Netikėtas aklumas
„Gal norite kavos arba arbatos?“ – tarpduryje pasigirdo Danieliaus balsas. Papurčiau galvą, o kai namų šeimininkas klestelėjo ant šviesiu gobelenu trauktos sofos, susivokiau – juk jis nemato!
„Ačiū, ne“, – garsiai pasakiau ir pradėjau mudviejų pokalbį. Pradžioje – apie Marijampolę, kurioje praleido vaikystę, o tada – ir negalią, kuri buvo tarsi perkūnas iš giedro dangaus.
Regėjimas Danieliui pradėjo silpti nuo septynerių. Iki tol matė puikiai, jokių nusiskundimų neturėjo.
„Vieną rytą pabudau su supūliavusia akimi. Pradžioje daktarai liepė dangstyti sveiką akį, kad kita, anot jų, aptingusi, pradėtų dirbti. Vėliau paaiškėjo, kad man – regos nervo atrofija“, – prisiminė Danielius.
Sužinoję apie diagnozę, bendramoksliai stengėsi apsaugoti bičiulį. Stabdydavo, kai šis verždavosi į krepšinio aikštelę pamėtyti kamuolio ar palenktyniauti stadione.
„Sakydavo, kad negaliu žaisti su jais krepšinio, nes nematau lanko, arba kad negaliu bėgti, nes atsitrenksiu kur nors. Tikrai yra buvę, kad atsitrenkiau“, – tokia apsauga, anot Danieliaus, kūrė atskirtį, todėl moksleivis dažniau likdavo stebėtojo pozicijoje nei įvykių centre. Būdamas devynerių, jis visiškai apako viena akimi. Gydytojai ramino, kad su kita akimi viskas bus gerai, tačiau realybė susiklostė kitaip. Po kelerių metų pradėjo silpti ir kitos akies regėjimas.
„Nebuvo taip, kad staiga apakau, – viskas vyko palaipsniui. Vieną dieną nematai telefono ekrano, kitą – nerandi klavišo“, – Danielius negalėjo tiksliai įvardyti momento ar jausmo, kada jo gyvenimas paskendo tamsoje. Teprasitarė, kad susitaikyti su aklumu ar prie jo priprasti – neįmanoma.
Iki šiol neaišku ir kodėl taip nutiko. Mamos nėštumas buvo lengvas, gimdymas – sklandus, be komplikacijų. Jaunuolio šeimoje niekas ir niekada neturėjo jokių regos sutrikimų.
„Kaip jaučiausi apakęs? Tas laikotarpis buvo emociškai sunkus visai šeimai. Jaudinosi tėvai, močiutė. Matydamas jų širdgėlą, bandžiau juos įtikinti, kad viskas gerai“, – Danielius dabar supranta, kad tada melavo ne tik artimiesiems, bet ir sau.
Patirtys Kaune
Netekęs regėjimo, šeimos sprendimu, Danielius persikraustė į Kauną ir pradėjo mokytis Prano Daunio ugdymo centre. Supratimo, kurio vylėsi iš tokio pat likimo jaunų žmonių, marijampolietis nesulaukė. Priešingai, čia jo laukė išbandymai.
„Buvau tėvų vaikas, todėl atvykęs į ugdymo centrą susidūriau su patyčiomis“, – anot Danieliaus, tai nebuvo pavieniai atvejai, o veikiau nuolatinė patirtis. Dvidešimtmetis prisiminė, kaip buvo pakištas po lova, o kiti vaikinai šokinėjo ant jos. Kaip ant jo pylė energinį gėrimą, bandė jo galvą įkišti į šiukšlių kibirą... Tokios situacijos ne tik žeidė fiziškai, bet ir stipriai veikė emociškai. Bandymai ieškoti pagalbos situacijos negelbėjo.
„Pasakydavau mamai, bet būdavo tik dar blogiau. Sakydavo, kad aš mamyčiukas, ožys. Viskas priminė kalėjimo tvarką“, – Danieliaus tokia atmosfera nepalaužė, priešingai – paskatino imtis veiksmų.
Paauglys pradėjo aktyviai lankyti sporto salę, stiprinti kūną ir charakterį. Laikui bėgant viskas pasikeitė. Bendramoksliai, kurie anksčiau tyčiojosi, pradėjo jį gerbti. Kai kurie net tapo draugais arba bent jau stengėsi tokius vaizduoti. Vis dėlto svarbiausia, kad patyčios ir užgauliojimai Danielių užgrūdino.
„Atvirai? Aš labai pasikeičiau ir dabar nieko nebijau“, – jaunuolio balsas skambėjo užtikrintai.
Plaukimas – disciplina
Plaukimas Danieliaus gyvenime atsirado dar vaikystėje. Tiesa, apsilankymai su seneliu baseine ir ten įrengtoje pirtyje buvo labiau pramoga nei rimta veikla. Persikėlus į Kauną plaukimas tapo svarbia Danieliaus gyvenimo dalimi. „Normaliai pradėjau plaukti gal penkiolikos metų. Pamenu, kad pradžia buvo po karantino“, – jaunuolis pasakojo iš pradžių lankęs treniruotes Lietuvos sveikatos mokslų universiteto baseine, o vėliau perėjęs į Kauno plaukimo mokyklos Šilainių baseiną. Ten prasidėjo tikrasis sportas.
„Keldavausi prieš penkias, suvalgydavau kelis šaukštus košės ir eidavau į rytinę treniruotę. Tada – į pamokas. Dažnai per jas ir užmigdavau“, – Danielius džiaugėsi, kad Kauno Gedimino sporto ir sveikatinimo gimnazijos, kurioje tuo metu mokėsi, pedagogai buvo atlaidūs ir niekada nepykdavo. Danielius buvo perspektyvus sportininkas, per gana trumpą laiką pasiekęs aukštą sportinį lygį.
„Geriausiai sekėsi plaukti krūtine 50 m ir 100 m nuotolius. Buvau daugkartinis Lietuvos čempionas, Europoje – trečias. Pasaulio taurės etape – septintas“, – vardijo jaunuolis.
Tačiau, net ir pasiekus tokių rezultatų, atėjo momentas, kurio nelaukia nė vienas sportininkas. Progresas sustojo, sekundės nebuvo tokios greitos, kokių norėjosi.
„Atsidūriau psichologinėje duobėje. Nesuprantu, kodėl rezultatai negerėjo. Treniruočių metu jaučiau kažkokią įtampą, – Danielius prisiminė varžybas, po kurių nusprendė dėti tašką. – Buvo Lietuvos čempionatas. Plaukiau blogai, bet žinojau, kad atidaviau visą save, todėl džiaugiausi. To mane mokė psichologai. Tik ne visiems buvo suprantama tokia mano pozicija.“
Savęs paieškos
Vis dėlto didžiausia kova vyko ne baseine, o Danieliaus viduje. Ilgą laiką jis negalėjo susitaikyti su tuo, kad yra neregys: juk iki dvylikos metų matė, o pastaruosius kelerius metus – ne.
„Kodėl?“ – šis klausimas, anot Danieliaus, neturėjo atsakymo, tačiau nepaliaujamai sukosi jo galvoje.
Tam tikru laikotarpiu vidinė įtampa jaunuolį nuvedė ir į destruktyvesnes patirtis. Būdamas maždaug septyniolikos pradėjo rūkyti žolę, kelis kartus susigundė kokaino takeliu. Sykį sulaukė siūlymo išbandyti ir psichodelinius grybus, kurie sukėlė vienus stipriausių emocinių išgyvenimų.
Mačiau vaizdinius ir tarsi iš naujo išgyvenau savo apakimo momentą.
„Gulėjau lovoje ir pradėjau verkti. Tada visos emocijos peraugo į panikos ataką. Mačiau vaizdinius ir tarsi iš naujo išgyvenau savo apakimo momentą“, – ši patirtis sukėlė lūžį, o Danielius suprato, kad aklumo jausmas ir su juo susijusios emocijos ilgą laiką buvo užspaustos viduje. Po šio įvykio buvo sudėtingas laikotarpis. Danielius nematė savo veiksmų prasmės.
„Pradėjau lankytis pas psichologus, analizuoti savo būsenas, po truputį atsakyti į klausimus, kurie ilgai nedavė ramybės“, – savo gijimą prisiminė jaunuolis.
Kasdienybė ir meilė
Mudviem susitikus lauke, klustelėjau, kelintame aukšte Danieliaus butas. Išgirdusi, kad trečiame, pasiteiravau, ar nebūtų patogiau pirmame.
„Jūs manote, kad aš toks neįgalus?“ – vikriai pakilęs viršun, Danielius paneigė vieną iš daugybės mitų, ką gali ir ko negali neregiai. Dviejų kambarių bute Danielius gyvena visiškai vienas, todėl kasdienė rutina gula tik ant jo pečių. Iššūkis? Anaiptol. Veikiau jau įprasta gyvenimo dalis. Vaikinas pats valo grindis, ruošia maistą, plauna indus ir t. t.
„Gal kartais kokio trupinio ant stalo nepastebiu, bet geriau jau ant stalo nei ant grindų. Negaliu pakęsti, kai kas nors limpa prie padų, – jaunuolis pabrėžė, kad jam labai svarbu ir tvarka, ir daiktų vieta. – Ką pasiimu iš spintos, padedu atgal taip, kaip buvo. Ar aš pedantas? Nemanau.“
Kasdienybėje Danieliui svarbi struktūra ir aiškumas, o bendraudamas jis vadovaujasi visai kitais dalykais – pojūčiais ir intuicija. Perbraukęs ranka per plaukus gali nuspėti jų tekstūrą ar net spalvą, apkabinęs – apibūdinti sudėjimą. Dar daugiau apie žmogų, anot jo, pasako balsas. Jis išduoda ne tik charakterį, bet ir vidinę būseną, pasitikėjimą savimi ar uždarumą. Lygiai taip pat vaikinas renkasi ir merginą.
„Ne pagal kokį nors vieną kriterijų, o pagal visumą. Man svarbus bendras jausmas, ryšys, kuris atsiranda bendraujant. Būna, kad žmogus išoriškai labai patrauklus, tačiau vidinio artumo nėra, ir atvirkščiai: iš pirmo žvilgsnio paprastesnis žmogus, o ryšį gali pajusti stiprų. Tačiau tikrai nėra taip, kad neregiui nesvarbu, kokia mergina bus šalia. Juolab kad ir aš prisižiūriu. Sportuoju, skiriu dėmesio išvaizdai, stiliui“, – atviravo Danielius.
Drabužius jis dažniausiai renkasi su žmogumi, kurio skoniu pasitiki. Vis dėlto galutinį sprendimą lemia jo paties pojūtis. Labai svarbu, kaip audinys gula, kaip su tuo drabužiu jaučiasi.
Ateities planai
Po visų patirčių Danielius pradėjo ieškoti veiklos, kuri leistų jam išreikšti save. Taip atsirado muzika.
„Kai buvo blogi laikai, ėmiau rašyti mintis, rimuoti. Galvoju, o jei dainą sukurčiau?“ – ilgainiui, anot Danieliaus, tai peraugo į kryptingą kūrybos procesą. Jis pradėjo bendradarbiauti su prodiuseriu, eksperimentuoti su garsais, ieškoti savo skambesio.
„Apie ką dainuoju? Apie asmenines patirtis: santykius, vidinius išgyvenimus“, – Danielius džiaugėsi, kad muzika jam tapo ne tik saviraiškos forma, bet ir būdu kalbėti apie tai, kas ilgą laiką buvo viduje. Savo kūrybą jis pristato sceniniu slapyvardžiu DMK, o socialiniuose tinkluose veikia tikruoju vardu. Danielius virtualiojoje erdvėje dalijasi ne tik muzika, bet ir kasdienybe, įvairiais eksperimentais. Tarkim, viename savo įraše jis pasakojo, kaip nebuvo įleistas į naktinį klubą vien dėl to, kad yra neregys.
„Tokie eksperimentai – ne tik būdas kurti turinį, bet ir kelti klausimus visuomenei“, – Danielius mudviejų pokalbio metu ne kartą pabrėžė norintis keisti požiūrį į negalią, nes labai dažnai toks požiūris formuojamas iš pavienių stereotipų. – Jei vienam sunkiau susiorientuoti gatvėje, nereiškia, kad ir kitiems taip. Jei ką, net ir ne visi matantys geba susigaudyti mieste.“
Paklaustas apie savo ateitį, jaunuolis aiškiai įvardijo kryptį: kamera, turinio kūrimas ir muzika. Žinoma, yra ir dar vienas svarbus momentas – šeima.
„Noriu sukurti šeimą, kuriai nieko nestigtų“, – Danielius neabejojo, kad jei kryptingai laikysis kelio, kuriuo eina, vieną dieną taip ir bus.
(be temos)