Dar viena pradžia
Tokia filosofija remiamasi socialinės terapijos namuose „Akvila“. Vadovaujantis pasaulinio judėjimo „Camphill“ vertybėmis ir antroposofine pasaulėžiūra, Garliavoje veikianti viešoji įstaiga primena, kad vertė ir orumas neuždirbami ar pasiekiami – jie yra prigimtiniai. Duris atvėrusios antrosios socialinės dirbtuvės tik patvirtina: „Čia gera būti.“
Anksčiau atidarytas socialines dirbtuves „Pilnos širdys“ jau pažįstame iš žmonių, turinčių intelekto negalią, gaminamų užrašinių, bloknotų ir sąsiuvinių. Ten dirba šešiolika žmonių, iš kurių dvylika turi intelekto negalią.
Trečiadienį čia oficialiai duris atvėrė tokiems žmonėms skirtos naujos socialinės dirbtuvės žaviu pavadinimu „Dobilas“. Čia veikia ta pati filosofija – kiekvienas lankytojas tampa kūrėju ir lygiateisiu bendruomenės nariu.
Dirbtuvėse apsilankėme, kai jų dalyviai skaičiavo paskutines dienas iki oficialaus atidarymo.
„Dabar pabandyk iš arčiau purkšti ir, kai nupieši apvalią formą, ją nudažyk, – lėtai aiškina gatvės menininkas Pijus Čeikauskas vienai iš socialinių dirbtuvių „Dobilas“ darbuotojų Rasai. – Labai gerai, tik dar arčiau laikydama purkšk dažus.“
Taip pamažu bendruomenės rankomis gimsta ryškiaspalvė erdvė, kuri anksčiau buvo tiesiog gyvenamojo namo garažas.
Naujosios dirbtuvės įrengtos buvusiame gyvenamajame name visai šalia „Akvilos“ dienos centro. Abu šie namai turi bendrą kiemą, todėl ekskursiją kartu su „Akvilos“ idėjine vadove Jolita Čilvinaite pradedame būtent nuo jo.
„Mūsų žmonės patys tvarko kiemą, šiltnamyje ir įrengtose lysvėse auginame prieskonines žoleles, vaistažoles. Mūsų žmonėms čia tikrai yra ką veikti“, – šiltai sako J. Čilvinaitė.
Kiemas išties didelis ir tvarkingas. Socialinės terapijos namai „Akvila“ veiklą pradėjo 2019 m., o po metų duris atvėrė socialinės dirbtuvės „Pilnos širdys“. 2024 m. pirmieji gyventojai apsigyveno Paulio Gauguino gyvenimo namuose, kuriuose šiandien savarankišką gyvenimą su kitų pagalba kuria dešimt žmonių, turinčių intelekto negalią.
J. Čilvinaitė atvira – poreikis imtis antrųjų dirbtuvių buvo akivaizdus: „Nuolat sulaukiame skambučių iš tėvų, savivaldybės, seniūnijų. Žmonės ieško, kur galėtų realizuoti save jų vaikai, jaunuoliai. Kiekvienais metais būrys kauniečių ir Kauno rajono gyventojų baigia specialiąsias mokyklas ar įtraukiąsias klases. Vaikai tampa suaugusiaisiais ir iškyla esminis klausimas: kur jiems dėtis, ką veikti?“
Žmonėms, turintiems intelekto negalią, įsilieti į darbo rinką ne taip paprasta. Nelengva misija tenka ir šeimoms – pasirūpinti tokiu žmogumi 24 valandas per parą, 365 dienas per metus.
„Man atrodo, kad žmonės vis labiau ieško prasmingo užimtumo. Svarbu ne tik kur nors palikti žmogų, bet ir rasti veiklą, kurioje jis realizuotų save. Svarbiausia, kad jis rastų savo bendruomenę, kurioje jaustųsi saugiai: aš priklausau, aš esu dalis“, – tęsia J. Čilvinaitė.
Būti savarankiškam
Šis poreikis lėmė, kad „Akvilos“ bendruomenės rūpesčiu ir su rėmėjų pagalba „Dobilo“ name veikia dvejos socialinės dirbtuvės.
„Vienos jų – žolelių dirbtuvės. Patys nuo sėklos auginame augalus: prižiūrime, laistome, skiname, skabome, karpome. Iš jų gaminame arbatas, prieskonius. Žinoma, dabar jų parduodame nedaug – produkcija labiau skirta dovanoms, padėkoms“, – kol J. Čilvinaitė pasakoja, iš šiltnamio grįžta žolelių rinkėjai su pilnu krepšiu bazilikų.
Antrosios dirbtuvės – pakavimo. „Turime porą didelių klientų. Vienas jų – kartono kompanija. Jie gamina kartonines dėžutes, tačiau jas reikia surinkti, suklijuoti. Tai labai daug rankinio darbo reikalaujantis procesas“, – pasakojimą patvirtina prie stalų sėdintys ir kruopščiai detales klijuojantys lankytojai.
„Sunku“, – beveik choru atsako paklausti, ar darbas reikalauja daug jėgų. Tačiau kiek įsidrąsinę prabyla apie kasdienį džiaugsmą susitikti su draugais, apie išvykas ir bendras šventes.
„Aš pati atvažiuoju į darbą, – pabrėžia Rasa, išklausiusi kolegos pasakojimą apie atvežantį autobusiuką. – Gyvenu Kaune, netoli „Saulės“ gimnazijos. Pėsčiomis nueinu iki Muzikinio teatro, sėdu į autobusą ir važiuoju į Garliavą. Išlipu prie parduotuvės ir vėl pėsčiomis ateinu iki čia. Po darbo taip pat grįžtu namo.“
Rasa džiugiai pasakoja, koks įdomus jos darbas ir kaip smagu čia susitikti su draugais.
„Aš pasiilgau Valentino. Jis mano draugas. Pasiilgau Valentino“, – užsiveda kėdėje nenustygstanti Saulenė. Nors ji ką tik kalbėjo, koks sunkus darbas klijuoti kartoną, čia pat paaiškina, kad gyventi Zapyškio miške, kur ji įsikūrusi su šeima, yra dar sunkiau.
Mes norime būti šio pasaulio dalyviais ir bendrakūrėjais. Norime jaustis saugūs drauge su visais.
Tačiau grįžkime prie kasdienių šios bendruomenės rūpesčių. Kiemo ir patalpų priežiūra bendruomenės nariai rūpinasi patys – atskiro sodininko ar valytojo etato nėra. Tai, kas kitiems atrodo kasdienė smulkmena, šiai bendruomenei tampa didžiuliu pasiekimu.
„Kartais sulaukiame atsiliepimų iš mamų. Jos atsiunčia nuotraukų ir džiaugiasi: „Mano vaikas išplovė grindis. To nėra buvę.“ Gal ne idealiai, bet mes to mokome. Tai gyvenimiški įgūdžiai, kurių įgyjama tiesiog būnant kartu, – pasakoja J. Čilvinaitė. – Sukrauti indus į indaplovę po pietų, padengti stalą – visi šie maži žingsniai augina žmogaus savarankiškumą.“
Dar viena pradžia
Antrosios dirbtuvės pavadintos „Dobilu“ neatsitiktinai. J. Čilvinaitė šypteli: juk keturlapis dobilas – laimę nešantis simbolis. Žmogui su intelekto negalia viena iš laimės formų – turėti prasmingą veiklą, būti naudingu ir lygiaverčiu visuomenės nariu. Visa tai ir patiriama užsiimant prasminga veikla, kurią tokie žmonės pajėgia atlikti ir taip tampa laimingi.
Tarp dirbtuvių užsakovų – ne tik kartono gamintojai, bet ir medinius inkilus paukščiams gaminanti ir į Vakarų Europą eksportuojanti įmonė.
„Iš tiesų jie galėtų tiesiog pasisamdyti vieną darbuotoją, bet pamatė mus ir suprato, kokia svarbi ši socialinė misija, – pasakoja J. Čilvinaitė. – Derantis dėl kainos jie net sakė: „Sakykite, kiek turime mokėti, kad jūs norėtumėte šį darbą daryti?“ Jie pasirinko mus ne todėl, kad taip pigiau. Jei verslas ieškotų tik ekonominės naudos, rinktųsi kitą kelią.“
Šis bendradarbiavimas reikalauja ypatingo lankstumo ir supratingumo iš abiejų pusių. Kartą bendruomenė suskaičiavo savo darbo našumą: tai, ką vienas įprastas darbuotojas padaro per valandą, „Dobilo“ namų žmonės atlieka per visą dieną. Vadinasi, dešimt žmonių uždirba maždaug vieno darbuotojo valandinį užmokestį. Tačiau verslo partneriams tai – sąmoningas sprendimas palaikyti, o ne tiesiog pervesti finansinę paramą.
Inkilų modeliai pirkėjams iškeliauja išardyti, o kartu su jais – ir itin svarbi detalė: maišelis su varžtais ir kitomis inkilui surinkti reikalingomis detalėmis. Komplektuoti šiuos maišelius patikėta būtent „Dobilo“ dirbtuvėms.
Kad su užduotimi susidorotų net tie lankytojai, kuriems sunkiau skaičiuoti, bendruomenė sukūrė specialią dėžučių sistemą. Pagal ją žmonės, turintys intelekto negalią, be streso surenka po vieną, dvi ar tris detales, o per jų rankas pereina šimtai ir tūkstančiai vienetų.
Kas mėnesį į Belgiją, Nyderlandus ar Vokietiją iškeliauja tūkstančiai įmonės pagamintų inkilų. „Tiek pats procesas, tiek darbo priemonės turi būti patogios, kad žmogus jaustųsi saugus ir galėtų būti kiek įmanoma savarankiškesnis. Tada gimsta didžiulis pasitenkinimas savimi: aš padariau. Kai atvažiuoja klientas išsivežti produkcijos, žmogus žino, kad jo sukomplektuotas inkilas iškeliaus kur nors į Europą“, – svarbiausius akcentus dėlioja J. Čilvinaitė.
Būtent šis suvokimas keičia viską. Žmogus supranta esantis tikrosios rinkos ir didelio proceso dalis: jis ne tiesiog leidžia laiką piešdamas drugelius, o kuria realią vertę ir daro tai, kas naudinga kitiems.
„Tada gimsta tikroji savivertė. Kiekvienas iš mūsų jaučiame, ar darome ką nors prasmingo, ar tik sukame tuščias apsukas. Žmonės tai puikiai supranta – jie čia jaučiasi laimingi ir su džiaugsmu kimba į darbus“, – pokalbį apibendrina J. Čilvinaitė.
Žmogiškumas – aukščiau taisyklių
Svarstant apie pokyčius visuomenėje, aštuonerius metus gyvuojančios organizacijos idėjinė vadovė J. Čilvinaitė pastebi džiuginančią tendenciją, kad baimės ir noro atsiriboti mažėja, o drąsos ir abipusio pasitikėjimo – daugėja: „Mūsų bendruomenės nariai vis drąsiau eina į miesto renginius, lankosi viešose erdvėse, keliauja. Jie nebijo būti atstumti ar įskaudinti, nes jaučia, kad visuomenė juos priima.“
Žinoma, kasdienybėje vis dar pasitaiko situacijų, kai formali taisyklė iškeliama aukščiau empatijos. Pvz., kai autobusu važiavęs ir galiojantį lengvatinį pažymėjimą namuose pamiršęs socialinės terapijos namų lankytojas kontrolieriaus buvo tiesiog išlaipintas.
„Taip, taisyklės būtinos, ant šio pamato laikosi visuomenė. Tačiau ar tikrai norime gyventi pasaulyje, kur formalumas užgožia akivaizdų žmogiškumą? – retoriškai klausia pašnekovė. – Visada linkėčiau pusiausvyros. Įstatymas yra visuomenės susitarimas, bet žmogiškumas privalo išlikti aukščiau formalios eilutės.“
Kiekvienais metais būrys kauniečių ir Kauno rajono gyventojų baigia specialiąsias mokyklas ar įtraukiąsias klases. Vaikai tampa suaugusiaisiais ir iškyla esminis klausimas: kur jiems dėtis, ką veikti?
Vis dėlto gražių pavyzdžių – nepalyginti daugiau. Bibliotekos, bendruomenės ir kultūros centrai atveria duris ragindami: „Būkite matomi, būkite vieši, naudokitės viskuo, ką sukūrėme kartu.“
Šis palaikymas suteikia sparnus ir patiems lankytojams, ir jų šeimoms. Suaugę jaunuoliai mokosi ne tik savarankiškumo, bet ir mažų asmeninių paslapčių – juk suaugusiam žmogui nebūtina apie kiekvieną smulkmeną atsiskaityti tėvams. Kartu jie mokosi ir atsakomybės: jei kas nors nutiko ar suklydo, situaciją reikia ištaisyti patiems, padedant draugams.
„Auginti augalą nuo sėklos sode ar šiltnamyje ir per Kalėdas padovanoti mamai arbatos, prie kurios dirbai nuo pavasario, – tai mažas kasdienis stebuklas. Tai moko suprasti, kad vertingi dalykai reikalauja darbo, – sako J. Čilvinaitė. – Būtent todėl mums taip svarbi kokybė, higienos normos, gražios pakuotės. Norime, kad žmonės mūsų arbatas ar prieskonius pirktų ne iš gailesčio, o todėl, kad tai yra tikrai geras, kokybiškas produktas.“
Socialinė atsakomybė – tai sąmoningas visuomenės pasirinkimas. „Dobilo“ namų bendruomenės siekis išlieka paprastas ir kartu didingas: „Mes norime būti šio pasaulio dalyviais ir bendrakūrėjais. Norime jaustis saugūs drauge su visais.“
Naujausi komentarai