Trys viename

Ketvirtus metus Ukrainos žmonės kovoja už laisvę ir gyvenimus, kokie jie buvo. Už gyvenimus, kokie jie gali būti, Kauno klinikose kasdien kovoja ankstukai. Skaičiuojama, kad pasaulyje kasmet per anksti gimsta maždaug 10 proc. vaikų, Lietuvoje daugybę metų ankstukų turime 5–6 proc.

Kai apsilankėme Kauno klinikų Naujagimių intensyviosios terapijos skyriuje, beveik visi inkubatoriai buvo užimti. Atsargiai kilstelėjus pledukus, pro plyšį dirstelėjau į kelis jų. Viename saldžiai snaudė mažylis, kuris šildomame įrenginyje, panašu, skaičiavo paskutines dienas. Priešingai nei gretimo inkubatoriaus gyventojas. Mažojo kovotojo pėdutė – suaugusio žmogaus rankos nykščio pagalvėlės dydžio, o jis pats, ko gero, svėrė apie pusę kilogramo. Todėl ir siuvinėti ukrainietiški marškinėliai – vyšyvankos –, kuriuos paliko į skyrių užsukusios viešnios, veikiausiai jam tiks tik po kelių mėnesių.

„Vyšyvanka – svarbi Ukrainos tautinio kostiumo dalis. Jis yra tarsi amuletas. Nuo senų laikų motinos ir močiutės siuvinėdavo apsauginius ornamentus ant drabužių savo naujagimiams, vyrams ir sūnums, besiruošiantiems į tolimas keliones“, – įvairiomis iniciatyvomis Kaune gerai žinoma VšĮ „Ukrainos širdis“ vadovė Olga Saienko-Šulnienė džiaugėsi, kad nacionalinio drabužio šventė peraugo į Pasaulinę Vyšyvankos dieną, minimą trečią gegužės ketvirtadienį. Šįkart šventė, kuria siekiama išsaugoti ukrainiečių liaudies tradicijas kurti ir puoštis etniniais siuvinėtais drabužiais, sutapo su dar dviem svarbiomis dienomis – Tarptautine šeimos ir Pasauline kengūros metodo. Trigubą datą Kauno ukrainiečiai nusprendė paminėti labai simboliškai. Į Kauno klinikų Naujagimių intensyviosios terapijos skyrių O. Saienko-Šulnienė ir Viktoriia Krasnikova-Herasymenko atnešė keliolika vyšyvankų ankstukams ir sergantiems kūdikiams. Berniukams geltonus, o mergaitėms baltus marškinėlius, puoštus gėlėmis, siuvinėtais arba spausdintais ornamentais, simbolizuojančiais Ukrainos regionus.

Emocijos: jau beveik du mėnesius skyriuje gyvenanti Goda (kairėje) neslėpė, kad pati pradžia buvo sunki. Regimanto Zakšensko nuotr.

Suvienijo jėgas

Mažieji Kauno klinikų pacientai vyšyvankomis pasipuošė ne pirmą kartą. 2022-aisiais, praėjus vos keliems mėnesiams nuo karo pradžios, siuvinėtų marškinėlių pluoštelį V. Krasnikova-Herasymenko gydymo įstaigoje dalijo viena.

„Prasidėjus karui, nebuvo daug laiko ruoštis. Kai kurie net asmeninių daiktų su savimi nepasiėmė, bet vyšyvankas į lagaminus pirmiausiai įsidėjo dauguma. Vyšyvankoje sudėta viskas, kas mums artimiausia. Tuo metu, kai meistrė siuvinėja rūbą, jame palieka dalelę širdies“, – V. Krasnikova-Herasymenko neabejojo, kad persismelkę pačiais tyriausiais jausmais, dovanoti rūbeliai mažiesiems ir jų tėvams suteiks stiprybės ir vidinės ramybės.

Šį kartą prie iniciatyvos prisijungė VšĮ „Ukrainos širdis“, Ukrainos organizacija „Infantija“ ir asociacija „Padedu augti“, nuo 2013 m. teikianti psichologinę ir emocinę pagalbą, burianti savitarpio pagalbos grupes šeimoms, susidūrusioms su krize dėl neišnešioto naujagimio gimimo, kūdikio negalios ar netekties.

Tuo metu, kai meistrė siuvinėja rūbą, jame palieka dalelę širdies.

„Palaikymas yra pats svarbiausias dalykas mums – ankstukų tėveliams –, nes tai suteikia vilties, tikėjimo, kad mūsų mažyliai ne tik išgyvens, bet ir augs stiprūs, sveiki Lietuvos piliečiai. Kilniaširdžių Ukrainos moterų, kitų šios šalies piliečių parodytas dėmesys yra labai svarbus. Net ir esamomis aplinkybėmis jie atsigręžia į mus, nori čia daryti gražius ir prasmingus darbus“, – kalbėjo asociacijos „Padedu augti“ vadovė Inga Laukytė-Budrienė, gegužės 15-ąją pasipuošusi siuvinėtais marškiniais, kuriuos kaip dėkingumo ženklą už bendradarbiavimą gavo iš idėjos sumanytojų.

Svarbus palaikymas

Ankstesnis vaikelio atėjimas į pasaulį, anot I. Laukaitytės-Budrienės, yra didelis išbandymas visai šeimai. Tai ne tik nerimas dėl mažylio sveikatos, gebėjimas priimti sprendimus ir atsakomybes, bet ir laikinos kasdienybės prisijaukinimas. Tėvai turi mokytis keisti miniatiūrines sauskelnes, maitinti jį per zondą. Todėl suaugusiems reikia ne tik daug kantrybės, stiprybės, meilės, bet ir supratimo, palaikymo.

Asociacijos „Padedu augti“ vadovei antrino ankstuko mama Goda. Jos mažylis pasaulį pasveikino vos 28 savaičių, todėl moteris gydymo įstaigoje skaičiuoja jau antrą mėnesį.

Dovana: marškinėliais pasirūpino organizacijos „Infantija“ nariai, piešinius kūrę savomis rankomis. Regimanto Zakšensko nuotr.

„Didžiąją laiko dalį mes čia būname vienos, todėl emocijų būna visokių, juolab, kad nei viena atvykusi neplanavo užsibūti. Todėl emocinis palaikymas, dėmesys yra labai svarbus“, – Goda dėkojo skyriaus personalui už pagalbą, o vyšyvankomis apsirėdžiusioms viešnioms už parodytą dėmesį. – Tokios akimirkos leidžia suprasti, jog esi ne viena, kad visuomenė palaiko.“

Minint vyšyvankos dieną, viešnios išdalijo beveik visus lauknešėlius. Likusiuosius, kaip stiprybės simbolį Naujagimių intensyviosios terapijos skyriaus vadovė dr. Ilona Aldakauskienė žadėjo įteikti naujai atvykusiems mažiesiems pacientams.

„Paralelė tarp ankstukų ir vyšyvankos ne visai tiesioginė, bet emociškai labai svarbi. Ukraina kovoja dėl savo išlikimo ir tuo pat metu, nepaisant karo, sugeba išsaugoti savo nacionalinį drabužį, jį puoselėti ir dovanoti kitiems. Šioje ligoninėje, šiose patalpose kasdien dėl išgyvenimo kovoja mažieji pacientai – neišnešioti, sunkiai sergantys. Su mūsų ir visų kitų pagalba jie spiriasi į gyvenimą, bando išlikti“, – kalbėjo dr. I. Aldakauskienė.