Jokios romantikos
Moterys – šeimos židinio kurstytojos, jaukių namų kūrėjos, vyrų draugės ir patarėjos, rūpestingos mamos. Ukrainos moterys kasdien įrodo galinčios ir darančios dar daugiau. Su ginklais rankose jos eina į priešakines pozicijas, teikia medicininę pagalbą sužeistiesiems, gabena gyvuosius ir rūpinasi mirusiųjų kūnais. Jos vairuoja keltuvus, pilotuoja orlaivius, konstruoja dronus. Jos organizuoja procesus, sprendžia logistikos klausimus. Jos gamina maistą, jei reikia – remontuoja. Mums jos – didvyrės, nors pačios ukrainietės savęs tokiomis nelaiko. Viena tokių – Liubovė Savickaja. Paramedikė, Ukrainos ypatingųjų situacijų tarnybos instruktorė, gelbėjimo tarnybos veteranė, majorė.
„Kai buvau jauna, romantikė, norėjau būti didvyre. Galvojau, vilkėsiu uniformą, būsiu kieta. Tada dar neįtariau, kad didvyriškumas yra ten, kur kančios, ašaros ir skausmas. Kai visa tai pamatai, didvyriu nebenori būti, tačiau esi profesionalas, žmonės tavimi tiki“, – minčių viską mesti, anot ukrainietės, niekada nekilo. Kaip ir jos bičiulėms, kovojančioms už savo šalies laisvę.
„Apie tokias moteris galėčiau kalbėti ištisas valandas. Jų yra labai daug. Šiuo metu kariauja trečdalis“, – karo veteranė L. Savickaja apgailestavo, kad dalies kovotojų jau nebėra. Paprašiusi jas ir kitus, kritusius už laisvę, pagerbti tylos minute, Liubovė atsigręžė į ekraną, o tada į Vytauto Didžiojo karo muziejaus (VDKM) viešnias – karininkes, pareigūnes, medikes, muziejininkes.
Skirtingos istorijos
„Didvyrės, kurias pamatysite, kurių įrašus išgirsite, laimei, yra gyvos. Džiaugiuosi galėdama jas pristatyti“, – susitikimą „Moterys karo audrose“ L. Savickaja pradėjo nuo asmeninės istorijos, tiksliau – nuo jai brangios ispanų žurnalistų užfiksuotos akimirkos. Nuotraukoje įamžinta Liubovė su berniuku rankose. Ketverių ar penkerių Bučos gyventojas, savaitę praleido rūsyje. Be tėvų, be artimųjų, tik su šuneliu.
„Pirmieji berniuko žodžiai buvo: „Miškos negalima palikti!“ Kodėl? Nes tai vienintelis dalykas, likęs jam iš praėjusio gyvenimo. Nežinau, kaip susiklostė išgelbėto berniuko likimas, nežinau, ar jis tebeturi šuniuką, tačiau šią akimirką prisiminsiu visą gyvenimą. Tai patirtis, kurios nenorėčiau kartoti. Po tokių išgyvenimų tiesiog neįmanoma likti tokiam, koks buvai... Nepasakosiu daugiau istorijų. Tie, kas išgirsta jas, antrą kartą klausyti nebegali“, – spustelėjusi klavišą, L. Savickaja ekrane atvertė pirmosios Ukrainos didvyrės nuotrauką.
Halina – medikė, taikos metu dirbusi vaikų chirurge. Dabar ji sukasi Kyjivo apskrities onkologijos centre, vaikų hematologijos skyriuje.
„Labas, Lietuva. Ši naktelė pas mus buvo linksma, bet atlaikėme. Linkėjimai!“ – nepaisydama iššūkių, su kuriais susiduria kasdien, Halina šypsojosi iš ekrano. Kaip ir antroji herojė Tatjana. Patyrusi dvi stiprias kontuzijas, medicinos darbuotoja sunkiai kalbėjo, tačiau plačiai šypsojosi ir dėkojo. Pirmiausia Kauno miestui ir jo gyventojams, o ypač Kristaus Prisikėlimo bazilikos savanorėms už pagalbą. Apie save Tatjana daug nepasakojo. Tą padarė Liubovė.
„Nuo 2014 m. galioja toks susitarimas – patekus į nelaisvę, saviškiai pirmiausia likviduoja mus, o paskui susinaikina patys. Tatjana buvo arti to. Mūsų vairuotojas prie jos smilkinio laikė ginklą. Ačiū Dievui, neprireikė jo panaudoti. Todėl grįžtu prie kietumo, nuo kurio pradėjau mūsų susitikimą. Gerai pagalvokite, ar esate tam pasiruošę. Supraskite, tą akimirką, kai iš krūtinės veršis noras sunaikinti priešą, vairuotojas bus pasiruošęs sunaikinti jus, kad nepatektumėte į nelaisvę“, – akis nuleido karo veteranė.
Tada dar neįtariau, kad didvyriškumas yra ten, kur kančios, ašaros ir skausmas.
Tęsia vyrų darbus
Atsisveikinusi su Tatjana L. Savickaja pamojo Teresei, veteranių vadinamai tiesiog motina Terese. Pusamžė ukrainietė įsirengė dirbtuves, kuriose konstruoja dronus ir juos išbando. Tiesa, vaizdo įrašui moteris pasirinko kitą vietą – veteranių štabą, dieną prieš filmavimą patyrusį rusų raketos smūgį.
„Viena raketa pataikė į mano namus, kita į veteranių būstinę. Dabar ten nėra nei langų, nei kitų patogumų, tačiau veikla nestoja“, – didvyrių pristatymą tęsė L. Savickaja.
Netrukus ekrane, iš automobilio salono šypsojosi ne viena, o dvi ukrainietės. Vienos jų kovinis slapyvardis – Lapė.
„Turbūt aišku, kodėl ji taip pasivadino“, – su šypsena į ugninių plaukų Oleną žvelgė L. Savickaja. Greta Lapės sėdėjo Halina juodomis lyg varnas garbanomis. Abi jos – mamos, abi – našlės ir abi – kovotojos. Tiek Olena, tiek Halina galėjo pasirinkti lengvesnį kelią, tačiau apsivilko uniformą ir subūrė kitas našles bendram tikslui.
„Jos nėra karo prievolininkės, bet tęsia tai, ką pradėjo jų vyrai ir ko išsigando kiti“, – dar vienas drąsos pavyzdys, anot karo veteranės – jos bičiulė Natalija. Luhanske gimusi, augusi, ten savo mylimo tėčio netekusi moteris buvo pasiruošusi susisprogdinti kontrolės poste. Aktyvuoti sprogmenų ant juosmens neprireikė – kariškiai ją praleido. Šiandien Natalija gyvena Žytomyro srityje ir rūpinasi šeimininkų netekusiais šunimis.
„Ji kovoja pagal galimybes. Kaip leidžia sveikata. Natalija yra išlaikoma Kristaus Prisikėlimo bazilikos savanorių“, – geradariams darsyk dėkojo L. Savickaja.
Jos nedvejojo
Paskutinė vakaro didvyrė – parašiutininkė, medikė Jana, prieš pusmetį netekusi sūnaus. Ukrainietė yra viena tituluočiausių šalies kovotojų. Ji apdovanota visais trimis Kunigaikštienės Olgos ordinais. Nuo 1997 m. valstybinis Ukrainos apdovanojimas teikiamas moterims už asmeninius nuopelnus valstybinėje, mokslo, švietimo, kultūros, socialinės gerovės ir kitose srityse. Jį yra gavusi ir Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos žmona. Už reikšmingą asmeninį indėlį stiprinant tarptautinį bendradarbiavimą, už Ukrainos valstybės suvereniteto ir teritorinio vientisumo palaikymą, už Ukrainos valstybės populiarinimą pasaulyje, I laipsnio Kunigaikštienės Olgos ordiną Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis Dianai Nausėdienei įteikė prieš dvejus metus.
„Ant tokių moterų, kaip mano paminėtos, pečių ir laikosi pasaulis. Nė viena jų nedvejojo, kurią pusę rinktis, todėl rusams ir nepavyko pasiekti Kyjivo per tris dienas, nors buvo labai arti“, – prieš baigdama susitikimą L. Savickaja atkreipė dėmesį ne tik į VDKM esančią ekspoziciją, kurioje galima pamatyti kovotojų daiktų, bet ir į priešais esantį stalą su vėliava, vaizduojančią Ukrainos ir Sakartvelo sąjungą. Netrukus moteris paaiškino jos reikšmę.
„Esu pusiau ukrainietė, pusiau kartvelė, tėtis mane augino taip, kad nieko nepamirščiau. Nei gero, nei blogo. Todėl savo anūkams pasakosiu, kiek daug man davė lietuviai, o mano kraujas niekada nepamirš, ką padarė rusai. Kažkas sako, kad yra gerų rusų. Ne! Na, nebent tas, kuris atgailauja ir visais įmanomais būdais remia ukrainiečių šeimas, – L. Savickaja darsyk dėkojo lietuviams ir linkėjo niekada nepatirti to, ką patiria Ukraina. – Kartais išgirstu sakant, esą sportas, kultūra – tai ne politika. Užtenka, kad į jūsų šalį nukristų bent viena raketa, ir jūsų požiūris kaipmat pasikeistų.“
