Kas būtų, jei būtų?
Dėl katastrofiškų neseniai įvykusių potvynių Nepalo ir Kinijos (Tibeto) pasienio regione, Filipinuose, Afganistane ir kitose pasaulio šalyse dažniausiai kaltinama neatsakinga žmonijos veikla, jos sukelta klimato kaita. Sunku nesutikti. Ar gali didžiuliai potvyniai grėsti Lietuvai? Ne, ne dėl klimato kataklizmų. Pvz., kas atsitiktų, jei būtų pažeisti milžiniški Kauno HE, Kruonio HAE grunto ir gelžbetonio pylimai? Žinoma, šie objektai griežtai ir akylai saugomi iš išorės, tačiau juk įmanomos diversijos HE viduje. Prisiminkime, kas atsitiko Ukrainos Kachovkos HE. Rusijai, kuri buvo užėmusi šią HE, nereikėjo mesti ypatingo galingumo bombų iš viršaus – užteko sprogimo HE viduje, sunaikinant jos vidines konstrukcijas ir mašinų salę. Tad ar panašūs dalykai neįmanomi pas mus?
Jei tokia diversija pavyktų, Kauną, priklausomai nuo vandens lygio jo mariose, užlietų maždaug 10 m aukščio vandens banga. Ji pasiektų miesto centrą maždaug per pusvalandį – tokį mokslininkų atsakymą radau internete. Ar galime įsivaizduoti, kaip tai atrodytų? Galime. Tai iš dalies būtų panašu į galingiausią XX a. potvynį Kaune 1946 m. pirmosiomis pavasario dienomis. Pirmas išsamiai ir labai nuosekliai jį ištyrinėjo ir knygoje „Miestas po vandeniu: 1946 metų didysis potvynis“ aprašė Kauno miesto muziejaus istorikas dr. Gediminas Kasparavičius. Jo knyga – ketverių metų kruopštaus darbo pareikalavusi mokslinė monografija apie miestą ir jo žmones, išgyvenusius katastrofišką vandens antplūdį neramioje, skurdžioje po karo politinėje aplinkoje, kurią lydėjo valdžios dviveidystė.
Rekordinis lygis
Stichinis potvynis Kaune prasidėjo, kai kovo 24-ąją, apie antrą valandą nakties, Neryje ties Turžėnais suaižėjus didelei ledų sangrūdai, aukštesnė nei 2,5 m vandens banga atūžė į Kauną. Čia dėl Eigulių tilto konstrukcijų ir ledų sangrūdų Nemuno ir Neries santakoje vanduo šniokšdamas pasuko Vilijampolės, Žemųjų Sargėnų link. Kovo 25-ąją Senamiesčio vandens matavimo stotyje potvynio metu buvo pasiektas rekordinis 8,57 m vandens lygis. Vandens stichija buvo suvaldyta tik kovo 27-ąją, kai sovietų aviacija susprogdino ledų sangrūdas Nemuno ir Nevėžio santakoje ir ties Vilkija.
Oficialiais duomenimis, nelaimės metu nuskendo daugiau kaip 100 žmonių, tačiau, dr. G. Kasparavičiaus nuomone, aukų galėjo būti ir daugiau. Istorikas vien išlikusiuose bažnytinių knygų, Kauno ir jo rajono Civilinės metrikacijos skyrių įrašuose rado apie 80 pavardžių, prie kurių buvo įrašyta, kad „žuvo per potvynį“. Archyviniuose dokumentuose minima nemažiau 150 aukų. Trūksta žinių apie vokiečių karo belaisvių aukas. Oficialioji žiniasklaida apie potvynį pranešė labai dozuotai, aptakiai. Beje, daugiausia gyvybių nusinešė potvynis Vilijampolėje, Jonavos gatvėje, ir Senamiestyje, kiek mažiau – Marvelėje, dalyje Naujamiesčio.
Užrašyti prisiminimai
„Ryškesnį vaizdą apie potvynio vandens lygį susidariau iš šią nelaimę išgyvenusiųjų pasakojimų, užrašytų prisiminimų. Man pavyko net dainos žodžius apie šį potvynį užrašyti. Juos pateikė kaunietė Verutė Ziabkinienė, išmokusi šią dainą iš savo dėdės. Štai viename posme ryšku, koks vandens lygis buvo Kauno namuose: „Džiaugės rusai ir lietuviai,/ kad pro langą plaukia žuvys./ Ojoj ojojoj,/ Kad pro langą plaukia žuvys.“
Potvynio vandenys labai pakenkė Medicinos instituto rūsyje saugotiems Stepono Dariaus ir Stasio Girėno palaikams, ledai nugriovė dalį Zapyškio bažnyčios, nukentėjo M. K. Čiurlionio dailės muziejaus eksponatai, daugelio bažnyčių, teatrų ir kitų kultūros įstaigų, įmonių turtas. Į didžiulę bėdą pateko smarkiai apsemtų vietovių gyventojai: jų vienaukščiai namai kartu su ant lyčių stovinčiais žmonėmis, baubiančiomis karvėmis, žviegiančiomis kiaulėmis, išsigandusiais šunimis būdose plaukė į tikrą pražūtį. Ten, kur buvo įmanoma padėti žmonėms ir gyvūnams, jie buvo gelbėjami. Ypač stengtasi vaduoti iš vandens arklius. Apie kitų gyvūnų gelbėjimą nebuvo nė kalbos.
Reakcija į nelaimę
„1946 m. pradžioje įkurta Kauno miesto Ypatingoji potvynio komisija po praūžusio karo iškart susidūrė su materialinių išteklių problema, personalo trūkumu. Be to, sovietinio Kauno valdžią kamavo didžiulis nusikalstamumas mieste, rezistencija. Vis dėlto buvo siekiama apsaugoti nuo būsimo ledonešio tiltus, kai kurioms įmonėms įsakyta perkelti savo įrenginius, perspėti gyventojus. Nors vasario viduryje jau buvo žinoma apie didžiules ledų sangrūdas žemiau Kauno, tačiau vėluota sprogdinti ledus, o viešojoje erdvėje trūko informacijos, kuri galėjo padėti gyventojams apsisaugoti nuo artėjančio potvynio“, – teigė knygos autorius.
Nors valdžia ir organizavo gelbėjimo darbus ir įrangą (valtys, sunkvežimiai ir net kelios amfibijos), tačiau tam trukdė nakties tamsa – pasitelkta į pagalbą kariuomenė turėjo ribotą skaičių žibintų, prožektorių, ryšio priemonių. Šios ir kitos priežastys (nedirbo kepyklos, malūnai, parduotuvės ir kt.) lėmė chaosą – miesto gyvenimas buvo paralyžiuotas, o gyventojai, išsigelbėję nuo potvynio, bet praradę visą savo turtą ar bejėgiškai stebėję katastrofą nuo miesto aukštumų, buvo apimti siaubo ir nevilties.
Kraupus vaizdas
Kovo 24 -osios naktį vandens lygis abejose upėse pasiekė 6 m aukštį ir vis kilo. Daugumą kauniečių pažadino potvynio vandens šniokštimas ir kaukiančios fabrikų sirenos. Tą naktį didžiausią siaubą išgyveno Vilijampolės gyventojai. Vanduo, ieškodamas žemiausių vietų, per šį miesto rajoną jau plūdo Nevėžio link. Tą naktį iš Žemaitijos grįžusi partizanų ryšininkė Nina Nausėdaitė-Rasa stebėjo apokaliptinį Vilijampolės vaizdą. „Pamačiau užlietą visą Vilijampolę. Iki pat kalno. Buvo dar naktis, švietė mėnuo, siaubingai atrodė užlieti namai, ant jų stogų sulipę žmonės šaukėsi pagalbos, baubė gyvuliai. Tarytum pasaulio galas“, – prisiminimuose rašė antisovietinio pasipriešinimo dalyvė.
Ryškesnį vaizdą apie potvynio vandens lygį susidariau iš šią nelaimę išgyvenusiųjų pasakojimų, užrašytų prisiminimų. Man pavyko net dainos žodžius apie šį potvynį užrašyti.
Ne visiems pavyko ištrūkti iš savo namų – nusekus vandeniui, kai kurių namų languose buvo aptikti mėginusių per juos išsigelbėti kūnai. Regina Pliulienė prisiminimuose aprašė vienos šeimos iš Vilijampolės tragediją. Mat tą tragišką naktį namelyje su keturiais vaikais buvusi moteris mėgino juos gelbėti – nubrido per vandenį pas kaimynus kopėčių, kad galėtų su vaikais užlipti ant savo namelio aukšto. Tačiau grįžti nespėjo – vanduo pakilo žaibiškai. Moteris rovėsi plaukus negalėdama padėti namelyje likusiems vaikams. Prašvitus ji pamatė vyriausiąjį sūnų, plaukiantį pro duris tarp lyčių mokyklos link. Leisgyvį jaunuolį iš vandens ištraukė žmonės. Po kiek laiko namelio tarpduryje pasirodė kitas jos sūnus – devynmetis sėdėjo skardinėje skalbtuvėje (balėjoje), irdamasis kažkokiu pagaliu. Deja, vaiko net nemėgino gelbėti pro šalį valtimi plaukę du vyrai, kuriuos prakeikė devynmečio motina, nes sūnelis nesugebėjo išlaikyti pusiausvyros ir skalbtuvė apvirto. Kai vanduo atslūgo, nelaiminga motina savo namelyje aptiko dar du skenduolius: ant krosnies – ketverių metų sūnelį, apsikabinusį vištą, o lopšyje – tarsi miegantį mažylį.
Tarpukario idėja
Potvynio nutrauktas elektros ir vandens tiekimas mieste buvo atkurtas tik pirmoje balandžio pusėje. Tada pradėjo atnaujinti savo darbą ir įmonės. Paskaičiuota, kad vieno žmogaus nuostoliai dėl potvynio siekė apie 10 tūkst. rublių, o visi nuostoliai sudarė apie 8 proc. sovietinės Lietuvos biudžeto.
Gyventojams padarytą žalą skaičiavo profsąjungų sudaryti komitetai, tačiau dalies žmonių (nepriklausiusių profsąjungoms, bedarbių ir pan.) patirti nuostoliai liko nedokumentuoti. Galima buvo kreiptis ir į valstybinį draudimą. Tačiau pagalba buvo simboliška. Tiesa, valdžia apdovanojo ugniagesius, kariškius, medikus, miesto Vykdomojo komiteto Komunalinio ūkio darbuotojus ir kt. medžiagų atraižomis ir batais, ko anuomet labai trūko.
Mokslininkų išvadose apie potvynio priežastis neužsimenama apie valdžios ir kariuomenės padarytas prieš potvynio pradžią klaidas, tačiau prisiminta dar tarpukario Lietuvos inžinierių siūlyta radikali kovos su potvyniais priemonė – Nemuno vandenis reguliuojanti užtvanka. Priminsime, kad tai buvo padaryta 1960 m., kai pradėjo veikti Kauno HE, ir katastrofiški potvyniai Kaune tapo istorija. Tikėkimės, kad jie niekada nepasikartos.
Kviečia į pristatymą
Pirmas knygos tiražas jau išparduotas, tačiau antrasis – jau pakeliui pas skaitytojus, kuriuos Vytauto Didžiojo karo muziejus spalio 8 d. 17 val. kviečia į dr. Gedimino Kasparavičiaus knygos „Miestas po vandeniu“ pristatymą. Autorių kalbins istorikė dr. Laima Bucevičiūtė.
Naujausi komentarai