Žinių spragos
„Frykas?!“ – nustebo užkalbintas jaunas kaunietis. – Net neįsivaizduoju, kas tai galėtų būti. Gal koks naujas terminas?“ „Atrodo, kad tai „frikadelė“ trumpinys“, – kiek pagalvojusi pribloškė atsakymu pusamžė kaunietė. „Frykas – tai tarpukario gyvenamųjų namų ir kitokios paskirties statinių garsus architektas“, – pagaliau išpešiau teisingą atsakymą iš garbaus amžiaus kauniečio. Kalbintų praeivių atsakymai atskleidė dideles kai kurių kauniečių žinių spragas.
Juk inžinierius ir architektas E. A. Frykas – vienas ryškiausių tarpukario architektų, išsiskyręs unikaliomis moderniomis stilių interpretacijomis, suprojektavęs kauniečiams dabar gerai žinomus pastatus: vadinamus Ugniagesių rūmus, Filharmoniją, Vaikų ir moksleivių laisvalaikio rūmus Parodos gatvės viršuje, privačius namus su išsaugotomis laiptinėmis, dekoratyviu eksterjeru V. Putvinskio ar K. Donelaičio gatvėse. Beje, savita stilistika tarp jų išsiskiria anuomečio Kauno miesto burmistro Antano Gravrogko namas (1932 m., V. Putvinskio g. 70). Šis statinys puikiai atspindi architektui E. A. Frykui būdingą modernizmo ir istorizmo darną, kuriai buvo pasitelkti net Juozo Zikaro sukurti bronziniai bareljefai – namo eksterjere jais galima grožėtis ir dabar.
D. Juraitienės indėlis
E. A. Fryko kūrybos didžiulis indėlis atsispindi UNESCO Pasaulio paveldo sąraše, į kurį Kauno tarpukario architektūra pateko 2023 m. Miesto (ir ne tik) architektų bendruomenė vertina šį architektą kaip vieną iškiliausių tarpukario Kauno kūrėjų, formavusių miesto modernizmo veidą.
Architektų bendruomenė vertina šį architektą kaip vieną iškiliausių tarpukario Kauno kūrėjų, formavusių miesto modernizmo veidą.
Atsakymų į dažniausius klausimus apie architektą E. A. Fryką neatsitiktinai ieškojome Kauno valstybinėje filramonijoje – šiame kruopščiai restauruotame architektūros ir istorijos paminkle, kurį sukūrė E. A. Frykas, šiemet pradėtos vesti ekskursijos, pažymint jo gimimo 150-ąsias metines. Taip prasmingai pagerbti architektą, sukūrusį šį neoklasicistinės architektūros pastatą su ryškiais art deco ar net baltiškos kultūros elementais interjere, sumanė Filharmonijos rinkodaros vyriausioji specialistė Daina Juraitienė.
Paskirties raida
„Daug laiko praleidau archyvuose, kalbinau garbaus amžiaus kauniečius ir naršiau internete, iškodama įvairios medžiagos apie E. A. Fryką ir bene garsiausią jo kūrinį – dabartinės Kauno valstybinės filharmonijos pastatą. Informacijos gausa ir įvairovė paakino rengti kauniečiams ir miesto svečiams ekskursijas po Filharmoniją, kartu pasakojant apie šio unikalaus statinio autorių. Džiugina didžiulis susidomėjimas ekskursija. Be to, ekskursantai labai patenkinti reta galimybe patekti į aukščiausią tarpukario Kauno Naujamiesčio bokštą, iškilusį ant Filharmonijos stogo. Iš jo puikiai matyti Įgulos bažnyčios kupolas, kuris, beje, labai panašus į E. A. Fryko suprojektuotą Filharmonijos bokštą“, – pastebėjo D. Juraitienė.
Pašnekovė atkreipė dėmesį į šio unikalaus pastato istoriją. Pagal E. A. Fryko projektą šie rūmai iškilo 1929 m. Juose įsikurė Teisingumo ministerija ir Vyriausiasis tribunolas, kitos teisminės tarnybos. Tad neatstiktinai pastato kolonadą karūnavo auksuotų raidžių įrašas: „JUSTITIA EST FUNDAMENTUM REGNORUM“ („Teisingumas yra valstybių pagrindas“).
1936 m. rugsėjo 1-ąją šiame pastate iškilmingu posėdžiu savo darbą pradėjo Lietuvos Seimas. Po poros metų čia buvo priimta Trečioji Lietuvos Konstitucija.
Pirmas nacių teismas
Įdomu tai, kad dabartinės Filharmonijos Didžiojoje salėje 1934–1935 m. vyko per Europą nuvilnijęs Klaipėdos krašto pronacistinių organizacijų narių teismo procesas, kuris labiau žinomas kaip Neumanno-Sasso byla. Miestelėnai anuomet veržte veržėsi į rūmus, tiesiog „šluodami“ parduodamus bilietus į teismo posėdžius.
1940 m. šis pastatas buvo nacionalizuotas – jame veikė Nemuno laivininkystė, projektavimo institutas, Lėlių teatras, gastroliavo cirkai, o 1961 m. čia įsikūrė sovietinės Lietuvos valstybinės filharmonijos Kauno filialas. Apmaudu tai, kad po didelės pastato rekonstrukcijos 2005–2008 m. dingo ir iki šiol nesurastas minėtas užrašas virš prestižiškiausio E. A. Fryko suprojektuoto pastato Kaune kolonados.
Sekė tėvo pėdomis
Kartu su Daina panaršykime po E. A. Fryko biografijos puslapius. Architektu jis tapo neatsitiktinai. E. A. Fryko tėvas irgi buvo vardu Edmundas (antras vardas Emanuelis) – bajoras, kilęs iš LDK teritorijos, žinomas inžinierius architektas, patekęs į Brokhauzo – Jefrono enciklopedinį žodyną (1890–1907). Tai jis, E. E. Frykas, suprojektavo Kauno garsiąją konkę – arklių traukiamą transportą, veikusį laikinojoje sostinėje iki 1929 m. Pagal E. A. Fryko tėvo projektą Vienybės aikštėje (anuomet vadintoje Novobazarnaja) 1900 m. pradėjo veikti Kauno elektrinė, kurią 1944 m. susprogdino iš Kauno traukdamiesi vokiečiai.
Inžinieriaus architekto E. E. Fryko sūnus Edmundas, gimęs 1876 m. Kaune, studijavo Sankt Peterburgo civilinių inžinierių institute, kurį baigė 1902 m. ir iškart išvyko dirbti architektu į Sakartvelą.
Testamento vykdytojas
Mirus Kaune abiem tėvams, apie 1920 m. E. A. Frykas su žmona kartvele grįžo į laikinąją sostinę ir, įsikūręs tėvų namuose (dabar K. Būgos g. 8), pradėjo dirbti Kauno miesto savivaldybės Statybos skyriaus vadovu ir modernizuoti paveldėtus iš tėvų pastatus.
„E. A. Frykas buvo įpareigotas tėvų jam paliktą dvarelį – apie 4 ha sklypą – pasidalyti su broliu (kitas brolis mirė) ir sese, taip pat išmokėti didelę skolą pamotei. Jis tai padarė, pasilikęs sau itin kuklų dvarelio palivarko medinį namą – dabar tai E. Fryko g. 23 – su nedideliu sklypu Žaliakalnyje. Pertvarkęs jį ir modernizavęs (įvedė vandentiekį), Bažnyčios gatvės tąsoje pastatė iki šiol veikiančius laiptus į Žaliakalnį ir sargo namelį kalno papėdėje. Tie laiptai veda į dabartinę E. Fryko gatvę, kuri sovietmečiu vadinosi M. Lermontovo, o prieš karą – E. Fryko vardu“, – aiškino pašnekovė. Priminsime, kad E. E. Fryko palikuonims priklausiusi dvaro teritorija ant kalno 1933 m. pradėta pardavinėti nedideliais sklypais, kuriuose kotedžus statėsi tranautojai, profesoriai ir pan.
Originalus namelis
Pasak D. Juraitienės, E. A. Fryko suprojektuotais ir įrengtais laiptais ne kiekvienas galėjo naudotis, nes anuomet jie buvo privatūs. Laiptų apačią įrėmina prie sargo namelio prigludusi vartų niša. Nors architektas turėjo automobilį, jis greitai galėjo pasiekti savo namus pėstute, pakildamas savo suprojektuotais mediniais laiptais iš miesto centro į savo namus Žaliakalnyje. Beje, originalios stilistikos sargo namelį iki šiol puošia pelėdos skulptūra (galbūt architektas tikėjo, kad šis paukštis apsaugos jį ir jo šeimą nuo blogos akies). Ją E. A. Frykui padovanojo skulptorius Vincas Grybas. Malonu, kad budrios pelėdos akys iki šiol saugo sargo namelį, laiptus ir praeivius.
Namelio ir laiptų prieigose E. A. Frykas ketino įrengti turgelį, kuriame būtų prekiaujama jo sode ir daržuose užaugintu derliumi. Sargo namelis buvo skirtas gyventi žmogui, kuris turėjo būti legvai pasiekiamas E. A. Fryko vaisių ir daržovių pirkėjams.
E. A. Fryko likimas
Anot senų kauniečių, praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje mediniai, besiraitantys į kalną E. A. Fryko laiptai buvo nugriauti, o jų vietą užėmė nepatogūs, statūs betoniniai laiptai be jokios aikštelės su suoliuku pailsėti.
Pasak pašnekovės, nelinksmas ir paties E. A. Fryko ir jo šeimos likimas. Studijavęs Paryžiuje vienturtis Frykų sūnus, grįžęs į Kauną pateko į ligoninę, kur po apendicito operacijos susirgo plaučių uždegimu ir mirė (šį atsitikimą aprašė Vytautas Sirijos Gira romane „Nakties muzika“. Mat rašytojo tėvas Liudas Gira, gyvenęs beveik kaimynystėje, buvo dažnas svečias Frykų namuose.) Po sūnaus mirties buvę atviri lankytojams, vaišingi architekto namai nutilo. Jų šeimininkas su žmona kartvele Antrojo pasaulinio karo pradžioje išvyko į Vokietiją, kur labai sunkiai gyveno. E. A. Frykas mirė apie 1944 m. Kapo vieta, deja, nežinoma.
Atminimo įamžinimas
1991 m. buvusi M. Lermontovo gatvė Žaliakalnyje pavadinta E. Fryko vardu.
Laiptai nuo Bažnyčios gatvės kylantys į E. Fryko gatvę neoficialiai vadinami Fryko laiptais.
1996 m. ant vieno gražiausių lietuviško moderno pastatų Kaune (Parodos g. 26) atidengta memorialinė lenta (autorė Birutė Tarnauskienė): „Šiuos rūmus 1928 m. pastatė lietuvių studentų tautininkų korporacija „Neo-Lithuania“, pašventino J. Tumas-Vaižgantas, kad jie tarnautų pro Patria. Projekto autorius – E. Frykas.“
2021 m. Karalienės Mortos mokyklos Šančiuose viena klasių pavadinta E. A. Fryko vardu.
Naujausi komentarai