Gražių žodžių negailėjo ir I. Minkevičienės kolegos. „Kaip rašo jos pacientai – optimizmu įkvepianti vilties, o šiltu bendravimu randanti kelią ir į mažiausių, ir į uždarų pacientų širdis. Visiškai pritariu, nes tai kolegė, kuriai gali drąsiai paskambinti, kuri visada padeda, randa sprendimą ir pasirūpina pacientu. Ne ant technologijų ar inovacijų laikosi didžiosios ligoninės, o būtent ant tokių žmonių“, – teigė gydytoja Milda Dambrauskienė.
Apdovanojimų ceremonijoje I. Minkevičienė nedalyvavo. Sužinojusi, kad tapo finalo dalyve iš karto perspėjo organizatorius, kad finalinio renginio metu bus išvykusi. Jau seniai buvo suplanuotas darbas labai svarbioje profesinėje konferencijoje – vienoje didžiausių ir prestižiškiausių ausų, nosies, gerklės bei galvos-kaklo chirurgijos specialistų susitikimų Šiaurės Amerikoje.
Kaip jau esame rašę, gerbtina, iškili, labai pozityvi gydytojo profesija I. Minkevičienę traukė nuo paauglystės.
„Mano šeima žino, kad aš be proto mėgstu savo darbą. Stengiuosi dėl kiekvieno paciento. Gal taip yra todėl, kad pati iš aplinkos sulaukiu daug palaikymo, iš savo artimiausių žmonių, turiu tvirtą pagrindą namie. Gal iš čia kyla toks stabilumas, ramumas, nuoširdumas, kuriuo galiu dalytis su pacientais? Gal man tiesiog pasisekė, kad turiu be galo mėgstamą darbą, supratingą šeimą, tėvus, vaikus. Anūkės – jau dvi. Gal man pasisekė, kad augau labai geroje aplinkoje, kad gimiau tokioje šeimoje, turėjau labai mylinčius senelius ir tėvus?“ – sakė I. Minkevičienė.
Pagarbus pokalbis, bendravimas suteikia pasitikėjimo gydytoju. Jei pacientas žinos, ko tikėtis, ramiau ir laisviau jausis, bus lengviau apžiūrėti, atviriau atsakys į klausimus apie savo sveikatą, gyvenimo būdą.
Ne ant technologijų ar inovacijų laikosi didžiosios ligoninės, o būtent ant tokių žmonių.
„Pacientas – ne liga. Jis asmenybė. Viskas prasideda nuo to, kad visi turime savo ir džiaugsmų, ir problemų, ir viso kito. Pradedi kalbėtis, bendrauti, aiškintis, kaip jaučiasi, kaip gyvena, kaip buvo anksčiau, kokiomis ligomis tėvai sirgę, kokiomis – pats pacientas, kaip buvo gydytas“, – sakė I. Minkevičienė.
Jeigu pacientas – vaikas, su juo elgiasi kaip su atsakingu, kaip su dideliu, kaip su sau lygiu. Instrumentus parodo, paaiškina, kam jie skirti. Iš tik po to pereina prie apžiūros.
„Žinokite, aš pati esu netobula, – tęsė medikė. – Gal todėl savo pacientų nemoralizuoju, tik paaiškinu: jeigu ir jie patys pasistengs, mes dviese ar trise su šeimos gydytoju pasieksime žymiai daugiau. Būna, ateina po kelių mėnesių kontrolinio vizito, kartais ir patys pasisako, kad negėrė skirtų vaistų ar pan.“
Gydytoja labai vertina ryšį tarp bendradarbių, tarp visų komandos, kurią sudaro gydytojai, slaugytojai, sanitarai ir t. t., narių.
„Kai gerai tarpusavyje sutaria personalas, ir pacientams geriau“, – sakė I. Minkevičienė, dirbanti ir poliklinikoje, budinti stacionare, konsultuojanti kolegas ir pacientus. Tenka ir operuoti.
„Būtina išvalyti galvą nuo minčių apie darbą, kad pailsėčiau ir turėčiau jėgų padėti pacientams. Yra ir labai sunkių ligų. Man labai skauda širdį dėl pacientų, bet nenuleidžiu rankų, bandau, bandau, bandau padėti“, – teigė I. Minkevičienė.
„Pacientams vienareikšmiškai linkiu sveikatos. Negrįžkite pas mane – visi būkite sveiki, stiprūs, kad jums kuo geriausiai viskas klostytųsi!“ – linkėjo medikė.
Naujausi komentarai