Įdomioji statistika

Iš 23 buvusių mokinių, sugrįžusių į savo mokyklą, šešiolika yra mokytojai. Šiandien jie skleidžia skirtingose šalies aukštosiose mokyklose įgytas geografijos, informacinių technologijų, chemijos, anglų kalbos ir kitų svarbių dalykų žinias progimnazijos jaunajai kartai.

Šiuo metu jie moko 1,3 tūkst. mokinių, o prieš 50 metų į Rugsėjo 1-osios šventę susirinko 1 108.

Įdomu, kad nemaža dalis šių progimnazijos darbuotojų priklauso pirmajai jos moksleivių kartai – į mokyklos suolą dar dažais kvepiančiose klasėse sėdo dar 1974 m. rugsėjo 1 d. Tai direktorės pavaduotojas ūkio reikalams Mindaugas Žibas, fizinio lavinimo mokytojas Saulius Dubickas, rusų kalbos mokytoja Rima Petkevičienė, chemijos mokytoja Lina Bungardienė, tikybos mokytoja Loreta Mockevičienė, informacinių technologijų mokytoja Vilma Gedvilienė, etikos mokytoja Jūratė Radzevičienė ir budėtoja Kristina Vlasenkienė.

Ne tik M. Žibas, bet ir kiti trys Garliavos Jonučių progimnazijos pavaduotojai: Loreta Mikelionienė, Žydrė Sipavičienė ir Eglė Gailiūnienė – buvę šios ugdymo įstaigos auklėtiniai.

Įgarsino ant Lyduvėnų tilto

Pasak Garliavos Jonučių progimnazijos direktorės Audros Galvanauskienės, kuriai ši ugdymo įstaiga yra pirmoji ir vienintelė darbovietė, idėja registruoti neįprastą rekordą kilo Sonatai Žilinskienei, geografijos mokytojai, šios ugdymo įstaigos mokine buvusiai 1976–1987 m.

„Pernai per Tarptautinę mokytojų dieną į šventinį renginį pasikvietėme mokytojų senjorų. Kadangi mokykla šventė 50 metų veiklos jubiliejų, nusprendėme, kad juos reikia ypatingai pagerbti, ką nors padovanoti. Dovanas savo mokytojams įteikė buvę jų mokiniai, iš visų salės kampų suėję į sceną, o kiti plojo atsistoję. Netrukus mes, mokytojų keliautojų klubo nariai, išvykome į kelionę. Prisimenu, kaip ant Lyduvėnų tilto pasiūliau: jei jau toks gausus būrys mokytojų, baigusių tą pačią mokyklą, kurioje dirbame, kodėl nepabandyti fiksuoti rekordą, ir tam visi pritarė“, – pasakojo S. Žilinskienė.

Pašnekovė pabrėžė, jog labai džiaugiasi, kad iniciatyvą palaikė progimnazijos direktorė A. Galvanauskienė. Pasak idėjos autorės, įforminti rekordą buvo palyginti paprasta, ilgai neužtruko.

„Tiesiog reikėjo užpildyti atsiųstus dokumentus, nurodant šešiolikos mokytojų pavardes, mokymosi metus, nuo kada dirba ir dėstomą dalyką. Agentūra pasiūlė pridėti ir darbuotojus, kurie taip pat mokėsi ir dirba. Tokių progimnazijoje yra septyni“, – sakė geografijos mokytoja.

Žinoma, norėta, kad neįprastas rekordas būtų fiksuotas visai šaliai svarbią datą – Kovo 11-ąją, tačiau jo sertifikatas išrašytas kovo 14 d.

Audra Galvanauskienė. / Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Svarbiausia – sentimentai mokyklai

Paklausta, kas tokiam gausiam būriui lėmė apsisprendimą grįžti dirbti į mokyklą, kurioje mokėsi, S. Žilinskienė ilgai nedvejojo: „Pirmiausia, matyt, mes visi esame labai prisirišę prie savo gyvenamosios vietos, nes čia gyveno ir mūsų tėvai, čia likome gyventi ir mes. Svarbiausia yra sentimentai mokyklai. Mano klasės auklėtojas, kuris buvo ir mokyklos direktorius, užaugino mane. Paskui mes kartu užauginome būrį talentingų vaikų, olimpiadininkų, taip pat – klasės draugų, bendramokslių vaikus. Tuomet ir santykis kitoks, mokiniai labiau susiklausę, jaučia daugiau atsakomybės“, – tvirtino S. Žilinskienė.

Pašnekovė akcentavo: Garliavos Jonučių progimnazijos mokytojai tarpusavyje labai daug bendrauja. Kalba ne tik apie vaikus, dabartinius ir jau išugdytus, jų karjeras, savo vaikus ir anūkus, bet ir kartu keliauja, lanko kultūros renginius.

Pasmalsavau, kodėl S. Žilinskienė studijuoti rinkosi būtent geografiją. „Kai buvau penktoje klasėje, į mokyklą dirbti atėjo jaunas geografijos mokytojas Valentinas Padriezas ir nuo tada iki pat baigimo jis buvo klasės auklėtojas. Tada aš pamėgau geografiją, labai myliu ir savo auklėtoją, mes tebebendraujame ir iki šiol į jį kreipiuosi: auklėtojau“, – šypsojosi pašnekovė.

Šie mokslo metai pirmieji, kai V. Padriezas jau nebėra Garliavos Jonučių progimnazijos mokytojas. Kolegos jį dabar vadina rudeniniu paukščiu, mat Valentinas atsidavė savo aistrai – kelionėms, dirba gidu ir šiuo metu yra Šri Lankoje.

Sonata Žilinskienė. / Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Pirmieji pirmokai

Mokytojai J. Radzevičienė ir S. Dubickas 1974 m. buvo tarp pirmųjų pirmokų naujoje mokykloje. Į Garliavos 2-ąją vidurinę mokyklą rugsėjo 1-ąją dirbti atėjo Sauliaus mama, pradinių klasių mokytoja Gražina Dubickienė, kartu į pirmą klasę atsivedė ir sūnų.

„1985 m. baigiau mokyklą, įstojau į tuometį Lietuvos kūno kultūros institutą, dvejus metus atitarnavau armijoje, 1990-ųjų pabaigoje grįžau į savo mokyklą ir čia dirbu jau 35-us metus“, – sakė S. Dubickas.

1990-ųjų pabaigoje grįžau į savo mokyklą ir čia dirbu jau 35 metus.

Fizinio ugdymo mokytojas atviravo bent tris kartus norėjęs palikti šią ugdymo įstaigą. „Buvo įvairių pokyčių, mokytojo atlyginimas – mažas, tačiau viską atperka atmosfera, prie kurios sukūrimo labai daug prisidėjo tuomečiai direktoriai Aloyzas Pakolkis ir Giedrė Dauguvietytė, mokytojas V. Padriezas. Sąžinė neleido išeiti, nors buvau kviečiamas ir į verslą, šalimais besikuriančią J. Lukšos gimnaziją, kitas mokyklas. Tačiau mums buvo ir tebėra smagu dirbti, būti visiems kartu“, – pasakodamas pašnekovas bendradarbių nevadino kolegomis, sakė – šeima.

S. Dubickas patikino ir dabar neplanuojantis palikti savo pirmosios ir vienintelės darbovietės, žadėjo čia likti, iki reikės išeiti į užtarnautą poilsį.

Saulius Dubickas. / Edgaro Cickevičiaus nuotr.

„Kai ugdymo įstaigoje buvo gražus 50-mečio minėjimas, nekilo abejonių, kaip prisistatyti. Su kolega Sauliumi sakėme, kad esame pirmokai, ir ėjome įsikibę į parankę buvusiam istorijos mokytojui Valdui Vadišauskui“, – šypsojosi J. Radzevičienė.

Nors mokytojų darbas – labai sunkus, jame yra daug gražių dalykų, gražaus tarpusavio ryšio ir gražių rezultatų.

Etikos mokytoja antrino S. Žilinskienei, kad sprendimą grįžti iš dalies lėmė tai, kad mokykla – arti namų. „Čia buvo viskas puikiai pažįstama, artima, dirbo mokytojai, kurie mane mokė ir iš kurių aš mokiausi. Iki šiol esu dėkinga pirmiausia pradinių klasių mokytojai Lionei Jočionienei, kurios jau nebėra tarp gyvųjų, rusų kalbos mokytojai Livijai Urbonienei, auklėtojai, anglų kalbos mokytojai Daliai Venckutei. Tai žmonės, kurie paliko patį ryškiausią pėdsaką širdyje, suvokimą, koks mokytojas privalo būti, kokį santykį palaikyti su mokiniais. Turėjau labai gerų mokytojų, kurie mane atvedė į tą kelią. Kai teko rinktis, abejonių nebuvo, žinojau, kad noriu būti mokytoja“, – tvirtino pašnekovė.

Jos žodžiais, po studijų buvo smagu grįžti į savo mokyklą, kurios koridoriais tiek lakstyta, rasti pažįstamų veidų. „Pavyzdžiui, direktorius Jonas Akavickas man buvo ne tik istorijos mokytojas, bet ir kolega“, – prisiminė etikos mokytoja.

Pašnekovė juokavo, kad, sulaukus tam tikro amžiaus, prasidėjo savęs paieškos. „Šias mokslo metais nuėjau dirbti ir į greta esančią mokyklą, pasižvalgyti, kaip ten, kokie vaikai. Vaikai visur yra vaikai, tačiau palyginti yra labai sveika, – konstatavo J. Radzevičienė. – Apie Garliavos Jonučių progimnaziją galiu kalbėti labai daug, džiaugiuosi, kad ją baigė ir mano sūnus, tačiau skauda širdį, kad ji dėl švietimo politikos iš gimnazijos tapo progimnazija. Su sūnumi, kuris dabar dirba Vokietijoje gydytoju, dažnai kalbame apie buvusius ir esamus mokytojus, su kuriais jam teko bendrauti. Jis taip pat šilčiausiais žodžiais atsiliepia tiek apie juos, tiek apie pačią mokyklą.“

Sutapimas: visi keturi Garliavos Jonučių progimnazijos pavaduotojai: L. Mikelionienė, Ž. Sipavičienė, E. Gailiūnienė ir M. Žibas – buvę šios ugdymo įstaigos auklėtiniai. / Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Traukos atgal paslaptis

„Turime išties gražią tradiciją – buvę mokiniai nori dirbti savo mokykloje. Turime jau ne vieną pasikeitusią kartą: mokytojai, ugdydami mokinius, parengia sau kolegų“, – šypsojosi direktorė A. Galvanauskienė ir čia pat pateikė gražų pavyzdį: neseniai Garliavos Jonučių progimnazijos pradinių klasių mokytoja Nijolė Jurėnienė išėjo į užtarnautą poilsį, o į jos vietą dirbti atėjo buvusi jos mokinė Kotryna Fadejeva.

Direktorė pedagoginę karjerą pradėjo nuo pradinių klasių mokytojos šioje ugdymo įstaigoje ir jau užaugino pedagogę, taip pat pradinių klasių mokytoją Ūlą Levickaitę. A. Galvanauskienė akcentavo, kad nemažos dalies dabartinių mokytojų tėvai taip pat čia dirbo mokytojais. Pavaduotojos E. Gailiūnienės mama Saulena Urbikienė buvo pavaduotoja, kuravo pradines klases. Bibliotekininkė Rosita Sakalauskienė – buvusio ilgamečio mokyklos direktoriaus A. Pakolkio dukra. Taigi, pamaina auginama ir kartomis, ir pedagogo profesija iš kartos į kartą perduodama šeimose.

Tiesiog reikėjo užpildyti atsiųstus dokumentus, nurodant mokytojų pavardes. Taip pat agentūra pasiūlė pridėti ir darbuotojus, kurie taip pat mokėsi ir dirba.

„Nors mokytojų darbas – labai sunkus, jame yra daug gražių dalykų, gražaus tarpusavio ryšio ir gražių rezultatų. Labai smagu, kad ir kur pasisuktų mokinių gyvenimo kelias, jie nepamiršta savo mokytojų, grįžta pasveikinti Tarptautinės mokytojų dienos ir kitomis progomis, dalyvauja renginiuose ar šiaip apsilanko, padeda vesti edukacijas dalydamiesi savo sėkmės istorijomis“, – džiaugėsi progimnazijos vadovė.

Direktorė pabrėžė, kad, kai studentai būsimieji mokytojai ieško, kur atlikti praktiką, buvę mokiniai Garliavos Jonučių progimnazijai yra prioritetas: jei tik pasiprašo, visada priimami. „Džiugiausia, kad dalis jų, baigę studijas, grįžta į savo mokyklą jau kaip mokytojai“, – pabrėžė A. Galvanauskienė.

Pasak įstaigos vadovės, Garliavos Jonučių progimnazija – labai didelė, nebendraujant, nebendradarbiaujant būtų neįmanoma komfortiškai ir produktyviai dirbti. „Vienas iš mūsų mokyklos išskirtinumų yra komandinis darbas ir tiems, kurie įpratę dirbti komandoje, čia yra smagu, o mūsų buvę mokiniai jau taip pat būna įpratę dirbti komandoje, bendradarbiauti, siekti ne tik asmeninių, bet ir kolektyvo, mokyklos rezultatų, propaguoja bendradarbiavimo kultūrą“, – sakė pašnekovė.

Jūratė Radzevičienė. / Edgaro Cickevičiaus nuotr.

A. Galvanauskienė atskleidė, kad progimnazijos kolektyvas turi bendrų ne tik kaip bendradarbių, bet ir kaip bendraminčių, draugų veiklų. Nemaža grupė mokytojų, pasibaigus mokslo metams, leidžiasi į plaukimo baidarėmis žygį, kartu dalyvauja kultūros ir sporto renginiuose, keliauja.

Čia buvo viskas puikiai pažįstama, artima, dirbo mokytojai, kurie mane mokė ir iš kurių aš mokiausi.

„Ne vienus metus klesti ir dalijimosi tradicija: rudenį mokytojų kambaryje dažnai galima pamatyti pintinę su obuoliais, kriaušėmis, dėžę su cukinijomis ar kitomis daržovėmis. Vienas iš kolegų, ypač prieš Kūčias, pasidalija džiovintais grybais, kitas, mėgstantis žvejoti, – sugautu laimikiu. Mokiniai mato šiuos gražius asmeninius ryšius ir tai tikriausiai irgi juos irgi skatina sugrįžti, nes bendruomenė – šilta ir stipri“, – kalbėjo A. Galvanauskienė.

Progimnazijos vadovė pabrėžė: čia ugdomi drąsūs, nebijantys ieškoti, tyrinėti, atrasti, iniciatyvūs, bendruomeniški ir labai patriotiški žmonės. „Patriotiški ta prasme, kad mylėtų tėvynę, savo kraštą ir savo artimiausią bendruomenę. Kaip sektinus pavyzdžius matydami savo mokytojus, suaugę jie nori grįžti į tą bendruomenę ir tęsti gražius darbus savo profesinėje srityje, vertybes skiepyti ateinančioms kartoms“, – reziumavo direktorė.