Jau tradicija tapęs bendruomenės ir iniciatyvos „Šančių kioskas“ organizuojamas ekskursijų savaitgalis šiemet skaičiuoja dešimtmetį. Per jį vietiniai gidai ir žygeiviai veda į netikėčiausias vietas – pasakoja apie išnykusius stadionus, buvusius restoranus, šilkmedžių giraites ar net požeminę architektūrą, apie kurią daugelis nė nenutuokė.
„Man, kaip vaikui, Šančiai buvo baugūs, – prisimena gidė Rolanda Girskienė. – Matydavosi daug pijokų, čigonų, palaidų šunų. Šiandien ta dvasia pasikeitusi, bet vis dar yra daugybė vietų ir istorijų, kurios susilieja į labai margą Šančių mozaiką.“
Tarpukariu Šančiai buvo tikra „saldžioji“ Kauno sostinė. Ryškiausias to meto vardas – legendinis saldainių ir šokolado fabrikas „Tilka“. Būtent nuo šios, kadaise saldžiais kvapais alsavusios vietos, kur šiandien stovi prekybos centras „Norfa“, gidė ir pakvietė pradėti kelionę.
„Aš dar prisimenu tą fabriką. Tik jis jau vadinosi „Ramunė“, – į pokalbį įsitraukė viena ekskursijos dalyvė. Tai – sovietinio laikotarpio pavadinimas.
Apie 1930-uosius „Tilka“ gamino apie 100 rūšių šokolado ir net 200 rūšių saldainių, taip pat marmeladą bei kakavą. Produkcija keliavo toli – į JAV, Londoną, Afriką ir net Australiją.
Fabrikas garsėjo ir prabanga. 60-mečio proga Prezidentui Antanui Smetonai buvo įteikta įspūdinga, daugiaaukštė, žaliu aksomu dengta dėžė su specialiai jam sukurtu šokoladu.
1940-aisiais, sovietams okupavus Lietuvą, fabrikas buvo nacionalizuotas. Jo pavadinimas keitėsi ne kartą, kol galiausiai tapo gerai žinomu Kauno konditerijos fabriku – „Ramune“, o vėliau ir „J. Poželos konditerijos fabriku“.
Vyresni kauniečiai iki šiol prisimena pro fabriko tvoras sklisdavusį saldų šokolado kvapą.
Per Šančius einantys geležinkelio bėgiai – dar vienas svarbus akcentas, liudijantis rajono daugiakultūriškumą. Geležinkelio ir tunelio statyboms atvykę darbininkai iš įvairių Europos valstybių čia kūrėsi gyventi, taip formuodami margą bendruomenę.
Šančiuose veikianti „Kautra“ – taip pat tarpukario palikimas. Iš čia išvažiavo pirmasis autobusas, pakeitęs iki tol buvusią konkę.
„Prisiminėme, kad turime kojas“, – taip anuomet šančiškiai reagavo į naują transporto priemonę. Pasak gidės, autobusas buvo gerokai brangesnis nei konkė, todėl daugelis į miestą vėl keliaudavo pėsčiomis. Net Laisvės alėjoje, „Aušros“ gimnazijoje besimokę vaikai kasdien ją pasiekdavo savo kojomis.
Vienintelė pagal projektą nutiesta gatvė Šančiuose – A. Juozapavičiaus prospektas. Visos kitos atsirado natūraliai, pagal gyventojų poreikius. Todėl jos siauros, vingiuotos ir nepratusiam – tikras galvosūkis.
O kuo Šančiai primena Ameriką? Tik čia rasite sunumeruotas gatves: Kranto 1-oji, 2-oji, 3-ioji ir taip toliau. Tiesa, vietiniai jų taip nevadina – sako paprasčiau: Antras krantas, Trečias krantas. Ir visi puikiai supranta.
Siauromis gatvelėmis nusileidžiame link Nemuno. Šančių gyventojams jis niekada nebuvo tik gražus vaizdas – tai buvo gyva arterija, kuri vienu metu kėlė baimę, teikė džiaugsmą ir maitino.
Istoriškai darbininkų rajone upė buvo svarbus išteklius. Prieš atsirandant šaldytuvams, žiemą būdavo kertamas Nemuno ledas. Didžiuliai luitai keliaudavo į rūsius-ledaines, kad vasarą negestų maistas. Tai buvo sunkus, bet pelningas darbas.
Nemunu plukdyti sieliai būdavo „gaudomi“ ir traukiami į krantą, veikė lentpjūvės, o vyrai dirbo sielininkais.
Kranto gatvių moterims Nemunas buvo didžioji skalbykla. Net žiemą, eketėse, čia skalbdavo ne tik šančiškių, bet ir miesto centro turtingųjų drabužius – tai buvo svarbus pragyvenimo šaltinis.
Stabtelime prie balto namo. Ant sienos – užrašas: „Negaliu nieko neveikti, tada man darosi neįdomu gyventi.“ Tai pernai mirusio legendinio aktoriaus ir bardo Kosto Smorigino citata, įamžinta ant namo, kuriame jis augo.
Apie Šančius jis visada kalbėjo su savotiška, šiek tiek chuliganiška pagarba. Save vadino tikru „Šančių bachūru“, o rajonas, pasak jo, suformavo tiesmuką ir tvirtą charakterį.
Gidė pasakoja, kad K. Smorigino tėvas dirbo per Nemuną kėlusiame kelte, todėl buvo vadinamas bocmanu, o pats Kostas – bocmaniuku.
Kartą, pakvietęs mergaitę į kiną, jis patyrė tikrą fiasko – vidury seanso užsidegė šviesos ir pasigirdo šauksmas: „Bocmaniuk, lėk namo, tavęs ieško tėvas!“ Po tokio viešo demaskavimo, anot gidės, drovus jaunuolis ilgai nebedrįso kviesti merginų į kiną.
Ne mažiau įspūdinga ir Šančių legenda apie lobį, kuri pasirodo – tikra. 1933 m. kovo 24 d. du žvejai, Jonas Giedraitis ir Jonas Vilkevičius, Nemuno pakrantėje pastebėjo kažką blizgant.
Iš pradžių radinį palaikė paprastais „guzikais“ ar švino gabalais ir net ketino atiduoti vaikams pažaisti. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad tai – XIV a. pabaigos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės monetos.
Iš viso rasta 86 monetos, sidabriniai lydiniai ir dvi sidabrinės apyrankės.
Šančiai niekada nebuvo „prestižinis“ rajonas klasikine prasme – ir gal kaip tik dėl to čia išliko tikrumas. Raudonų plytų mūrai, buvusių gamyklų gigantai, „Metalo“ gamyklos šešėlis kuria stiprų, šiek tiek atšiaurų charakterį.
Tuo pačiu – mediniai namukai, maži sodeliai, skalbiniai kiemuose ir siauros gatvelės sukuria jaukią, bendruomenišką nuotaiką. Čia žmonės pažįsta vieni kitus, o gyvenimas sulėtėja vos nusukus nuo pagrindinės arterijos link Nemuno.
Ekskursijos, pasakojančios Šančių istorijas, vyks ir sekmadienį. Dar galima suspėti sužinoti apie Kauno tvirtovės šaldytuvą, parako sandėlius, maldos namų istorijas ir geležinkelio diktuotą gyvenimo ritmą.
Ir vis dėlto – kokia ta Šančių dvasia?
Ji panaši į nešlifuotą deimantą: iš pirmo žvilgsnio šiurkšti, bet viduje – šilta, gyva ir stebėtinai artima.
Naujausi komentarai