Vaikystės skoniai
Kaskart, kai mintimis grįžtu į vaikystę, prieš akis iškyla pieniška darželio sriuba, su ta bjauria, stingstančia plėve ant paviršiaus. Žinau, ne vienam ta gliti masė buvo tikras delikatesas, bet tik ne man. Priešingai, nei dieviška, mamos gaminta manų košė. Barstytą cukrumi, cinamonu, su lašeliu uogienės ir upe ištirpusio sviesto, ją galėjau valgyti iki nukritimo. Kauno Paveikslų galerijoje šiandien pakvipo mano vaikyste, o ant stalų, išrikiuotų legendinės „Pasakos“ vitražų pašonėje, keliavo ne tik mažųjų smaližių pamėgta, šių dienų tėvų dėl savo maistinės vertės neretai bergždžia vadinama košė, bet ir kiti sentimentais persisunkę patiekalai.
Nostalgiški vaikystės pusryčiai – architektės Vaivos Mažonės idėja, kurią padėjo įgyventi Kauno Paveikslų galerija.
Aurimo Barkausko nuotr.
„Mes manome, kad kasdienybę reikia švęsti, todėl reguliariai organizuojame teminius įkvepiančius gastronominius renginius. Vienas jų – tokie pusryčiai. Žiemą apsilankę parodoje „Pasaka“. Vaikystė Lietuvoje vėlyvuoju sovietmečiu“, radome labai gražų būdą šiai koloboracijai“, – V. Mažonė sveikino į pusryčius susirinkusius kauniečius, kurių laukė net penki patiekalai, ir prasmingas dialogas tarp praeities ir dabarties.
Sujaudino iki graudulio
„Kviečiu atsisėsti į savo vietas. Turbūt atkreipėte dėmesį į baltas staltieses ant stalų. Tai vitražo „Pusnynuos nykštukai miega“ elementas – pusnys. Jos nėra vien tik dekoro elementas. Eigoje ant jų nutūps desertas“, – pastarasis, kaip ir priklauso, liko pusryčių pabaigai, o pradėti pasisėdėjimą architektė, viešbučio „Bōheme House“ šeimininkė V. Mažonė kvietė su sproginėjančių uogų skonio kisieliumi. Berenkant nuo lūpų fejerverkus menančias kruopeles, ant stalų ėmė tirpti šokoladinio sviesto gabalėliai. „Nutella“ karta vargu ar supras tą skonį, užtai vyresnieji pusryčių dalyviai net apsilaižė pamatę šį desertą.
„Toks pats, kokį ir menu“, – vieną ranką į Brioche duonos riekelę, kitą – į šokoladinį sviestą tiesė šviesiaplaukė moteris.
Po akimirkos priešais ją ėmė garuoti skrylių lėkštė, o vaikystės prisiminimai palietė taip stipriai, kad duonos kąsnis ėmė strigti gerklėje. Pusamžę moterį sujaudino ne miltinis patiekalas, kurį ji labai mėgsta ir gan dažnai verda, o tai kaip šis buvo pateiktas.
„Turbūt dažnas mūsų prisimena, kaip grįždavo iš mokyklos, o pietus, kad šie neatauštų, rasdavo paslėptus po pagalvėmis, įsuktus į pledus. Mes dubenėlius suvyniojome į lino servetėles“, – V. Mažonei bekalbant ant stalo atkeliavo trečiasis patiekalas, susirinkusiems leidęs pasijausti pypliais, kuriems nereikia įrankių. Manų košę, kuri buvo patiekta lygiai taip pat, kaip „Pasakoj“ – su želė širdele, pusryčių svečiai turėjo laižyti!
„Keista, bet smagu. Juolab, kad ne vienas aš tai darau“, – pusamžis vyrukas prie lūpų priglaudė lėkštę.
Aurimo Barkausko nuotr.
Gamins ir namie
Dar vienas patiekalas – „Pain perdu“. Nors skamba labai įmantriai, tradicinis prancūziškas pusryčių patiekalas yra labai lengvai gamintas“, – pusryčių iniciatorė priminė „Pain perdu“ receptą, kuriuo anksčiau būdavo reanimuojama sudžiūvusi balta duona. Riekelę reikia merkti į pieno ir kiaušinio plakinį, o tada skrudinti, iki kol ši pasidengs aukso plutele. Netradicinių pusryčių idėja galerijoje – skoniais supinti praeitį, jai suteikiant dabarties poskonį, todėl riekelės buvo ne su cukrumi, o su bulvių lupenų putėsiais ir skrudintais grikiais. Prieš pakylant nuo stalų – kava. Filtruota, ne su tirščiais, kaip anuomet, bet iš senų puodelių ir su kondensuotu pienu ir „Vitražas“, daužomas plaktukais ir tik tada skanaujamas. Pabaigai? Žinoma, kad ledai – plombyras su liucernos daigais ir karamelizuotais traškučiais.
„Ar buvo skanu? Labai. Kažkas iš vaikystės, bet kaip ir sakė sumanytojai – su šių dienų prieskonių. Be to buvo naudinga. Prisiminėme „Pain perdu“! Grįžę būtinai pasidarysime. Tik su cukrum“, – sutuoktinių pora galeriją paliko su pilnu skrandžiu ir šypsena.
(be temos)
(be temos)