir savo happy places. Tai Panemunės šilas, Pažaislio vienuolyno ansamblis, Žaliakalnis su savo medinukais ir, žinoma, namai V. Putvinskio gatvėje. Pro langus matau gražųjį banko tarnautojų pastatą, Prisikėlimo bažnyčią. Žiūrint į tolį, susipina modernizmas ir gamta, – Pasmalsavus, kodėl laimingų vietų sąraše nėra Laisvės alėjos su suoleliais, fontanu ir spurgomis, M. Pulokaitė prisiminė šūkį, kuriuo vadovavosi kurdama svetingumo programą turistams. – Sakiau ir sakysiu, kad Kaunas – daugiau nei Laisvės alėja! Manau, Žaliakalnis ir paralelinės gatvelės daug geriau atspindi miesto unikalumą, nors pasivaikščioti vakare, kai šviečia lemputės, ir Laisvės alėjoje visai smagu.“

Į projekto „Kaunas 2022“ būstinę užsukus užsieniečių delegacijai, kartu su Marija pakeitėme vietą, o visai netrukus sužinojau, kad po savaitės jauna moteris vietą keis iš esmės – atsisveikinusi su projektu „Kaunas 2022“, kibs į naujus darbus. Kur? Pastaruoju metu intensyviai mąsčiusi apie informacines technologijas, Marija savo mintimis pritraukė sėkmę.

„Manau, kad tai labai perspektyvi ir įdomi sritis. Ieškojau informacijos, daug skaičiau, kalbėjau su aplinkiniais, kol galiausiai vieną dieną draugė atsiuntė darbo pasiūlymą, o praėjusią savaitę gavau kvietimą prisijungti prie komandos. Manau, svarbiausia apie svajones kalbėti garsiai“– paklausta, ar neplanuoja trumpų atostogų, M. Pulokaitė pakraipė galvą.

Kalnuose paspaudusi „restart“ mygtuką, jauna moteris yra viiškai pasirengusi darbams ir iššūkiams, o kas bus toliau – parodys laikas.

„Iš Kauno kol kas neplanuoju kraustytis, o pakeliauti labai norėčiau. Svajoju aplankyti Meksiką, Naująją Zelandiją ir Nepalą“, – M. Pulokaitė neabejojo, kad šioms, kaip ir kitoms svajonėms, bus lemta virsti kūnu.