ŠAKNIS PAKAUNĖJE ĮLEIDĘS UKRAINIETIS IŠPOPULIARINO FUTBOLĄ

Ne vienus metus Vilkija yra vadinama Kauno rajono futbolo sostine. Ir ne dėl to, kad čia įrengtas vienas moderniausių stadionų pakaunėje. Šią sporto šaką išpopuliarino ir komandas ant aukščiausių apdovanojimų pakylos laiptelių atvedė Vilkijoje dirbantis treneris Olegas Fedorčakas.

Laimėjimų nesureikšmina

Kuklus Vilkijos gyventojas suabejojo, ar miestą, kuriame jis gyvena 21 metus, tituluoti Kauno rajono futbolo sostine nėra per skambu. Tačiau tuoj pat pasitaisė: "Kai pamatau, kiek vaikų čia susirenka, taip ir pasijaučiu." Didžiausia trenerio svajonė buvo ir tebėra ta pati: kad vaikai į treniruotę ateitų ir iš jos išeitų laimingi.

Pasak O.Fedorčako, jaunieji futbolininkai labai džiaugiasi, kai atstovaudami Kauno rajonui, laimi varžybas. "O man patinka, kad jie labai stengiasi, puikiai jaučia komandinę dvasią, kad į treniruotes ateina su šypsena", – tvirtino treneris. Jis nesureikšmina laimėjimų, o kai pergalės išplėšti nepavyksta, vaikus paguodžia, kad pralaimėjimas reiškia pamoką.

Gražiai lietuviškai kalbantis ukrainietis šypsodamasis save pavadino meilės emigrantu: "Esu ukrainietis, su savo būsima žmona susipažinau Ukrainoje. Vilkija – žmonos gimtinė, todėl aš čia ir atsidūriau." Vaikystėje ir jaunystėje O.Fedorčakas ir pats žaidė futbolą, todėl atvykęs į Vilkiją ir pradėjęs dirbti vietos lentpjūvėje, sumanė neapleisti šio pomėgio. Iš lentų sukalė vartus ir jau kitą dieną sulaukė kelių vaikų, netrukus prisijungė būrelis iš Vaikų dienos centro "Nemuno krašto vaikai", ir taip susibūrė ne viena komanda pagal amžiaus grupes, o Olegas tapo treneriu.

Sportuojančių pagausėjo

Laikai, kai jaunieji Vilkijos futbolininkai kamuolį spardė į medinius vartus – jau praeityje. "Jeigu prieš penkerius metus kas nors būtų pasakęs, kad turėsime tokį stadioną, nebūčiau patikėjęs. Tėvai džiaugiasi, kad jų vaikai čia ateina, vaikai džiaugiasi, kad stadionas sausas, tvarkingas, šiuolaikiškas, kad patiria mažiau traumų", – džiaugėsi O.Fedorčakas.

Modernizavus stadioną, pasak trenerio, vaikų, lankančių treniruotes, skaičius gerokai išaugo. Anksčiau palijus jaunieji futbolininkai treniruotis negalėdavo, treniruotės tęsdavosi du tris mėnesius per metus, o dabar vilkijiečiai kamuolį gainioja net žiemos pradžioje ar ankstyvą pavasarį.

Vilkijoje išvaizdą pakeitė ne tik futbolo aikštė, bet ir bėgimo takai, įrengtos tinklinio ir disko metimo aikštelės, lauko treniruokliai, daugiau kaip 180 vietų žiūrovų tribūnos. Paveržęs titulą iš Akademijos Ugnės Karvelis gimnazijos stadiono, Vilkijos gimnazijos stadionas dabar yra moderniausias ne tik pakaunėje, bet ir vienas moderniausių Lietuvoje.

Didžiausia trenerio svajonė buvo ir tebėra ta pati: kad vaikai ateitų į treniruotę laimingi ir išeitų laimingi.

Didžiausia bausmė

Gražių žodžių O.Fedorčakas negailėjo Kauno rajono savivaldybės meras Valerijus Makūnas, Vilkijos gimnazijos direktorius Antanas Švedas, bendruomenės, tačiau be labiausiai bendradarbiavimu su treneriu džiaugiasi Vida Rainienė, Vaikų dienos centro "Nemuno krašto vaikai" direktorė.

"Kartu vykdome sveikatos projektus, Lietuvos mastu dalyvaujame Lietuvos futbolo akademijos organizuojamuose renginiuose, šiemet mūsų vaikai socialiniame projekte "Pažink pasaulį futbolo aikštėje" užėmė pirmąją vietą", – pasakojo centro vadovė.

Pasak V.Rainienės, futbolas, kaip ir bet koks sportas, vaikams yra naudingas, tačiau vertingiausias yra trenerio žodis. "Vaikai su entuziazmu eina į futbolą. Tačiau jie žino: jeigu neparuošė pamokų, mokykloje nusikeikė ir kitais pažeidė drausmę, tą dieną į treniruotes nebus išleidžiamas. Yra griežtos taisyklės ir vaikai joms nenusižengia, nes neiti į futbolą jiems – didžiulė bausmė", – pastebėjo Vaikų dienos centro "Nemuno krašto vaikai" direktorė.

Taps Lietuvos piliečiu

Būgštauti, kad talentingas treneris paliks Vilkiją ir grįš į Ukrainą, nėra pagrindo. "Buvau priėmime pas prezidentę, buvo malonu pakalbėti. Prezidentė sakė: "Grįžkite į Kauno rajoną, į Vilkiją, ir toliau žaiskite futbolą", – šypsojosi O.Fedorčakas. Vyrui beliko susitvarkyti dokumentus, ir jis gaus Lietuvos Respublikos piliečio pasą. Tačiau, pasak Olego, tai tik formalumas: "Draugas seniai man sakė, kad aš jau įleidau šaknis į Lietuvos žemę."

Prieš kurį laiką O.Fedorčakas į Vilkiją iš Ukrainos atsivežė ir tėvus. Jie vis prašydavo sūnaus, kad pasiimtų į stadioną ir su malonumu iš automobilio stebėdavo treniruotes ar varžybas. Tačiau taip jau susiklostė likimas, kad tėveliai Vilkijoje pagyveno trejus metus ir atgulė amžinojo poilsio šio miesto kapinėse.