Atsisveikinti su Ukrainoje nužudytu režisieriumi Mantu Kvedaravičiumi į Lietuvą buvo grįžę čečėnai Khadizhat ir Malikas Gatajevai, kuriuos su lietuviu siejo ypatinga draugystė.

Iš Čečėnijos karo

M.Kvedaravičius, kurdamas dokumentinę juostą „Barzakh“, Čečėnijoje per patį karo įkarštį praleido trejus metus. Žiniasklaidoje buvo cituojama, kad lietuvis ten matė tokį orumą ir dvasios stiprybę, kokios, anot jo, normaliomis gyvenimo sąlygomis pamatyti neįmanoma.

Vėliau pora su M.Kvedaravičiumi, kurį apibūdino kaip šviesų, geraširdį, drąsų, talentingą ir taikų žmogų, bendravo ir būdami Lietuvoje. Jis Malikui net padėjo pabėgti iš Lietuvos, kai čia jį užklupo nemalonumai. Montuodamas filmą viešėjo pas Gatajevus Suomijoje.

Apie Gatajevus „Kauno diena“ ne kartą yra rašiusi. Įtėviai beveik metams buvo įkalinti. Nepilnamečiai jų biologiniai vaikai ir globotiniai atsidūrė vaikų globos įstaigose. Jau būdami Suomijoje teismo buvo pripažinti kaltais dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo.

Gatajevai buvo garsūs tuo, kad tėvynėje globojo pasimetusius arba tėvų netekusius vaikus. Tokių karo zona tuomet virtusioje Čečėnijoje buvo daugybė. Vienu metu jie buvo priglaudę net 82 vaikus. Jie patys net neskaičiuoja, kiek vaikų iš viso yra išgelbėję nuo bado, valkatavimo, keliems bent trumpam yra suteikę šiltus namus, mokė socialinių įgūdžių.

Vieni pas juos užsibūdavo, kol atsirasdavo giminių, galinčių jais pasirūpinti, kiti – likdavo, kol suaugs. Su kai kuriais vaikais Gatajevai buvo persikėlę į Lietuvą, čia gyveno, kai prasidėjo didelį ažiotažą sukėlę įvykiai.

Teismų karuselė įsisuko po pilnametės globotinės skundo. Ši byla žiniasklaidoje linksniuota ir kaip smurto šeimoje, ir kaip galimas susidorojimo su Gatajevais atvejis Rusijos ar kitokių tarnybų iniciatyva ir pastangomis.

Karas Ukrainoje jiems neabejotinai sukėlė prisiminimų apie Čečėnijoje vykusius karus. Abiem atvejais Rusijos oficiali invazijos ir žudymų versija – vaduoti šalis nuo jose neva išbujojusio blogio: Čečėnijoje ieškota teroristų, Ukrainoje – nacistų.

Vis dėlto čečėnų situacija buvo dar blogesnė, nes į įvykius pasaulis tuomet žvelgė kaip į Rusijos vidaus reikalus ir nesikišo, be to, Čečėnija – nykštukas, palyginti su Ukrainos plotais. Visa Čečėnija – mažesnė nei vien tik Kyjivo apskritis, gyventojų skaičius atitinkamai 1,3 ir 44 mln.

Užplūdo prisiminimai

Su M. ir Kh.Gatajevais susitikome toje pačioje V.Putvinskio gatvėje, kurios viename iš namų, prižiūrimi tai Maliko, tai Khadizhat, gyveno dešimt iš 24 Lietuvoje paskutiniais metais jų globotų vaikų.

Nelaukdama klausimo, Khadizhat atsidūsta: „Užplūdo prisiminimai. Grįžo visi tada čia patirti jausmai. Čia augo vaikai. Kelias į darželį, į mokyklą.“

„Daug prisiminimų... Taip sutapo, kad kaip tik šioje gatvėje vėl išsinuomojome butą“, – kalbėjo Malikas.

– Kaip šiuo metu gyvenate? – pasiteiravome.

M.G.: Gyvename Suomijoje. Khadizhat nedirba dėl negalios.

Kh.G.: Čia, Lietuvoje, turime daug draugų, esame dėkingi jiems už svetingumą, pagalbą. Tačiau taip ir neatsistačiau po Lietuvos nei psichologiškai, nei fiziškai. Sukrėtimas dėl vaikų, suėmimo, Įsivaizduojate, koks man buvo smūgis? Koks vaikams smūgis, jei penkiametis pasako, kad nenori gyventi. Suomijoje ilgai gulėjau ligoninėje. Dar prisidėjo izoliatoriuje patirta kelio trauma, kuri buvo užleista.

M.G.: Pats dabar jaučiuosi normaliai, o ji vis dar… Tą periodą sunku išbraukti iš gyvenimo, pamiršti. Mokausi suomių kalbos, tobulinu įgūdžius ir ne visą dieną dirbu – socialinėje srityje. Ateityje planuoju dirbti sunkvežimio vairuotoju ar siuntų išvežiotoju. Mano amžiuje apie ką nors kitą svajoti jau per vėlu.

– Kaip vaikai?

M.G.: Jie jau dideli. Jauniausiai – Galinai – tuoj aštuoniolika, tebegyvena SOS kaime Vilniuje. Kiti jau gali gyventi savarankiški. Kiekvienas pasirinko tai, ką norėjo. Negaliu, gyvendamas kitoje šalyje, nurodinėti, kaip jiems gyventi. Valdžia juos iš mūsų atėmė, apribojo mūsų, kaip globėjų, teises. Bijau, kad vėl neatvažiuotų Valstybės saugumo departamentas ir kuo nors neapkaltintų. Stengiuosi bendrauti subtiliai.

Kh.G.: Su vaikais visada taip ir elgdavomės.

M.G.: Taip, bet kai jie gyveno su mumis galėdavau kaip tėvas reikalauti. Tačiau ryšiai išliko. Vieniems reikia dažnesnio bendravimo, su kitais susiskambiname rečiau. Jau suaugę. Turi savo gyvenimus. Pavyzdžiui, Galina labiau užsisklendusi, bet jos sesuo Raisa…

Kh.G.: Beveik kasdien su Raisa susirašome. Padedame, jei reikia.

M.G.: Su vienais dažniau, su kitais rečiau, su kai kuriais – išvis retai. Turi savo šeimas, savo reikalų. Tačiau su visais išlikęs ryšys.

Kh.G.: Turime dvidešimt keturis anūkus. Bus dar (juokiasi).

M.G.: Net nesu skaičiavęs. Daug. Iš tų, kurie su mumis Suomijoje, vyriausiasis sūnus vedė, susilaukė mergytės. Dukra irgi jau padovanojo anūką. Ištekėjusi, mokosi, dirba. Jauniausiasis dar nevedė, dirba rimtoje bendrovėje. Nepatarinėju, kuo jam būti. Suomijoje paprasčiau. Daug atsakomybės už vaikus prisiima valstybė. Labai gailiuosi, kad, būdamas mažas, nepapuoliau į Suomiją. Vaikams tai idealiausia šalis, mano nuomone. Kai atvažiavome į Suomiją, nėkart vaikams nereikėjo pirkti nė vieno sąsiuvinio, tušinuko, pieštuko. Viską valstybė. Kas susiję su mokykla, turėjau vaikus tik aprengti ir uždėti ant pečių kuprinę.

Suartino karas

– Kokiais reikalais atvykote į Lietuvą? M.Kvedaravičiaus laidotuvės buvo pagrindinis jūsų kelionės tikslas?

M.G.: Dideliam apgailestavimui, atėjo žinia, kad nužudytas Mantas. Mus su juo daug kas sieja, negalėjome neatvažiuoti atsisveikinti. Atidėjome visus reikalus ir atvykome.

– Kada ir kaip su juo susipažinote?

M.G.: Buvome geri draugai. Pažįstami nuo 2004–2005 metų. Bendravome ir Čečėnijoje, paskui ir Lietuvoje, ir Suomijoje. Khadizhat su juo susipažino Čečėnijoje, kur gyvenome Grozne, aš susipažinau čia. Kai atvažiavau į Lietuvą, jis pas mus atvažiavo kaip žurnalistas. Mūsų vaikų namai buvo labai garsūs. Čečėnijoje jis filmavo kažkokį filmą.

Ryšys: Ukrainoje neseniai žuvusio M.Kvedaravičiaus ir Gatajevų draugystė tęsėsi aštuoniolika metų. (V. OvadnevO/BNS, Vilmanto Raupelio nuotr.)

Kh.G.: Ne kažkokį, o „Barzakh“.

M.G.: Tada tai nežinojome, ką jis filmuoja. Sudėtingi laikai buvo. Saugiau buvo neklausti ir kuo mažiau žinoti. Gerbėme vienas kitą. Vaikinas labai padorus, kuklus, elgėsi oriai. Sunku patikėti, kad jis nužudytas. Jis buvo toks geras žmogus… Taikos žmogus. Jokios agresijos, jokių blogų ketinimų. Turėjo savo problemų, bet dėl jų niekam nesiskųsdavo. Atvirkščiai. Buvo pasiruošęs lėkti spręsti kitų žmonių problemų. Net nesusimąstęs. Niekada neatsisakydavo padėti. Kai mums Lietuvoje nutiko ta situacija, jis su Gintautu (visuomenininku Bukausku, aut. past.) buvo pirmieji, kurie pradėjo už mus kovoti, mums padėti. Paskui į Suomiją dažnai atvažiuodavo. Pas mus kažkiek ir gyveno, kai montavo savo filmą. Mūsų draugai suomiai, turėję studiją, jam padėjo montuoti, nes tai irgi brangus procesas. Smulkmenų nežinojau, neklausdavau. Iki filmo išėjimo buvo mažai viešinama. Kai buvo premjera, buvome pakviesti, kaip ir šalies vadovas. Suomijoje, jei neklystu, filmas pirmą kartą ir buvo parodytas. Žinojau, pats mačiau, patyriau, kas vyko Čečėnijoje. Nežinojau filmo herojų, smulkmenų, bet supratau, kad tai bus sunkus filmas. Normaliam žmogui žudynės, kankinimai, patyčios yra nenormalu. Padėjau, kaip galėjau, Suomijoje vežiojau jį, bet nesikišau.

Kh.G.: Malikas jį nuveždavo į montažą ir parsiveždavo. Mantas grįždavo pavargęs. Pavalgydavo ir eidavo miegoti. Čečėnijoje aš Mantui padėjau, vežiojau jį. Tarp kitko, jis buvo labai atsargus. Čečėnijoje, grįždamas su taksi, jis išlipdavo kur kas anksčiau, nei reikėjo, ir pareidavo pėstute. Nenorėjo mums sukelti pavojaus, saugojo mus, nenorėjo mums mesti šešėlio. Sudėtingi laikai buvo. Filmas buvo rimtas.

M.G.: Sudėtinga buvo tai, kad federalai galėjo paprasčiausiai imti ir pradėti šaudyti pamatę, kad kažkas filmuoja. Mantas viską filmavo slapta. Juk filmavo smurto aukas. Didelė rizika. Buvo atvejų, kai žurnalistai buvo nužudyti, supainiojus juos su partizanais.

– Kada paskutinį kartą bendravote su M.Kvedaravičiumi?

M.G.: Prieš du mėnesius, nedaug likus iki karo. Trumpai pasikalbėjome. Kaip reikalai, kaip sekasi? Jei neklystu, tada jis buvo kažkur Afrikoje, darbavosi prie kažkokio projekto. Sutarėme vėliau vėl susiskambinti. Tačiau netrukus išgirdau, kad žuvo. Visus tuos aštuoniolika metų palaikėme ryšį. Prasidėjus karui Ukrainoje supratau, kad neliks nuošalyje. Jis ne toks žmogus, kad tokius dalykus galėtų tiesiog stebėti per TV nuo sofos.

Neįmanoma nekreipti dėmesio

– Kokios reakcijos, kokie jausmai užplūdo, kai Rusija pradėjo karą Ukrainoje?

Sunku patikėti, kad jis nužudytas. Jis buvo toks geras žmogus… Taikos žmogus. Jokios agresijos, jokių blogų ketinimų.

M.G.: Kokia gali būti reakcija, kai žūsta žmonės? Aišku, neigiama. Chaosas, siaubas. Žmogus, kuris nėra to patyręs, jam sunku patikėti, suprasti. Tačiau nebūtina pačiam patirti, kad vertintum neigiamai. Žmonija šiuo metu turi visko. Ko dar gali norėti? Turi visko, išskyrus protą, jei vyksta tokie dalykai. Nesvarbu, kur vyktų, karas visuomet yra skausmas. Labiausiai nukenčia taikūs žmonės.

– Ar stebite įvykius Ukrainoje?

M.G.: TV su naujienomis įjungtas kiaurą parą. Pastaruoju metu tik ir gyvename naujienomis iš Ukrainos. Neįmanoma nekreipti dėmesio. Ypač, kai kalbama apie žmonių žūtis ir branduolinius mygtukus. Pats mirties nebijau. Mačiau daug kitų mirčių. Savo mirties dar nepatyriau, bet jau nebijau. Ne tai, kad visai nebijau, bet kitaip į tai žiūriu. Kažkada iš šio gyvenimo visi išeisime, bet svarbu, kaip išeisime ir kokie. Aišku, labai gaila, kad Manto nebėra. Labai užjaučiu jo artimuosius. Pats neištvėriau, tekėjo ašaros, nes žinau, koks tai buvo žmogus, kiek dar galėjo atnešti naudos artimiesiems ir pasauliui. Jis buvo taikos žmogus, šviesa. Ši šviesa liko žmonių, kurie jį pažinojo, širdyse. Kad ir kaip būtų gaila, bet tai buvo garbinga mirtis, garbingas gyvenimas.

M.Kvedaravičius (V. Ovadnevo/BNS nuotr.)

– Kaip karas Ukrainoje nušviečiamas Suomijos žiniasklaidoje? Kaip reaguoja suomiai?

M.G.: Visi palaiko Ukrainą. Ukrainiečiams pabėgėliams kaip tik gali padeda ir paprasti žmonės, ir valdžia. Renkama humanitarinė parama, nemokamos paslaugos ir kt.

– Kada Lietuvoje lankėtės paskutinį kartą?

M.G.: Kovido pradžioje. Atvykome su dukra aplankyti čia likusių vaikų, draugų. Lietuvoje gyvena penki mūsų vaikai.

Kh.G.: Kaip tik skambino dukra. Kol esame čia, kiekvieną vakarą kviečia mus vakarienės. Mama ir tėti, ateikite. Ji su savo atžalomis, kurių turi tris, ir į Suomiją atvažiuoja aplankyti. Su visais savo vaikais palaikome ryšį. Kai kurie gyvena Čečėnijoje, juos ten aplankau.

M.G.: Padarėme viską, ką galėjome. Jie užaugo. Ar viską gerai padarėme, spręs Dievas. Bet kokiu atveju, viską darėme iš širdies. Visus laikome savo vaikais. Valstybė juos traktavo kaip globotinius, o gyvenime buvome kaip tikra šeima. Dabar gyvename kaip šeima. Tą meilę, pagarbą, kurią jiems perdavėme… Šiandien man skambina sūnus – jau suaugęs vyras, kai kurių jų barzdos ilgesnės už mano. Kiekviename pokalbyje jaučiu pagarbą. Leidau jiems rinktis: norite – būsiu kaip tėvas, norite – būsiu kaip brolis ar draugas.