Mieste – trys, rajone – dvi

Į „Kauno dienos“ redakciją kreipęsis skaitytojas Andrius sako gyvenantis Šančių mikrorajone ir yra girdėjęs apie mieste įrengtas specializuotas šunų aikšteles, kur keturkojai gali laisvai bėgioti, treniruotis ir bendrauti su kitais šunimis.

„Nerandu informacijos, kur tokios aikštelės yra, galbūt planuojama tokią aikštelę įrengti Šančiuose, Panemunėje?“ – teiravosi kaunietis.

Kauno miesto savivaldybės Aplinkos apsaugos skyriaus vedėja Radeta Savickienė paaiškino, kad mieste šiuo metu yra trys šunų vedžiojimo aikštelės: Kalniečių, Dainavos ir Neries krantinės parkuose. Paprašius patikslinti, ar planuojama mieste atidaryti daugiau specializuotų žaidimų aikštelių, R. Savickienė sako, kad planuose – dar dvi naujos aikštelės Sargėnų parke ir Vijūkų skvere. Jos turėtų būti atvertos 2026–2027 m.

Dabar Kauno rajono gyventojai savo keturkojus gali vesti į aikšteles, įsikūrusias Garliavos apylinkių seniūnijoje, Jonučių II kaime, „Namučių“ parko teritorijoje. Šiemet Kauno rajone naujų šunų aikštelių atidaryti neplanuojama.

Trūkumas: Neries krantinės parke esančioje aikštelėje apsilankęs Antanas sakė, kad šioje aikštelėje trūksta kliūčių ruožų ar kitokių veiklų, – tėra keli virvėgaliai ir apgraužtos padangos. / M. Kazlauskaitės nuotr.

Neries krantinėje – tuštoka

„Kauno diena“ nusprendė apsilankyti keliose iš minėtų šunų žaidimų aikštelių ir apžiūrėti, ar jose lankosi keturkojai su savo šeimininkais.

Pirmiausia apsilankėme Vilijampolėje, Neries krantinės parke įsikūrusioje aikštelėje. Ji tvarkingai aptverta, tačiau nustebino tai, kad joje nėra jokios infrastruktūros, mėtėsi kelios senos apgraužtos padangos, o ant medžio šakos buvo pririštos kelios nugraužtos virvės.

Liepos 8 d. pavakarę ten sutikome tik vieną lankytoją Antaną, kuris atvedė išsidūkti samojedų veislės kalytę Akelą. Tiesa, jauna kalytė kompanijos neturėjo, ji ten buvo viena su savo šeimininku.

„Ją auginu tik kiek ilgiau nei pusę metų, todėl čia dar nebuvau labai dažnas svečias. Aišku, kadangi gyvenu gana netoli, man čia ateiti tikrai patogu. Tai vienintelė vieta, kur ją laisvai galiu paleisti pabėgioti. Ši aikštelė gana maža, skurdoka“, – daugiau pramogų šunims Vilijampolės aikštelėje pageidauja Antanas.

Pasak jo, norėtųsi, kad aikštelėje atsirastų bent nedidelis kliūčių ruožas, kur šunys galėtų treniruotis, išsikrauti. Pašnekovas svarstė, kad jei sąlygos būtų bent minimaliai geresnės, galbūt į ją dažniau užsuktų ir lankytojai.

„Buvau Kalniečių parke, ten aikštelė gerokai didesnė, bet irgi nieko per daug įspūdingo. Be to, ten lankosi daugiau šunų, todėl visą laiką tenka labai akylai stebėti, kas ateina. Žinau, kad mano šuo draugiškas, bet niekuomet nežinai, kas gali atsitikti su kitais šunimis. Teko lankytis Šiauliuose, ten mieste įrengta tikrai didelė aikštelė šunims. Manau, galima įrengti ir čia, Neries krantinės parke, pagerinti situaciją, nes vietos yra pakankamai“, – kalbėjo kaunietis.

Startas: kaunietė Vilma Kalniečių parke įrengtoje šunų aikštelėje su spaniele Tipi lankėsi pirmą kartą, tačiau užtikrino, kad ten grįš ne kartą. / M. Kazlauskaitės nuotr.

Užsuka iš kitų mikrorajonų

Kiek kitokia situacija Kalniečių parke. Antradienio vakarą parkas klegėjo ne tik nuo vaikų juoko, bet ir šunų amsėjimo.

Apsilankius šunų žaidimų aikštelėje apie 19 val., čia jau dūko septyni šunys. Šeimininkai taip pat nenuobodžiavo. Jie, prisėdę ant suoliukų, šnekučiavosi, filmavo, fotografavo savo augintinius, dalijosi istorijomis. Kiti užsiėmė dresūra: mokė naujų komandų, augintiniai bandė įveikti kelis kliūčių ruožus.

Pabuvus valandėlę, žaidimų aikštelė dar labiau atgijo. Čia jau zujo bent dvylika šunų.

„Čia mes jaučiamės kaip bendruomenėje: ir mes pažįstame vieni kitus, ir šunys gerai susipažinę. Pasikalbame apie šunų veisles, apsikeičiame patarimais, rekomendacijomis“, – pasidžiaugė Kalniečių mikrorajone gyvenanti Eglė, kuri čia dažnai užsuka su biglių veislės kalyte Beila.

Tokios pat veislės patinėlį augina ir V. Krėvės prospekto gyventoja Rasa. Ji su Bondu – dažni svečiai tiek Dainavos, tiek Kalniečių parkų aikštelėse. Pasak Rasos, abi aikštelės panašios, jose nemažai erdvės. Šeimininkai gali pasėdėti ant suoliukų, kol jų šuniukai dūksta. Be to, tai yra kone vienintelė erdvė, kur šunys gali vaikščioti laisvai, be pavadėlio.

„Visaip būna, bet mes neleidžiame peštis. Buvo atvejis, kai teko palaukti, kol vienas šeimininkas su šunimi išeis iš aikštelės, bijojau Bondą paleisti, kad tas šuo nekibtų jam į atlapus, – paklausta, ar šunys visada taip gražiai žaidžia, atsakė Rasa. – Šių aikštelių tikrai užtenka, čia lankausi dažnai. Kartais per dieną ateiname net kelis kartus. Pastebiu, kad pas mus atvažiuoja žmonės su šunimis iš kitų Kauno vietų. Mano šuo jau net žino, kur tos aikštelės, jis noriai į jas eina.“

Apsilankė pirmą kartą

Pirmą kartą Kalniečių šunų aikštelėje lankėsi ir Vilma su Kavalieriaus karaliaus Karolio spanielių veislės kalyte Tipi. Vilma į aikštelę užsuko iš Eigulių.

„Vis praeidavome pro šalį, matydavome, kad tokia aikštelė yra. Čia mažylė jaučiasi tikrai gerai, drąsiai. Šuniukams reikia palakstyti be pavadėlio. Kiti vien dėl to šunis vežasi toliau nuo miesto, į mišką, bet juk ten kasdien neprivažinėsi, o šuneliui reikia leisti laisvai pabėgioti“, – neabejojo kaunietė.

Pramogos: Kalniečiuose ir Dainavoje įrengtos šunų aikštelės traukia it magnetai – ten yra ne tik zona jų pramogoms, bet ir suoliukai jų šeimininkams. / M. Kazlauskaitės nuotr.

Šeimininkams trūksta tvarkos

Šuniukai dažniausiai dūksta draugiškai, tačiau, kaip pastebėjo Rasa, kai kurių šeimininkams trūksta tvarkos. Pasak jos, prie suoliukų mėtosi nuorūkos, kartais – ir plastikiniai buteliukai.  Ne visada surenkamos šunų išmatos, o kartais jų pilni maišeliai tiesiog paliekami aikštelėje.

„Aikštelėje neseniai radau išmestas ledų pakuotes dar su ledų likučiais, – antrino Eglė. –  Viską surinkau ir išmečiau, nes mano šuo viską mėgsta rankioti.“

Kaunietė pasidžiaugė kai kuriais namų savininkais, kurie labai gražiai sutvarkė tvorų tarpus, kad šunys pro apačią nepralystų. „Jie skyrė savo laiko, investavo nuosavus pinigus, o kažkas ateina ir viską ištempia lauk, išmeta“, – Eglė nesuprato, kodėl sutvarkyta aikštelė kam nors vis užkliūva.

Ne visi šunys nori bendrauti

„Kauno diena“ pasiteiravo eksperto nuomonės apie šunų aikšteles: ar jos saugios ir į ką turėtų atkreipti dėmesį šeimininkai, čia ateinantys su savo keturkojais.

Šunų dresūros mokyklos „Reksas“ įkūrėjas ir šunų elgesio specialistas Egidijus Brazys į klausimą, ar jis rekomenduoja žmonėms lankytis tokiose aikštelėse su šunimis, atsakė nevienareikšmiškai. Jo teigimu, ne viskas tik juoda arba balta, todėl šeimininkai privalo atidžiai įvertinti, su kokia kompanija laiką leis jų augintinis.

Jis taip pat priminė, kad šunys, kaip ir žmonės, toli gražu ne visi linkę bendrauti, o tokiose vietose paprastai lankosi skirtingų veislių šunys, todėl gali pasitaikyti nesutarimų.

„Iš tikrųjų tai gera vieta, šunys gali pajausti laisvę. Yra suaugusiųjų, vaikų, bijančių šunų, todėl tokios aikštelės juos apsaugo. Tačiau patys šeimininkai turi būti atidūs ir privalo stebėti, su kuo paleidžia savo šunį“, – pabrėžė pašnekovas.

„Skirtingi šunų charakteriai, temperamentai. Galbūt ateis šuniukas iš prieglaudos, kuris kažkada buvo užpultas ir bijo šunų. Be to, šunų žaidimai skiriasi. Pavyzdžiui, pitbuliai, bulmastifai žaidžia grubiau, tarsi užsiima imtynėmis, ir jei ten įleisite švelnesnį šunį, tarkime, auksaspalvį retriverį, jį išgąsdinsite. Vokiečių aviganiai, borderkoliai žaidžia vieni kitus gaudydami, bėgiodami. Kitiems šuniukams galbūt nepatiks tokios gaudynės“, – tikino E. Brazys.

Čia mes jaučiamės kaip bendruomenėje: ir mes pažįstame vieni kitus, ir šunys gerai susipažinę.

Anot šunų elgsenos eksperto, į jų dresavimo mokyklą kreipiasi nemažai šunų šeimininkų būtent iš šių aikštelių. Šunys dažniausiai būna išgąsdinti, o dėl to jie pasidaro bailūs arba dar blogiau – agresyvūs. Pasitaiko atvejų, kai šunys sužaloja vieni kitus.

Stebėkite kūno kalbą

Šunų dresūros mokyklos „Reksas“ įkūrėjas patarė atvykus į tokią aikštelę stebėti šuns kūno kalbą. Pamačius pirmuosius ženklus, kad jis jaučiasi nejaukiai, patiria stresą, reikia neskubėti jo suleisti su kitais šunimis.

Tokius ženklus atpažinti, anot eksperto, nesunku. „Kai šuo jaučiasi nejaukiai, jis pirmiausia pradeda dažnai laižytis. Žinoma, nekalbu apie atvejus, kai jis stovi prie ėdalo, bet jeigu šuo įleidžiamas į naują teritoriją, mato tam tikrus dirgiklius ir ima laižytis, tai ženklas, kad jis stresuoja. Jeigu šuo žiovauja – tai taip pat įspėjimas, kad šuo patiria stresą. Jeigu šuo sustingsta, įsitempia raumenys arba jis pakelia vieną priekinę leteną arba ausis verčia atgal, jis rodo, kad jam kilo baimė, nerimas. Galiausiai, kai pradeda loti, – pereinama į vadinamąją raudonąją zoną, kai šuo signalizuoja: „Nelįsk, nes kitu atveju įkąsiu“, – akylai stebėti, kaip į naują aplinką reaguoja augintinis, ragina kinologas.

Galiausiai šuo išsipurtydamas kailį parodo, kad po patirto streso ar baimės jis atsipalaidavo. Jeigu jis ima jaustis geriau, galima atsargiai bandyti leisti bendrauti su kitais aikštelėje esančiais šunimis. „Galbūt neskubėčiau paleisti nuo pavadžio, o su laisvesniu pavadėliu, kad jis priprastų“, – pridūrė E. Brazys.

Jis taip pastebėjo, kad kartais šunys išsirenka vieną šuniuką, kurį visi ima vaikyti.

„Iš šono daug kam tai atrodo linksmai – vieni veja, kitas bėga. Tikimasi, kad šuo tiesiog pripras, bet taip tikrai nebus. Gražus žaidimas yra tada, kai šunys vieni kitus vaiko, žaidžia, dūksta, bet ne tada, kai vieną veja gauja. Baimę patiriantis šuo vėliau gali susidurti su agresijos išpuoliais. Prisiminkite, baimė – tiesioginis tramplinas į agresiją“, – įspėjo E. Brazys.

M. Kazlauskaitės nuotr.

Atsisakykite žodžio „privaloma“

Manantiems, kad šunys kažkurią laiko dalį privalo praleisti socializuodamiesi su kitais keturkojais, E. Brazys turi vieną patarimą. Iš žodyno, apibūdinančio tai, ką turėtų veikti šunys, išmesti žodį „privaloma“.

„Ar būtinai šuo turi žaisti su kitais šunimis? Nebūtinai. Žinoma, tokie žaidimai labai naudingi, jei pats šuo to nori, lengvai eina į kontaktą. Socializaciją reikia suprasti kaip kitų šunų matymą, pažintį su skirtingais žmonėmis, paviršiais, apskritai – miesto gyvenimu. Tikrai nebūtina kontaktuoti, kad šuo socializuotųsi, mokytųsi“, – sakė šunų dresavimo mokyklos „Reksas“ įkūrėjas E. Brazys.