Kaune susirinkusi kultūros bendruomenė jungiasi prie Daukanto aikštėje protestuojančių prieš Vyriausybės sprendimą „Nemuno aušros“ partijai išmainyti kultūros ministro postą ir prezidento Gitano Nausėdos sprendimą paskirti nevienareikšmiškai vertinamą Ignotą Adomavičių kultūros ministru.
Grįšime prie to, kad reikės tik reginių ir skrandžio turinio.
Išdidūs, bet neramūs viduje kultūros bendruomenės atstovai stovėjo tyliai it per šermenis.
„Dar tikrai nesinori laidoti to, dėl ko gyveni. Ir tikrai nesinori sakyti, kad gyvenai. Tokie dalykai gal net yra lakmuso popierėlis pasitikrinti, kiek kultūra yra svarbi visuomenei. Kiek mums patiems, kultūros lauko darbuotojams, kultūra yra kaip idėja, kaip idealas, kurį reikia vertinti ir saugoti. Šiandien pamatysime, kokia Lietuvoje yra kultūros svarba“, – susirūpinimą kultūros ateitimi pabrėžė Nacionalinio Kauno dramos teatro vadovas Egidijus Stancikas.
„Iš kitos pusės, mane džiugina, kad vyksta tokie procesai – atsišviežinimas savo idealuose. Vardan ko tada gyventi? Be kultūros tampame kažkuo panašūs į mūsų bičiulius, štai šalia lojančius šuniukus. Jei nereikia savyje sąmoningumo, dvasingumo, ugdymo brandinimo, tai tuomet lieka praktiniai dalykai, į kuriuos dabar mes tarsi ir nukreipiami“, – kalbėjo pašnekovas.
Pro susirinkusių protestuotojų minia pravažiavo šiukšlių surinkimo mašina. Sutapimas. Bet, tarsi, patvirtinantis iš sprendėjų ateinantį požiūrį į tuos, kuriems ne vis tiek, kas bus rytoj.
„Esmė, mano giliausiu pajutimu, yra santykis su kultūra. Čia yra pats blogiausias dalykas. Nėra žmogaus be nuodėmės. Aš nekvestionuoju paskirtojo ministro – tinkamas jis ar netinkamas. Čia visai kiti dalykai. Svarbiausia – santykis į kultūrą, kada parodoma, kad kultūra yra mainų objektas. Ten juk nėra jokių finansų, nėra jokių europinių projektų, nėra tų didžiųjų pinigų, bet yra esmių esmė – kultūra, kuri mus daro unikalius ir tarpusavyje, ir pasaulyje. Visa tai, kas mus išskiria pasaulio akivaizdoje kaip lietuvius, išmainoma į energetiką, paliudijant, kad elektra, energetika nacionaliniam saugumui yra žymiai svarbiau nei kultūra. Čia yra akibrokštas, toks siauras mąstymas ir pažeminimas“, – tęsė E. Stancikas.
Kultūros svarba slypi paprastuose, netgi kasdieniuose dalykuose, bet itin svarbiuose kiekvienam mūsų – formuoja asmenybės dvasinį tobulumą, padeda ugdyti harmoningą asmenybę, skatina harmoningą visuomenės raidą. Sąrašą būtų galimą tęsti, bet E. Stancikas apibendrina: „Kultūra turi nuo Dievo atėjusią dovaną pajausti, kur yra blogio šaknys. Tas blogio šaknis kultūra visada iškelia į viršų. Sunaikinkime kultūra ir turėsime mases, kurioms užteks miesto švenčių, kuriose bus tik alus ir ledai, bei toks bumčikas. Grįšime prie to, kad reikės tik reginių ir skrandžio turinio. Daugiau mums nieko nereikia. Ar turime su tuo taikytis, priimti tą pažeminimą kaip valstybės kultūros politikos kryptį?“
(be temos)