STADIONO STATYBŲ UŽKULISIAI: IŠ TURKŲ PALIKTŲ GRIUVĖSIŲ – PASIDIDŽIAVIMO VERTAS REZULTATAS

Artėjantis Kauno Dariaus ir Girėno stadiono atidarymas paliks ryškų įrašą visos Lietuvos sporto istorijoje. Nuo pamatų jį atstatę rangovai pripažįsta, kad dvejus metus trukusi rekonstrukcija pateikė nemažai iššūkių

Darbai baigti – spalio 16-ąją sausakimšose tribūnose vėl suoš  daugiatūkstantinė minia. Bendrovė „Autokausta“ pripažįsta, kad šis statybų projektas taps įmonės vizitine kortele ir kviečia žvilgtelėti į kitą, viešai nematytą jos pusę.

„Mes – irgi kauniečiai“

754 dienos – nuo pirmo įžengimo į statybvietę 2020-ųjų rugpjūtį iki oficialaus objekto pripažinimo tinkamu naudoti šių metų rugsėjo 19 d. Bemaž visiems 800 statybų bendrovės „Autokausta“ darbuotojų šis laikotarpis ilgam įsirėš atmintyje.

„Įmonėje tikriausiai nėra žmogaus, kuris vienaip ar kitaip nebūtų prisilietęs prie stadiono rekonstrukcijos. Darbavosi visi: nuo veiksmų koordinavimo, skaičiavimų, inžinerinių sprendimų iki tiesioginių statybos darbų, technikos valdymo.

Pagal finansinę išraišką tai nėra didžiausias mūsų vykdytas projektas, bet pagal mastą ir svarbą žmonėms – tikrai išskirtinis. Antro tokio nebus. Neabejoju, kad daugelis mūsų kolegų šiandien jaučiasi padarę kai ką ypatingo Kaunui ir visai Lietuvai“, – su neslepiamu pasididžiavimu kalba „Autokaustos“ generalinis direktorius Juozas Kriaučiūnas.

Pašnekovas atvirauja, kad sėkmingai užbaigtas Dariaus ir Girėno stadionas turi didelę reikšmę ir jo vadovaujamai įmonei. Nuo šiol jis simbolizuos simbolinę „Autokaustos“ kortelę. Nepaisant to, kad galutinėje finansų išlaidų eilutėje figūruojantys skaičiai, švelniai tariant, nedžiugina: „Dar metų pradžioje matėme, kad dėl smarkiai pabrangusių medžiagų ir kitų išlaidų šis projektas bus nuostolingas. Tai pavyko suvaldyti tik todėl, kad pati įmonė ne tik gamina metalo konstrukcijas, bet ir valdo didelį transporto parką, betono ir asfalto gamyklas, o patį projektą įgyvendinti iki pabaigos buvo garbės reikalas. Juk mes – irgi kauniečiai! Dažnai ne viską lemia pinigai ir ne vien jais matuojama nauda – labai svarbu ir indėlis visuomenei.“

Viešojoje erdvėje skelbiama, kad Vilniuje tebegriaunamo nacionalinio stadiono statybos sostinei atsieis šimtus milijonų eurų. Kaune naujasis statinys kainavo apie 43 mln. eurų. Tiesa, bendrovei „Autokausta“, iš Turkijos kompanijos perėmusiai pradėtas statybas, į sąskaitą už darbus bus sumokėta 31,7 mln. eurų.

„Buvo numatyta, kad mūsų visi darbai kainuos 33 mln. eurų, tačiau pavyko pastatyti netgi už mažesnę kainą, įskaitant ir broko ištaisymą. Kai miestui vadovauja žmogus iš verslo, skaičiai dėliojasi kur kas racionaliau“, – šypteli rangovo atstovas.

Vaizdas: sėkmingai užbaigtas Dariaus ir Girėno stadionas nuo šiol bus tarsi vizitinė „Autokaustos“ kortelė. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Apsaugojo nuo griūties

Bendrovė „Autokausta“ tapo savotišku išsigelbėjimu, kai 2020 m. pradžioje Kaunas nutraukė sutartį su įsipareigojimų nevykdžiusia ir galop miesto kantrybę išsekinusia Turkijos kompanija.

Prisimindamas pirmą vaizdą perimtoje darbų vietoje, J.Kriaučiūnas  žodžių nesirenka: „Tai labiau priminė griuvėsius ir chaosą, o ne statybų aikštelę. Viskas buvo išvartyta, išplėšta, kas galėta – išnešta. Daugiau žalos nei naudos.“

Maža to, turkų statybininkai išeidami dar paliko „dovanėlę“ – betonu užpiltus lietaus kanalizacijos šulinius ir vamzdynus. Nėra abejonių, kad rangovų pirmtakai taip pasielgė tyčia, kerštaudami. Darbus perėmę kauniečiai turėjo gerokai paplušėti likviduodami šiuos padarinius, mat užbetonuotos inžinerinės sistemos driekiasi 6 m gylyje.

Įmonėje tikriausiai nėra žmogaus, kuris vienaip ar kitaip nebūtų prisilietęs prie stadiono rekonstrukcijos.

Neveikianti drenažo sistema automobilių aikštelėje, nekokybiškai sumontuota hidroizoliacija – dar keletas punktų iš gana ilgo sąrašo brokuotų darbų. Skandalingos reputacijos turkų darbus kauniečiams teko perdaryti iš naujo.

Vis dėlto didžiausia bėda, anot pašnekovo, buvo pagrindinės laikančiosios stadiono konstrukcijos. Turkai ketino palikti senas sijas, ant kurių turėjo montuoti tribūnų balkonus ir sėdimas vietas. Griauti planuota tik keturias prasčiausios būklės atramas.

„Vos pradėjus darbus ir ekskavatoriui palietus vieną iš tų dalių, ji visa pabiro kaip cukrus ar smulkūs stiklo gabaliukai. Iškart supratome, kuo tai gresia, tad į pagalbą kvietėmės KTU ir VGTU mokslininkus, kad padėtų įvertinti problemos mastą. Paaiškėjo, kad armatūra neatitinka jokių laikančiosioms konstrukcijoms taikomų reikalavimų metalui.

Sprendimas buvo vienintelis – viską perbetonuoti. Kadangi turime daug įvairios technikos, išardėme ir pastatėme iš naujo, pritaikydami prie esamų konstrukcijų. Tai tinkamiausias techninis sprendimas – dabar šis pastatas tvirtai stovės kelis šimtus metų. Turkai šioje vietoje buvo numatę kolonas stiprinti užtinkuodami vos 10 cm sluoksniu tinko – sveiku protu nesuvokiamas sprendimas“, – apie suvaldytas grėsmes pasakojo ilgametis „Autokaustos“ vadovas.

Šiandien jau akivaizdu, kad gražios Turkijos statybininkų vizijos per mažiau nei dvejus metus rekonstruoti stadioną tebuvo miražas. Iš tiesų bandyta taupiai ir atmestinai atlikti darbus, pasipelnyti ir išvykti.

Toliau stato maniežą

Jau šį sekmadienį apie 12 tūkst. aistruolių, susirinkusių stebėti LFF taurės finalą ir įspūdingą atidarymo šou, mėgausis unikaliomis emocijomis. Iki šiol Lietuvoje tiek žiūrovų per futbolo rungtynes nėra buvę.

Iš pagrindų atstatyto Dariaus ir Girėno stadiono tribūnos uždengtos stogu, o vietų skaičius išaugo nuo 9 iki 15 tūkst. Be to, bendrą infrastruktūrą papildė VIP ložės su TV studijos patalpomis ir specialiomis erdvėmis kitiems žiniasklaidos atstovams. Statytojams prireikė pasirūpinti specialiais vitrininiais stiklais su apsauga nuo saulės apšvitos, kad neakintų žiūrovų, mat dauguma renginių čia vyks dienai baigiantis, kai vakarinė saulė plieskia tiesiai į langus.

J.Kriaučiūnas pastebi, kad vien stambesnės statybinės medžiagos stadionui atgabentos iš daugiau kaip 50 šalių. Pavyzdžiui, kėdės – vokiškos. Tokių pačių galima aptikti ne viename didžiųjų Europos stadionų.

„Tiek šiame, tiek ir kituose projektuose prioritetu laikome darbų kokybę ir atitikimą aukščiausiems standartams. Tokie objektai statomi ne vienai dienai, todėl privalo būti funkcionalūs ir ilgaamžiai. Rinkomės geriausius sprendimus, bet nebūtinai brangiausius. Tikslas – kad tiek vaizdas, tiek ir kokybė atitiktų lūkesčius. Juk visu tuo naudosis, vertins tūkstančiai lankytojų – kauniečių, ir ne tik.

Įvairovė: vien stambesnės statybinės medžiagos stadionui atgabentos iš daugiau kaip 50 šalių. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Vengėme kiniškos ar kitų trečiųjų šalių produkcijos. Gelžbetonio gaminiai – lietuviški, betoną gaminomės patys, todėl už jo kokybę visiškai garantuojame. Kita produkcija daugiausia keliavo iš Vakarų šalių“, – aiškino pašnekovas.

„Autokaustos“ darbininkų pastangomis iš naujo atgijo ne vien stadionas, bet ir šalia besidriekianti Sporto gatvės aikštė. Ąžuolyno link vedanti erdvė pasikeitė iš pagrindų. Rangovai įgyvendino architektų idėją suteikti jai analogų neturinčią išvaizdą. Austrijoje gamintos unikalių formų ir faktūros grindinio plytelės išdėliotos taip, kad savo raštu ir tarpuose integruotomis LED šviesų juostomis sukurtų ąžuolo lapo faktūrą.

Paskutiniu akordu šiame Žaliakalnio sporto ir laisvalaikio komplekse taps priešais stadioną ir Sporto halę jau kylantis naujasis lengvosios atletikos maniežas.

Stadiono statyboms nuo pamatų prireikė:

• 11 tūkst. kub. m monolitinio gelžbetonio;

• 3,5 tūkst. kub. m surenkamų gelžbetonio gaminių;

• apie 1,5 tūkst. t metalo konstrukcijų.

Po „susiūta“ hibridine aikšte išvedžiota 33 km šildymo vamzdelių, kad žalia veja išliktų gyvybinga visais metų sezonais. Greta – šildomos kėdės komandų atstovams, bėgimo takai lengvaatlečiams, disko ir kūjo metimo sektoriai ir šuolio rungčių įrenginiai.

Žiūrovų patogumui – du didžiuliai LED ekranai rezultatams ir transliacijoms. Tamsiuoju paros metu švies daugiau kaip 400 prožektorių ir šviestuvų. Per didžiuosius pramoginius renginius, koncertus stadione tilps apie 30 tūkst. žmonių.