Pusmetis lemtingos pažinties

Išskirtinės šventės išvakarėse kalbinta pora džiaugiasi, kad gyvenimas kartu prabėgo akimirksniu ir buvo labai taikus, bei pastebi, kad šiandien žmonės – kitokie nei jų jaunystės metais.

"Aš dirbau su Benedikto seserimi ir ji mus supažindino – viskas buvo labai paprasta. Jis buvo ką tik grįžęs iš kariuomenės. Draugavome nuo kovo iki rugpjūčio – pusę metų – ir susituokėme. Po metų gimė pirmasis sūnus Valentinas, dar po dvejų – Rita ir galiausiai – jauniausioji Laima, kuriai šiandien – 54 metai", – apie pirmąjį susitikimą, kai abiem buvo po 23 metus, ir bendrą gyvenimą pasakoja ponia Jadvyga.

Benediktas – veliuoniškis, iki kariuomenės studijavęs Kaune mechaniką. Jadvyga – tikra kaunietė, augusi prie Nemuno.

Trimis vaikais, penkiais anūkais ir aštuoniais proanūkiais šiandien besidžiaugiantys Šapauskai patys augo gausiose šeimose. Benediktas kilęs iš vienuolikos vaikų šeimos, o Jadvyga – iš dešimties, todėl jiems nuo jaunystės užsidirbti ir padėti išlaikyti šeimą buvo labai svarbu.

"Vyras dirbo nuo keturiolikos metų, aš nuo dvylikos metų melžiau karves, tarnavau kitiems, kadangi tėtis anksti mirė ir turėjau mamai padėti auginti brolius ir seseris", – nelengva dalia dalijasi Jadvyga.

Auklėjo žvilgsniu

Kartu visą gyvenimą pora dirbo daug ir sunkiai: vyras buvo šaltkalvis, o žmona 38 metus dirbo "Inkaro" gamykloje, vėliau – Kauno klinikose. Kaip patys sako, juk reikėjo vaikus aprengti ir pamaitinti, o tokiu ritmu gyvenant kartu praleisti 60 metų prabėgo akimirksniu.

"Greitai prabėgo laikas, ir pyktis daug nereikėjo – laiko tam nebuvo, nes daug dirbome, buitimi rūpinomės ir vaikus auginome. Dabar, kai esame pensijoje ir neturime ką veikti, dažniau pasipykstame. Tada pabūname atskiruose kambariuose, patylime, ir vėl viskas gerai", – pasakoja humoro jausmo nestokojanti Jadvyga.

Moteris prisimena sunkius laikus ir sako, kad vaikai buvo supratingi, daug ką mokėjo pasidaryti patys ir taip padėdavo buityje. "O laikai iš tikrųjų buvo sunkūs, reikėjo eilėse dėl duonos stovėti, dirbti, todėl vaikai patys buvo savarankiški ir tvarkingi. Jei susitvarkydavo, patikrindavau, ir jei matydavau kokią nors klaidą, pasakydavau apie ją, o vaikai – klausydavo, ištaisydavo. Laima ir dabar sako, kad vien tik mano griežto žvilgsnio užtenka", – apie tai, kad buvo griežta mama, tačiau niekada nekėlė rankos prieš vaikus, pasakoja pati Jadvyga.

Svarbiausia – proanūkiai

Dukra Laima sako, kad tėvai – visada buvo labai geri, o svarbiausia, ko išmokė, – mylėti vaikus. "Mane mama išmokė ir  skaniai gaminti, ir kad svarbu vyrą prižiūrėti, ir tvarką palaikyti. Pasak jos, tai sėkmingos šeimos pagrindas", – pasakojo kaunietė.

Kadaise Šapauskų šeimoje būdavo ir nekalbadienių, bet viskas išsispręsdavo savaime, o juos dažniausiai sutaikydavo virtuvė. "Patylėdavome, tada paklausdavau: eisi valgyti? Atsakydavo: eisiu. Taip ir pradėdavome vėl iš naujo", – sako Jadvyga.

Kaip sako sutuoktiniai, pažvelgus atgal atrodo, kad sunkumų jų gyvenime tarsi nebuvo. "Kai esi jaunas, niekas nesunku. Mes gyvenome taikiai. Tačiau kas tikrai buvo labai svarbu ir ko mes su Benediktu labai laukėme – pirmoji proanūkė", – atvirauja Jadvyga.

Dabar jau devynerių Kamilė, vyriausia proanūkė, kasdien į mokyklą eina iš prosenelių namų, kai tėvai ją čia atveža prieš pamokas, o po pamokų taip pat grįžta pas prosenelius.

"Tikras džiaugsmas, kad Kamilė pas mus praleidžia tiek daug laiko. Yra ko laukti, ką sutikti, kam ruoštis. Pati save pagaunu, kad pro langą stebiu, kada ji grįš iš mokyklos", – sako moteris ir neslepia džiaugsmo: šeima gyvena devintojo proanūkio laukimu.

Šeimos centras

"Babą visi labai myli, kaip galima jos nemylėti... Ir anūkai, ir proanūkiai labai noriai lankosi pas ją, nes ji labai myli vaikus. Ją mylime ne tik mes, bet ir žentai", – sutartinai sako anūkų žmonos, kurios pačios, dar draugystės su savo vyrais pradžioje, pirmiausiai traukdavo pas ponią Jadvygą.

"Ir cepelinus, ir picas, ir firminius zrazus valgydavome – kaip galima atsisakyti? Bet ne nuostabus maistas ir skanūs tortai, ypač "Medutis", kuriuos kepė, buvo svarbiausia, o tai, kad mus visada su meile ir šiluma priimdavo", – nesustodamos pasakoja moterys.

Nenuostabu, kad Šapauskų šeimoje labai svarbi pagarba ir taika. "Mes niekada nesipykstame ir nesipykome, ir tikrai, ne tik anūkų žmonos, bet ir žentai mus myli, o mes juos", – sako Jadvyga, o dukra Laima suskuba pridurti, kad jos vyras yra pasakęs, jog uošvienė jam yra net geresnė nei jo paties mama.

Ponas Benediktas sako, kad šeimoje svarbiausia – vaikai: "Jie sutvirtina šeimą ir yra svarbiausia jos grandis." Jadvyga antrina vyrui ir priduria, kad norint sukurti tvirtą šeimą svarbu atleisti kito klaidas ir suprasti.

"Šiandien žmonės dažnai ilgai ieško antrosios pusės, iki santuokos gyvena kartu, renkasi, kas tiktų labiau, o anksčiau  viskas buvo kitaip. Susitikdavai, pabendraudavai, susipažindavai ir tuokdavaisi, kurdavai šeimą. Gal todėl mūsų laikų šeimos atsparesnės išbandymams", – svarsto sutuoktiniai, o dukra Laima pritaria tėvams, sakydama, kad pati su savo vyru iki santuokos draugavo tris mėnesius, o dabar jau yra susituokę 36 metus.

Benediktas sako, kad visą gyvenimą, o ypač senatvėje, reikia artimo žmogaus šalia. "Taip, jis bijo vienatvės, o aš kitokia, man net patinka būti vienai. Kartais kalbu su savimi, o vyras klausia: su kuo tų kalbi? Atsakau: su protingu žmogumi", – šmaikštauja Jadvyga.

Didelė šeima svarbi ne tik proseneliams, bet ir jaunesnėms šeimos kartoms. "Mes pripratę prie didelės šeimos, nes jei nėra anūkų – nėra ką veikti. Kartais kiti klausia, kaip ištveriame tokį šurmulį, kai susitinka visa šeima, o mums tai tikras malonumas. Mums svarbūs ne tik savi vaikai, bet ir kitų. Kažkuo mes juos traukiame", – pastebi Laima.

Anūkai atvirai sako, kad labai didžiuojasi savo seneliais ir nori, kad svarbiausiomis gyvenimo akimirkomis jie būtų šalia.

"Anūkai mus tempiasi į vestuves, vaikų krikštynas, visas šventes, o mes galvojame: kam tie seniai ten reikalingi? Bet vaikaičiai sako, kad jei mūsų nėra, kažko trūksta. Malonu tai girdėti ir jaustis mylimiems", – tvirtais ryšiais su šeimynykščiais džiaugiasi Jadvyga ir Benediktas Šapauskai.