Spalvinga lietuvybės sala

Kauno rajoną ir Seinų kraštą skiria vos šiek tiek daugiau kaip 100 km, o kelionė „Via Baltica“ automagistrale, kurią po rekonstrukcijos neseniai atidarė Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda ir Lenkijos prezidentas Karolis Nawrockis, trunka ne ilgiau kaip pusantros valandos. Tuo galėjo įsitikinti ir Kauno rajono delegacija.

„Geras kelias tarsi simbolizuoja, kad reikia stiprinti draugystės tiltus su mums svarbiu kraštu“, – sakė V. Makūnas ir pabrėžė, kad geopolitinių iššūkių akivaizdoje toks bendradarbiavimas įgauna ypatingos reikšmės.

Kauno rajono ryšiai su Seinų apskritimi pradėjo megztis 2009 m., o 2016-aisiais buvo pasirašyta bendradarbiavimo sutartis. Per beveik dešimtmetį „Interreg” platformoje kartu su partneriais Lenkijoje įgyvendinti turizmo, kaimo bendruomenių rėmimo projektai, rengtos bendros šventės, Biliūnų kaime (Raudondvario sen.) įkurtas Tradicinių amatų centras.

Dabar abi savivaldybės siekia suaktyvinti veiklą švietimo, kultūros, turizmo, sporto, verslo srityse. V. Makūnas puoselėja idėją artimiausiu metu pakviesti Punsko Kovo 11-osios licėjaus krepšinio komandą į moksleivių krepšinio turnyrą Kauno rajone.

Seinų reikšmė lietuvių tautai buvo ir yra neįkainojama. XIX–XX a. sandūroje tai buvo trečias po Vilniaus ir Kauno lietuvybės centras. Čia veikusioje kunigų seminarijoje mokėsi Vincas Kudirka, Vincas Mykolaitis-Putinas, Petras Kriaučiūnas. Seinų vyskupu 1897–1903 m. tarnavo Antanas Baranauskas, čia jis ir palaidotas. Apie tai primena Švč. Mergelės Marijos bazilikos šventoriuje „Anykščių šilelio“ autoriui pastatytas paminklas.

1909 m. Seinuose Juozo Laukaičio iniciatyva įvyko pirmasis lietuvių kalbininkų suvažiavimas, turėjęs didelės reikšmės gaivinant lietuvių kalbą. Sambūryje dalyvavo Kazimieras Būga, Juozas Balčikonis, Jonas Jablonskis, Jurgis Šlapelis.

Po sudėtingų istorijos viražų kraštas atsidūrė Lenkijos sudėtyje, tačiau ir dabar čia puoselėjama lietuvių tautinė kultūra, saugomi papročiai ir visa tai perduodama iš kartos į kartą.

Muziejus: A. Vaicekauskienės globojama „Senoji klebonija“. / Kauno rajono savivaldybės nuotr.

Dvikalbės lentelės

Seinai šiandien – viena mažiausių Lenkijos apskričių, tačiau pasižyminti gamtos grožiu, daugiau kaip 100 ežerų, turtinga kultūra ir istorija. Tai kraštas, kurio žmonės brangina žemę, o dažnas ūkininkas gali pasigirti turintis lietuviškų šaknų. Net kasmetės Derliaus šventės čia turi savitas, lietuviškais akcentais papildytas tradicijas. Kaimo turizmo sodybos vilioja lankytojus kulinarijos paveldu, žvejyba, vandens pramogomis, dviračių trasomis.

Seinų apskrityje gyvena maždaug 21 tūkst. gyventojų, o pačiame mieste – šiek tiek daugiau kaip 6 tūkst., iš jų – apie 1 tūkst. lietuvių. Daug jų gyvena ir aplinkiniuose kaimuose:  Dusnyčioje, Žagariuose, Burbiškiuose, Klevuose, Lumbiuose, Ramoniškėse, Radžiūčiuose, Aradnykuose. Net 33 Seinų apskrities kaimai apie save informuoja dvikalbėmis lietuviškomis ir lenkiškomis lentelėmis. 2011 m. lietuvių ir lenkų santykius pritemdė nemalonus išpuolis, kai piktavaliai žmonės lietuviškus užrašus užtepliojo raudonais ir baltais dažais. Vėliau nuorodos vėl buvo atnaujintos.

Seinuose yra įsikūręs Lietuvos Respublikos konsulatas, Lietuvių namai, 2005 m. įkurta Seinų lietuvių „Žiburio“ mokykla, kurioje šiuo metu mokosi maždaug 200 vaikų.

Kauno rajono ryšiai su Seinų apskritimi pradėjo megztis 2009 m., o 2016-aisiais buvo pasirašyta bendradarbiavimo sutartis.

Bendruomenės variklis

Kauno rajono delegaciją į Lenkiją pakvietė Punsko valsčiaus viršaičio pavaduotojas Jonas Vaičiulis, aistringas Lietuvos draugas ir aktyvaus visuomenininkas. Nuo pat 1990-ųjų, keičiantis valsčiaus vadovams, J. Vaičiulis yra stabilumo garantas, užtikrinantis darbų tęstinumą ir lietuviškų pozicijų išsaugojimą krašte: organizuoja šventes, mokytojų, ūkininkų, meno mėgėjų kolektyvų išvykas į Lietuvą.

J. Vaičiulis daug dėmesio skiria regioniniam Lenkijos ir Lietuvos bendradarbiavimui stiprinti. Punsko ir pakaunės ugniagesiai per keletą metų įgyvendino projektus, kurie įgalino modernizuoti Kauno rajono priešgaisrinės saugos tarnybos darbą: įsigyti technikos, surengti mokymų, pratybų, atnaujinti gaisrinių pastatus.

„Turiu tūkstančius pažįstamų visuose Lietuvos kampeliuose, ypač smagu svečiuotis Kauno rajone. Tai labai geras ir nuoširdus bendravimas“, – sakė J. Vaičiulis.

Draugas: Kauno rajono delegaciją į Lenkiją pakvietė Punsko valsčiaus viršaičio pavaduotojas J. Vaičiulis. / Kauno rajono savivaldybės nuotr.

Gyvi jotvingių papročiai

Punskas su 1 200 gyventojų, iš kurių apie 80 proc. lietuviai, yra miestelis, kuriame būnant kyla pasididžiavimo jausmas ir didžiulė pagarba čia gyvenantiems lietuviams. Beveik kiekvienoje sodyboje rasite koplytstulpį, lietuvišką Trispalvę, ant audeklo išaustą „Tautišką giesmę“.

Tautinio pasididžiavimo ženklų Punske yra kiekviename žingsnyje. Šalia Kampuočio ežero įsikūręs ūkininkas Juozas Pečiulis Lietuvos valstybės atkūrimui įamžinti kartu su kaimynais pastatė įspūdingą, bemaž Puntuko dydžio paminklinį akmenį. Senosiose Punsko kapinėse „Varpo“ skulptūrinė kompozicija atsirado minint Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį.

Dabar abi savivaldybės siekia suaktyvinti veiklą švietimo, kultūros, turizmo, sporto, verslo srityse.

Miestelyje veikia trys etnografiniai muziejai: Lietuvių kultūros centro rūsiuose – Juozo Vainos muziejus, o šalia Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčios – etnografės Aldonos Vaicekauskienės globojama „Senoji klebonija”. Išskirtinis yra Punsko buities muziejus, dar vadinamas Skansenu, kuriame surinktas šio krašto lietuvių materialinis paveldas.

„Esame jotvingių palikuonys, šioje žemėje mūsų protėviai gyveno nuo neatmenamų laikų, todėl norime išsaugoti jų dvasią“, – sakė Lietuvių kultūros namų direktorė Asta Pečiulienė. Paklausta, kaip globalizacijos laikais didelės tautos apsuptyje gyvenančiai tautinei mažumai pavyksta išsaugoti kalbą, moteris atsakė: „Reikia kalbėti – namuose, darbe, mokykloje, gatvėje.“

Vėlinių vakarą Punsko bendruomenė susirenka į kultūros namus, kur pagal senuosius papročius prisimenami anapilin išėję kraštiečiai, jų darbai ir kilnūs poelgiai. Paskui visi eina į kapines, kur deginamos žvakės ir seni, jau atitarnavę kryžiai. Jei bendruomenėje žūsta jaunuolis, pagal jotvingių tradicijas karstą į kapus lydi du raiteliai.

Dainorėliai: Punsko Kovo 11-osios licėjaus choras „Pašešupiai“. / Kauno rajono savivaldybės nuotr.

Ateitį sieja su jaunimu

Punske nėra lietuvio, kuris nedainuotų, nešoktų, neremtų patriotinių iniciatyvų. A. Pečiulienė pasakojo, kad kultūros namų veikloje dalyvauja 340 saviveiklininkų, susibūrusių į devynis kolektyvus, per metus vyksta daugiau kaip 50 renginių. Aktyvia veikla garsėja Klojimo teatras. Kultūrinei veiklai punskiečiai ieško paramos ir Lenkijoje, ir Lietuvoje. Stengiasi gyventi taupiai, kultūros namuose be reikalo nedega nė viena elektros lemputė. „Svarbu, kad motina Lietuva mūsų neatstumia, o prisimena, pakviečia, aplanko. Atvykite dažniau, tai mus labai sustiprina“, – prašė A. Pečiulienė.

Punsko Kovo 11-osios licėjus yra visos Seinų apskrities pasididžiavimas. Sekdami lietuviškomis tradicijomis, punskiečiai mėgsta ir moka žaisti krepšinį. Punsko vaikinų ir merginų komandos yra tarp apskrities geriausių.

Licėjuje daug metų veikia tautinių šokių grupė „Šalčia“ ir choras „Pašešupiai“. Punskiečiai kviečiami į Pasaulio lietuvių dainų šventes, rengia koncertus Lenkijoje, Lietuvoje, Vokietijoje, Latvijoje.

Prieš keliolika metų „Pašešupio“ artistai dalyvavo miuziklo „Jotvingio rauda“ pastatyme. Jį pagal licėjaus mokytojo Algio Uzdilos istorinę dramą „Pelenų žiedai“ sukūrė „Pašešupių“ meno vadovas Dainius Pavilonis. „Jotvingio rauda“ įgavo polėkį, vėliau miuziklas, dalyvaujant Lietuvos atlikėjams, nuskambėjo Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, Sporto halėje.

Nepaisant stiprios tapatybės ir milžiniškų pastangų, nedidelės lietuvių salelės asimiliacija vis dėlto pamažu vyksta. Maždaug pusė abiturientų renkasi studijas Lenkijoje, kita dalis vyksta mokytis į Vilniaus, Kauno universitetus. Baigę mokslus pasilieka Lietuvoje arba grįžta į Punską. „Abiem atvejais džiaugiamės“, – šypsojosi A. Pečiulienė.