Laikas su savimi

Edita Lepšienė, jos kūrybos gerbėjams gerai žinoma kaip Edita Lei, lipdo fantastiškomis, o kartu ir labai realiomis istorijomis apipintas lėles – fėjas. Būtent gyvenimas miške ir paskatino moterį kurti.

Daug metų Marijampolėje gyvenę Lepšiai nusprendė persikelti arčiau gamtos – į mišką, kaip patys sako, kažkur tarp Marijampolės ir Kauno. "Iš pradžių šį namą statėme vasaroms praleisti, o dabar gyvename jame jau septynerius metus. Gyventi gamtoje labai gera, bet reikia ir prisitaikyti: turi planuotis dieną, kada važiuosi iki miesto. Sudėtinga ir toliau, ilgesniam laikui išvažiuoti", – pasakoja E.Lepšienė.

Gamta šeimai visada buvo svarbi ir artima, o ir dukrai, kuri, dar būdama moksleivė, miesto gyvenimą kartu su tėvais iškeitė į miško tylą, gamtos prieglobstis tapo puikia vieta svajonėms skleistis. "Kol tėtis mane paimdavo po pamokų, aš spėdavau užtektinai pasibūti mieste su draugais. Gyvenant už miesto man jų netrūko", – sako 22-ejų Paula.

Kaip ir dukrai, mamai buvimas gamtoje – laikas su savimi, laikas sustoti ir pagalvoti, kas tu esi ir ko tu iš tikrųjų nori. "Būnant čia grįžo pasakos, vaikystės prisiminimai, čia kalbuosi ne su kitais, nes kartais ir savaitę nematau kitų žmonių, o su savimi, klausausi savęs", – sako lėlininkė.

Gyvenimą miške šeima labai gerbia ir nenori trikdyti natūralios tvarkos. "Mūsų teritorija išties nemaža, šiuo metu laikome tik katę ir šuniuką – juk jei kieme būtų daugiau augintinių, nematytume pro terasą praeinančių stirnų, liuoksinčių zuikių ar voverių. Jų ramybė būtų sutrikdyta. Mes ir taip džiaugiamės, kad gamta mus priėmė, nenorime jai įkyrėti."

Moteris pasakoja, kad šioje ramybėje vėl atradusi lėles prisiminė, kad vaikystėje mėgo lipdyti visokius objektus. Taip gyvenimas pats ją tarsi atvedė prie to, kas iš tiesų artima ir miela. "Kai dirbau grožio salone, buvau manikiūrininkė, tada supratau, kad mėgstu kurti įvairias formas, modeliuoti. Vėliau įrengėme vieną, kitą sodybą – ten taip pat galėjau kūrybiškai pasireikšti", – apie tai, kaip suprato norinti kurti, pasakoja moteris.

Skirtingi, bet vieningi

Jos lipdomos fėjos – fantazijos ir realybės vaisiai, kadangi kiekviena atitinka kūrėjos sutiktų žmonių prototipus. Lepšių šeimos moterų nuomone, fantazija yra neatsiejama realybės ir jų gyvenimo dalis, todėl ant mamos ir dukters rankų įamžinti ir ištatuiruoti vienodi užrašai "fantasy>reality" (liet. fantazija>realybė).

Išleidusi knygą "Miglų slėnio fėjų pasakos", Edita Lei sulaukė vis daugiau jos kuriamo fantazijų pasaulio gerbėjų, todėl ji Garliavoje ruošiasi atidaryti erdves, kuriose kiekvienas iš arti galės pamatyti savo pamėgtus personažus. "Pasirinkome vietą arčiau Kauno, nes daug kas sako, kad Vilnius yra išlepęs ir taip daug turi visko", – šypsosi moteris.

Paklausta, kaip į kūrybą, kuriai skiria nemenką laiko dalį, reaguoja sutuoktinis Arūnas, moteris atvirauja: jos kūrybai vyras suteikia ne tik moralinę, bet ir finansinę paramą.

"Penkerius metus kūriau lėles, nes man buvo gera tai daryti, o vyras galiausiai paklausė: kas iš to? Tada susimąsčiau, na, juk išties, be to, kad tai daryti malonu, negaunu jokios finansinės naudos, tik vyro finansavimą. Bet vėliau sukūriau profilį "Facebook" – kur įdedu savo darbų nuotraukas ar videomedžiagą su trumpais fėjų aprašymais. Parašiau knygą, kurią išleido leidykla, patikėjusi tuo, ką darau", – džiaugiasi moteris. Šiandien jos vizijose – veikla, susijusi su vaikais. "Svarbiausia – kad darau tai, kas miela širdžiai, kuo tikiu ir kad visada jaučiu šeimos palaikymą", – sako ji.

Lepšių trijulei palaikymas ir vienybė – labai svarbūs. Arūnas – emocionaliosios Editos priešingybė: ramaus būdo realistas, ilgus metus dirbantis užsienio kapitalo įmonėje. Prieš penkiolika metų, kaip ir daugelis marijampoliečių, mėgino kurti automobilių verslą, tačiau, kaip pats sako, nepavyko. Dabar vyras gamtos apsuptyje ne menus, kaip žmona, o gvildena internetinio puslapio kūrimo subtilybes.

Arūnas neslepia: žmona ir dukra – jo didžiausios jungtys su menu. Dar būdama mokinė, Paula šoko gatvės ir kitokio stiliaus šokius, neseniai įgijo grafinio dizaino specialybę, o dabar domisi vaizdo kūrimo paslaptimis – ji ir sugalvojo, kad mamos kuriamą fėjų pasaulį galima pavaizduoti videoformatu.

"Ieškau kokių nors kursų, kur galėčiau išmokti profesionaliai filmuoti ir montuoti. Dar ieškau savęs: ar noriu filmuoti gamtą, ar žmones, ar madą. Gyvenimas gamtoje savaime mane atveda prie ieškojimų šioje erdvėje, tačiau aš vis dar neapsisprendžiau", – sako nuolat besišypsanti Paula.

Ji, kaip ir mama, neseniai suvokė, kad nuo pat vaikystės mėgo daryti tai, ką neseniai atrado iš naujo: stebėti įvairius vaizdo įrašus ir juos analizuoti. "Tikriausiai taip yra – kas žmogui artima vaikystėje, net jei buvo užmiršta, galiausiai vienokia ar kitokia forma sugrįš į tavo gyvenimą", – svarsto Paula.

Neriboti laisvės

Skirtingi užsiėmimai ir patirtys – galimybė praplėsti savo akiratį. "Kad ir kokie skirtingi esme, šeimoje viskas susijungia. Kai Paula studijavo Vilniuje, ji grįždavo savaitgaliais, o tada mes kartu susėsdavome, dalydavomės įspūdžiais, diskutuodavome, ginčydavomės. Ir dabar gyvenimas toks, kad visada vyksta procesas", – sako Edita.

24-erius metus susituokę Lepšiai prisimena, kaip susitiko pirmą kartą ir sako, kad neabejotinai tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. "Draugai mus supažindino išvykoje prie ežero. Tik po kurio laiko išsiaiškinome, kad pirmą kartą pamatę vienas kitą pasijutome kaip žaibo nutrenkti. Gal banalu, bet tai tikrai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Pamenu, kaip laukiau, kada jis paklaus mano numerio ir, prieš pat pasiekiant namus, jis pagaliau paklausė, tik niekur neužsirašė. Tada galvojau, kad paklausė tik iš mandagumo, bet po kelių dienų paskambino, nes mintinai įsidėmėjo skaičius", – prisimena Edita.

Didžiausia klaida, moters teigimu, kad žmonės nori savo antrąją pusę pakeisti, nors to padaryti tiesiog neįmanoma. "Reikia išmokti į žmogų žvelgti taip, kad jo trūkumai taptų jo pranašumais. Mes visi esame skirtingi, negalime kito paversti tuo, kuo jis paprasčiausiai nėra", – įsitikinusi ji.

Lepšių šeimoje viena svarbiausių vertybių – laisvė. "Mes niekada neribojame vienas kito veiklos ir dukros pasirinkimų nekvestionuojame, nes tai yra jos kelias ir jos atradimai. Kiti kartais nesupranta mūsų, bet jei, pavyzdžiui, aš turiu įdomų renginį ir vyras mane kviečia į tuo pat metu vykstantį ne tokį įdomų jo firmos renginį, jis mane supranta, kai aš nusprendžiu ten neiti. Lygiai taip pat man neskaudu, kai jis ne visada gali dalyvauti mano veiklose", – sako moteris.

Taika ir darna šeimoje – vienas didžiausių turtų, įsitikinęs Arūnas. "Mano šeima, kurioje užaugau, nebuvo darni. Aš visada stengiausi sukurti kitokią šeimą, todėl mes niekada nesipykstame, daug kalbamės, diskutuojame ir priimame kito nuomonę, net jei ji labai skiriasi nuo tavosios", – sako vyras.