Muzikos garsai, spalvų ir šviesos žaismė, ramybė akims ir ausims, pabėgant nuo triukšmingo automobilių gausmo. 400 m nesiekiantis atotrūkis nuo miesto šurmulio – tokia trumpa, bet ypatinga Juozo Gruodžio g.

Vengia sankryžos

Su teatro ir kino režisieriumi Vytautu Balsiu susitinkame Vilniaus g. pabaigoje, prie posūkio į J.Gruodžio g.

"Tai nėra kažkoks mano specialus maršrutas, bet aš vengiu Laisvės al.–Gertrūdos g.–Savanorių pr. sankryžos, nes ji destruktyviai veikia mano mąstymą. Ji tokia automobilinė, absoliučiai priešinga žmogui. Ji tarsi stumia, kad tu tik ten neužsibūtum, greičiau dingtum", – savo pasirinkimą į Laisvės al. iš Senamiesčio patekti kitu kelia aiškina režisierius.

Unikalus raudonis

Alternatyvus V.Balsio kelias į Laisvės al. prasideda čia, J.Gruodžio g. pabaigoje, prie grafičiais išmargintos namo sienos. "Vien kokia įdomi pradžia. Kad ir visa ši modernaus meno siena, – juokiasi pašnekovas. – Kiek čia įrašų, užrašų ir noro pasakyti: aš esu."

Teatre dirbančiam ir apie spektaklius nuolat galvojančiam V.Balsiui nedidelė J.Gruodžio g. skleidžiasi teatrališkomis dekoracijomis ir scenografija, kurią išryškina garsai, atklystantys iš net dviejų muzikos mokyklų.

"Čia girdžiu visas intonacijas, vaikų mėginimus skambinti – nuo pratybų iki W.A.Mozarto ar F.Chopino etiudų. Suprantate, ši intonacija visiškai priešinga tam sankryžos burzgimo mechanizmui", – pabrėžia V.Balsys.

Girdamas šios gatvės dekoratyvumą menininkas rodo į 64-uoju numeriu pažymėto pastato portiką: "Lyg koks balkonėlis, atrodo, niekam nereikalingas, absoliutus sovietinis modernizmas. Tačiau jis mėgina atkartoti tarpukario Kauno architektūrą – kaip koks "Romuvos" bokštas ar žydų banko bokštelis."

Viena gatvės puse besidriekiantys raudono mūro pastatai režisierių perkelia į laikus, kai į teatrą reikėdavo eiti labai panašia gatvele, tačiau ne Kaune, o Vokietijos mieste Hamburge. Jis teigia neabejojantis, kad kam nors J.Gruodžio g. gali priminti ir Prahą, nes naktį čia įsižiebia nuostabūs žibintai ir įsivyrauja ramybė.

"Visas šis raudonumas, visa šita senoji architektūra yra unikali. Kad ir "Santakos" viešbutis – pusiau modernus, bet pastatytas ant seno pagrindo", – pastebi V.Balsys.

Liejasi spalvos

Pagal apšvietimą gatvės pusę dažniausiai pasirenkantis menininkas atkreipia dėmesį į spalvinę J.Gruodžio g. gamą ir dinamišką jos kaitą.

"Dabar jau ruduo, bet vasarą čia įspūdingai atrodo ir balkonai. Dabar tik rudeninės gėlės beliko, bet, pavyzdžiui, šitas balkonas būdavo unikalus, – V.Balsys rodo į tuštumą, kurioje dar matyti įvairūs kabliai, ant kurių kabėjo vazonai. – Čia kabojo tokie gėlynai! Nuostabus žmogaus noras išsireikšti."

Pašnekovas stabtelėja ir žvilgsnį nukreipia į tolumą. "Mane visąlaik domina tokie atsivėrimai, – kalba jis apie gatvės pabaigoje I.Kanto g. atsiveriančią žalią panoramą. – Ji keičiasi, priklausomai nuo saulės, o rudeniop tiesiog spindi. Pamatai visą spalvų gamą iki raudonumo, iki kol nukrinta lapai. Netgi, ana, tas sovietinis pastatas saulės šviesoje įgauna tiktai kontūrus, o faktūra išsitrina."

Prieiname vieną nedaugelio J.Gruodžio g. medžių – kaštoną. Jis ligotas. Tačiau svarbesnis V.Balsiui yra vaizdas, nuo medžio atsiveriantis į šoną – į Smalininkų g.

"Matote, kiek čia spalvinės žaismės. Tasai vario ir žalsvumo derinys visiškai tinka prie raudonų plytų, ir tokioje scenografijoje tikrai atrodo, kad patekome į kokią Prahą, ar dar kitur", – regis, vaizdus į save geria režisierius.

Gražiausia bažnyčia

Spalvų čia išties nestinga – štai lyg tapyta drobė atsiveria vijokliais apaugusi siena prie Šv.Gertrūdos bažnyčios. "Ši siena man – viena nuostabiausių", – tarstelėja pašnekovas.

Sukame bažnyčios link, nes V.Balsiui ji – gražiausia visame Kaune. Dažniausiai režisieriaus kelionė J.Gruodžio g. Laisvės al. link čia ir baigiasi, nes V.Balsys negali nepraeiti pro nedidukę bažnytėlę, pastovėti po jos arkomis, iš kur viskas pasirodo visai kitu kampu.

"Labai gaila, kad prieš kelerius metus čia atsirado automobilių stovėjimo aikštelė. Čia buvo veja, žalios spalvos susiliejimas su gotikine bažnytėle buvo nuostabus, – menininkas supranta, kad tai buvo miesto kompromisas. – Kaip sakoma, velnias ir ant altoriaus užlips, tai šiuo atveju automobiliai. Gaila, kad jie stovi tokio grožio vietoje."

Anot jo, iš čia žvelgiant ir pati J.Gruodžio g. atrodo kitaip. Pamatai, kaip joje dera sovietinė ir amžiaus pradžios architektūra. "Žmonės dar turėjo proto, kad negriovė, nepristatė. Gal neturėjo pinigų, o gal ir buvo šiek tiek architektūros tramdytojų prižiūrimi", – svarstė V.Balsys.

Didžioji paslaptis

Gėrėdamasis Šv.Gertrūdos bažnyčios ir šalia esančio Marijonų vienuolyno architektūra, režisierius išduoda paslaptį, kurios daugelis kauniečių turbūt ir nežino.
"Bažnyčios kryžius turi savo istoriją. Tai sužinojau kurdamas filmą apie kunigą ir sukilėlį Antaną Mackevičių", – pasakoja V.Balsys.

Anot jo, A.Mackevičius paskutiniais savo gyvenimo metais buvo kalinamas Kauno požemiuose. Prieš pat nuteisiant mirties bausme jam buvo atimta bajorystės teisė. Visa tai vyko Rotušės a. stebint tūkstantinei miniai: nuplėšta žalia bajoro apykaklė, virš galvos sulaužytas kardas ir trenkta per veidą.

"Caro žandarai vėliau atvežė A.Mackevičių prie reformatų bažnyčios ir pakorė. Tą patį vakarą iškasta duobė, ten jis buvo pakastas, o arkliai sutrypė žemę. Įdomiausia, kad tą patį vakarą žmonės iškasė jo kūną ir perlaidojo kitur. Paėmė ir kryžių, kuris ilgai slėptas, galiausiai pateko į Šv.Gertrūdos bažnyčią. Atrodo, visa mūsų istorija – mitologija, tačiau va, ji iš tikrųjų egzistuoja, visai čia pat", – pasakojo režisierius.

V.Balsys pasuka ne atgal į J.Gruodžio g., o tiesiai per vartus į Laisvės al. "Va, čia prasideda įdomumas. Čia išeini į Laisvės al. grožį. Va, čia prasideda lapija ir atsiveria Soboras", – atsikvepia jis.

Tęsti kelionę J.Gruodžio g. menininkas pasirenka nebent tuomet, kai nori išvengti pažįstamų veidų Laisvės al. "Kadangi gyvenu miesto centre, tai čia yra mano kiemas. Didelis kiemas – apeini ir vėl eini dirbti", – juokdamasis atsisveikina V.Balsys.

Išugdė ne vieną kompozitorių

J.Gruodžio g. nuolat sklinda muzika iš Kauno 1-osios muzikos mokyklos ir iš Kauno J.Gruodžio konservatorijos.

Konservatorijos vardą ji gavo, kai 1933 m. kompozitoriaus J.Gruodžio iniciatyva iš paprastos mokyklos virto aukštąja muzikos mokykla.

Kompozitorius J.Gruodis vienas pirmųjų Lietuvoje ėmėsi kurti stambiuosius muzikos žanrų kūrinius: baletą "Jūratė ir Kastytis" (1933 m.), simfonines poemas "Gyvenimo šokis" (1928 m.), "Iš Lietuvos praeities" (1939 m.), "Variacijas liaudies dainų temomis" (1945 m.), dvi siuitas simfoniniam orkestrui, smuikui (1936 m.), siuitą "Šarūnas" chorui ir simfoniniam orkestrui (1930 m.), instrumentines pjeses, solo ir choro dainas, lietuvių liaudies dainų harmonizacijas, dramos spektaklių muziką.

Jis išugdė ne vieną žymų lietuvių kompozitorių.

Jo garbei ši muzikos mokymo įstaiga 1948 m. pavadinta J.Gruodžio vardu.