ŠV. KALĖDOS: BŪTI ŽMOGUMI PAGAL DIEVO PAVEIKSLĄ

„Šventei svarbu susitaikymas su savimi, su kitais ir su Dievu“, – Kūčių ir šv.Kalėdų išvakarėse primena Švenčiausios Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserys Daiva ir Onutė.

Apverčia aukštyn kojom

„Kas ji tokia?“ – pasigirsta guvių akių mergaičiukės klausimas sesei Davai Kuzmickaitei MVS, vos tik įžengiu pro duris į Vaiko gerovės institutą Kauno senamiestyje. Įprasta kasdienė rutina – pagalba vaikams, kuriems jos reikia, pamokų ruoša, darbeliai – įsukę vaikus, tad mano apsilankymas nieko nesutrikdo, tik syks nuo sykio krebždesys už durų, kur susėdame su sesėmis pokalbiui, rankenos paklebenimas ar kyštelėjusi vaikiška galva paskatina nusišypsoti – toks jaukus tas vaikiškas smalsumas. Žaisliukais ir lemputėmis žybsinti eglutė išduoda – visi čia jau laukia švenčių ir joms ruošiasi.

Jau rytoj dengsime stalą balta staltiese, dėsime ant jo kalėdaičius, skaičiuosime valgius ir lėkštelės amžinybėn išėjusiems nepamiršime – švęsime Kūčias. „O ką iš tikrųjų švenčiame? Kokia šventė yra tikra, iš širdies? Kodėl mums Kūčios ir šv.Kalėdos – ypatinga šventė?“ – klausiu Švenčiausios Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų.

„Man patinka toks angliškas posakis „Jesus is the reason for the season“ – Jėzus yra šito laikotarpio, šitos šventės priežastis. Visa esmė – kad Dievas tapo žmogumi, jog parodytų mums, kaip būti žmogumi pagal Dievo paveikslą. Kartu tai viltis, kad čia niekas nesibaigia. Tai suteikia prasmę. Ir jeigu esi tikintis, Kūčias, Kalėdas šventi ir su džiaugsmu, ir su dėkingumu, nesvarbu, kokioje dabar gyvenimo situacijoje esi. Nes viltis yra ne situacijoje, o Dieve, ir tikėdamas kreipi žvilgsnį į jį“, – pasidalija sesuo Onutė Vitkauskaitė MVS.

Sesuo Daiva kiek kitaip pažvelgia į Jėzaus gimimą – anot jos, Dievas tampa visiškai bejėgiu kūdikiu. „Mus, krikščionis, katalikus, ta žinia turėtų ir guosti, ir džiuginti, nes esminė Kalėdų priežastis – Jėzaus gimimas. Turime eglutes, Kalėdų stalą, bet neturim Jėzaus? Kita vertus, jeigu švenčiu gerumą, tradiciją, tai kas daro mane žmogumi, taip pat yra labai svarbu“, – sako sesuo D.Kuzmickaitė, nelinkusi priešinti to, kaip Kalėdas švenčia tikintieji ir netikintys žmonės. Anot sesers Daivos, šių dienų žmogus yra pilnas racionalumo – viskas intelektualu, viskas protu pagrįsta. „Bet šventės viską apverčia aukštyn kojom, ir tai, kas protu nesuvokiama, tampa svarbiausiu dalyku, mus pamaitina visokeriopai, kad galėtume iki kitos šventės gyventi. Tose šventėse visi galime rasti gėrio ir prasmės, ne tik tikintys, bet ir netikintys. Ir tradicijos vienija mus visus“, – sako pašnekovė.

Pasak sesers Daivos, Kalėdos ir yra tas laikas, kai matau ir savo pažeidžiamumą, savo klaidas, ir iš to galiu kurti grožį, galiu gera padaryti dėl savo šeimos, dėl savų artimųjų. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Gerokai šviesiau

Abi seserys sutinka – pernai Kūčios ir šv.Kalėdos buvo gerokai kitokios, nei buvome įpratę – pandemija privertė uždaryti duris, apriboti susitikimus, bendravimą. Vis dėlto, pandemija negali uždaryti ar suvaržyti širdies.

Pasak sesers Onutės, tie, kas gyvena šeimose, galbūt mažiau pajuto suvaržymus, nes galėjo drauge sėsti prie šventinio stalo. „Vienišiems žmonėms, tiems, kurie sirgo ir per šventes gulėjo ligoninėje, buvo sunkiau. Ir šiemet bus tokių žmonių. Džiugu, kad tikintiems žmonėms atsirado galimybė jungtis į šv.Mišias nuotoliniu būdu – tai tarsi Bažnyčios žingsnis į žmonių namus tokiomis nelengvomis sąlygomis. O šiemet jau laisviau galime švęsti“, – palygino ji.

Sesuo Daiva prisipažįsta pernai pati asmeniškai išgyvenusi kitokių švenčių patirtį. „Mūsų tėvelis buvo atskirtas, nes tarp savivaldybių nebuvo galima judėti. Su sesės šeima sugebėjome aplankyti tėvelį, susėdus prie šventinio stalo, kiti artimieji jungėsi kartu su mumis nuotoliniu būdu. Ir tai buvo paskutinis kartas, kai mes matėme gyvą savo tėtį“, – jautria situacija pasidalija sesuo vienuolė, labai branginanti Kūčių šventę. „Manau, kad ir kitiems ši šventė brangi, ypač jeigu šeimoje Kūčios buvo visada švenčiamos. Pandemija pakeitė šventes, bet svarbiausia ne tik tos šventės akimirkos – svarbu ryšys, santykis. Prisimenu tėvelį, ryšį su juo“, – su švelnia šypsena veide kalba ji.

Abi seserys prisipažįsta, kad pernai vienuolyne kiek nusižengė tuomet galiojusiems karantino ribojimams, nes pakvietė keletą vienišų žmonių susėsti prie bendro stalo. „Pandemija mums visiems tapo iššūkiu, kuriam niekas nesiruošė, kurio niekas neplanavo. Ir dabar galime atrasti visokių prasmių, visokių priemonių, kurios mums padeda - vienytis dvasiniu būdu. Kad šv.Mišios atėjo į namus technologijomis, kad skirta daugiau dėmesio, jog tai pasiektų žmogų, vieną namuose uždarytą, – tai puiku. Bet tie žmonės, kurie gyvena vieni, kurie per šventes sirgo ligoninėse, jie tikrai buvo vieniši. Pandemija tuos žmones skaudžiai apiplėšė“, – konstatuoja D.Kuzmickaitė ir čia pat pasidžiaugia, kad šiemet šventes pasitinkame gerokai šviesiau – mažiau baimių tiek valdžios struktūrose, tiek žmonių širdyse. „Rodos, vienaip ar kitaip jau tą virusą pažįstame, su situacija susitaikėme ir daugiau dėmesio skiriame vieni kitiems ir šventėms. Tikiu, kad ir pavyks“, – šypsosi pašnekovė.

Ilgiuosi To, kuris atėjo

To nespėjau, ano nenupirkau, trečią pamiršau… Ta prieššventinė karštinė dažnai atsirita ir prie šventinio stalo – būname paskendę rūpesčiuose, buities reikaluose. Sesuo Onutė dėl to negrūmoja – ji sako, kad mėnuo iki šv.Kalėdų, visas advento laikas, yra skirtas pasiruošti šventėms ir tas pasiruošimas nėra blogai, tik svarbu nepamiršti, ką švenčiame, rasti laiko susipažinti su tos šventės priežastimi.

„Kas eina sekmadieniais į šv.Mišias, per adventą Šventojo Rašto skaitiniai yra pritaikyti, kad vestų šventės link ir padėtų pasiruošti, paaiškina, kodėl Dievui reikėjo būtent taip ateiti į Žemę“, – primena pašnekovė. Suprantantiems anglų kalbą sesuo Onutė siūlo „Youtube“ kanale internete susirasti filmą „The Chosen“ (lietuviškai – „Išrinktasis“). „Tai JAV, kitose šalyse populiarus serialas apie Jėzaus gyvenimą. Neseniai pasirodė filmas apie jo gimimą, kur remiantis Šventuoju Raštu paaiškinama, kodėl Jėzui reikėjo gimti. Kartu tai ir šventinis koncertas su giesmėmis. Dar vienas pasirinkimas – atsiversti Evangeliją pagal Morkų. Tai trumpiausia evangelija, tad susipažinti su Jėzaus istorija užtruktų kaip didesnį laikraščio ar žurnalo straipsnį perskaityti“, – pataria ji.

Pasak sesers Onutės, laikas šeimose, skirtas vienų kitiems, taip pat labai svarbus: suvienyti gali ir advento vainikas su keturiomis žvakėmis, ir išradingas advento kalendoriaus kūrimas – juk advento kalendoriai ne tik šokoladiniai būna, anot Onutės, galima sugalvoti savo, su įvairiomis užduotėlėmis, kurios kreiptų būti geresniu žmogumi.

„Girdžiu tarsi kaltės jausmą – bėgam, skubam, ir, man atrodo, mes visi įkrentame į tą pasiruošimo Kūčių ir Kalėdų šventėms ratą. Visi laukiam švenčių. Ne tik vaikai, bet ir mamos, ir tėčiai, mes, suaugę žmonės. Todėl suaugusieji, kurie atsakingi už šventės paruošimą, daro viską, ką gali geriausio. Bet tikriausiai visi turi tą vidinį tikrosios šventės prasmės ilgesį: man reikia sustoti, man reikia Dievo, o aš negaliu. Manau, labai svarbu atpažinti, kad aš ilgiuosi To, kuris atėjo. Ir atėjo ne šiaip, ne dėl kažko kito, o mane išganyti. Tą žinią svarbu priimti net ir bėgant, skubant“, – sako sesuo Daiva ir ragina džiaugtis tuo, kad galime bėgti, rūpintis, kitus apdovanoti, būti truputį kūrėjais. „Kaip Dievas dovanojo mums savo Sūnų, taip aš galiu savo rūpesčiu, pastangomis, dovanomis kitiems dovanoti šventę. Tada visai kitaip tas pasiruošimas šventėms atsiskleidžia – nėra kaltės, esu ramesnis, kad aš kitus apdovanoju savo gerumu, savo patarnavimais šeimai ar kitiems žmonėms, tampu dosnus. Juk stengiamės daryti tai, kas išties teikia džiaugsmą, tuomet ir tas ruošimasis, ir dovanų pirkimas įgauna kitokią prasmę – tai reiškia, kad aš kitą žmogų myliu, juo rūpinuosi, jam dovaną dovanoju“, – prasmę paprastuose dalykuose kviečia įžvelgti D.Kuzmickaitė. Ji taip pat primena, koks svarbus vaikų, sutuoktinių, kitų artimųjų dėmesys ir padėka tam, kuris labiausiai švente rūpinasi: „Juk taip nesunku pasakyti ačiū, kad tiek daug padarei, jog mums ta šventė būtų gražesnė“.

Seserys vienuolės ragina nepamiršti, ką iš tiesų švenčiame – Jėzus yra Kalėdų priežastis. (Laimio Steponavičiaus nuotr.)

Metas dėkoti kitiems

„Gal sesės žino kokį nors receptą, kad šv.Kalėdos ir pačiam, ir šalia esančiam išties būtų šventė?“ – teiraujuosi pašnekovių, ir sesuo Daiva kalbą apie tai pradeda iš labai toli, primindama, kad visuomenė, mums patinkantys ar nelabai patinkantys žmonės, ir netgi tie patys migrantai pasienyje – visas pasaulis – yra ta didžioji mūsų šeima, kuriai mes visi priklausome.

„Žvelgdami netgi nuo pačių toliausių perspektyvų, matome, kiek daug vienišų ir kenčiančių žmonių. Tereikia atsigręžti į Jėzų: užgimsta kūdikis, kuris yra gležnutis, mažutis, bet jame jau yra mūsų kančia – vienatvė, šaltis, neturtas, nepriteklius. Jėzaus gimimo istorija pažymėta kraujo praliejimu, nes anuomet Erodui pasirodo, kad šitas kūdikis yra grėsmė jam. Bet Jėzus – išganytojas, prisiima visas mūsų kančias, visas negalias, nuodėmes. Būdamas nekaltas, jis nukryžiuojamas, todėl kartais netgi kūdikėlis vaizduojamas ant kryžiaus. Mūsų aplinkoje esančiuose kenčiančiuose žmonėse mes taip pat galime matyti tą mažutį gležnutį kūdikį, – mūsų gyvenimo sąsajas su bibline tikrove atskleidžia sesuo Daiva. – Kančia mums gali būti atgrasi: bijome mirties, ligos, apleistumo, todėl kartais bandome susikurti sau saugią aplinką, kurioje įsivaizduojame galintys pasislėpti nuo negandų pasaulio. Ar yra konkretus receptas, ką su tuo daryti? Tikriausiai irgi ne – savo širdyje pats turiu pajusti, ką turiu daryti“.

Pokalbio metu sesuo Daiva ne kartą pamini – reikia daryti tiek, kiek gali, tad ji visai nesistebi, jeigu įvairiose paslaugų sferose dirbantys žmonės, savo jėgas kartais net 24 valandas per parą atiduodantys kitiems, bent per šventes nori pabūti su savo šeima, pailsėti, atsigauti.

„Mane žeidžia ilgai dirbančios parduotuvės. Pardavėja sėdi kaip žaibo trenka, nes dirba nuo ryto iki vakaro, ir mane toks siaubas apima – kaip toks žmogus, parėjęs namo, gali džiaugtis kuo nors jau atitarnavus tūkstančiams žmonių per dieną? Turime nepamiršti, kaip mes visi esame susaistyti. Kai sėdame prie Kūčių stalo, turėtume padėkoti tiems žmonėms, be kurių darbo nebūtų ir mūsų švenčių, pradedant žemdirbiais ir baigiant kasininke, iš kurios rankų gauname jau viską paruošta. Vieni be kitų mes nieko negalėtume. Dėkokime ir kariams, kurie rūpinasi mūsų saugumu, policijos pareigūnams, ugniagesiams, gydytojams. Ypač tiems, kurie negali švęsti tada, kai mes švenčiame, dėl mūsų bendro gėrio. Tai ir yra tikrosios Kalėdos“, – įsitikinusi sesuo vienuolė.

Nepamiršti susitaikyti

Nors dažniausiai sakoma, kad Kalėdos – šeimos šventė, bet ir šeimose būna visko: gal tėvai išsiskyrę, gal kuris šeimos narys turi priklausomybių, gal dar kokios negandos kamuoja. Pasak pašnekovių, visuomet reikia paieškoti gražių dalykų ir bent kažką padaryti gero pagal savo galimybes.

„Jeigu šeimos išsiskyrusios, gal antrasis sutuoktinis neleidžia su vaikais bendrauti? Gal pačiam ar pačiai gėda, kad taip nutiko, bet negalima pamiršti tų vaikų – jie yra savi. Jeigu nepajėgiu apdovanoti, gal pajėgiu parašyti žinutę ar paskambinti?“ – lyg filmo „Vienas namuose“ herojaus Kevino žodžiais kalba D.Kuzmickaitė, ir tai ji sako remdamasi savo gyvenimiška patirtimi.

„Prieš kelerius metus mačiau vaikiną, kuriam tėvas švenčių proga parašė žinutę – pirmą ir vienintelę gyvenime. Jis prieš mirtį tai padarė, tarsi šaukdamasis. Jis iškeliavo amžinybėn, o vaikui vis tiek liko tai, kad tėvas jį bent vieną kartą per devyniolika metų prisiminė. Manau, kad Kalėdos ir yra tas laikas, kai matau ir savo pažeidžiamumą, savo klaidas ir iš to galiu kurti grožį, galiu gera padaryti dėl savo šeimos, dėl savų artimųjų“, – įsitikinusi sesuo Daiva.

„Mano manymu, šventei labai svarbu susitaikymas su savimi, su kitais ir su Dievu. Ir lempučių blizgesys čia nepadės, netgi priešingai – jeigu nėra susitaikymo, gali tik dar labiau prislėgti. Turime įvairių žmonių aplink, gal tarp kaimynų, gal tarp giminių – gal galime jiems kažką padaryti? Padaryti tiek, kiek galime“, – sesei Daivai antrina sesuo Onutė ir primena, rodos, visiškai kitokią, bet išties svarbią alternatyvą – jeigu reikia, išdrįsti ištiesti ranką ir paprašyti kito pagalbos, gal tiesiog savimi pasirūpinti, nes šalia esančiu negaliu pasirūpinti, nes jis pats taip nusprendė ir nenori.

Kaip padėti kitam?

Sesuo D.Kuzmickaitė prieš dvylika metų pati ėmėsi globoti du našlaičiais likusius berniukus. Ir sesuo Daiva, ir sesuo Onutė taip pat kasdien dirba su našlaičiais, pažeidžiamų šeimų vaikais Vaiko gerovės institute Kauno senamiestyje, tad žino, kaip svarbu, kad rūpestis kitu, pagalba nebūtų agresyvi, demonstratyvi, žvelgiant iš galios pozicijų.

Subtilios pagalbos yra sulaukusi ir pati sesuo Daiva ir tai jai įstrigo atmintin. „Kai prieš dvylika metų atsirado berniukai našlaičiai, viena šeima per Kūčias atvežė mums krepšį, kuriame buvo „Lego“ kaladėlių rinkinys. Ši šeima kasmet tuos vaikus kažkuo panašiu apdovanodavo. Berniukai – smarkūs, po tėvelių mirties buvo gedėjimo laikas, visi sielos sužeidimai nedavė ramybės. Buvau be jokio poilsio, galvojau ne apie save, o apie tuos kenčiančius vaikus. O gavę dovanų kaladėlių, pusę dienos jie tvėrė: konstravo, statė gaisrinę ir kitokius gražiausius dalykus, nuostabiai tarpusavyje bendravo. Ir dabar pamenu, kad tai buvo ypatingos Kūčios, kai jie kartu taip draugiškai kartu veikė, kūrė, o man liko laisvos rankos išsiskalbti, susitvarkyti namus ir pasiruošti šventei. Tai subtilus būdas tarsi nepastebimai kitam padėti“, – šypsosi pašnekovė.

Pasak sesers Daivos, kartais šeimose, kurioms reikia pagalbos, nutinka taip, kad prieš šventes pagelbėti norintys žmonės veža tortus, saldumynus, dovanėles ir tuomet gerosios tetos, esančios galios pozicijoje, užgožia tas vargstančias mamas. „Dažnai arkivyskupas Kęstutis Kėvalas mini pavyzdį: jeigu nori apdovanoti šeimą, pirmiausia apdovanok suaugusįjį, kuris yra pažeidžiamas, nes jis mato visą tikrovę: ir vaiko, ir savo šeimos nepriteklių, žaizdas. Ir jeigu padedi mamai, padedi ir vaikui. Todėl labai svarbu pasirūpinti, kaip jautriai, subtiliai kitam padėti“, – primena D.Kuzmickaitė.

Vaiko gerovės institute seserys taip pat sulaukia iniciatyvų, skambučių ir klausimų: kuo mes galime padėti, prisidėti? Pašnekovių manymu, tai yra noras ne tik padėti, bet ir noras kalbėtis. „Todėl tos šventės yra šitoje mūsų susipriešinusioje visuomenėje gražus būdas atrasti, kaip kalbėti su labai pažeidžiamais žmonėmis, kaip atrasti jiems suprantamą kalbą, kaip nusileisti iki jų. Tai yra tikrųjų Kalėdų žinia, kuri labai svarbi ir po švenčių“, – įsitikinusi sesuo Daiva.

Sesuo Onutė ragina pasidomėti, gal šalia gyvena kokia vieniša močiutė ar senelis, kurie neturi su kuo sėsti prie Kūčių stalo, ir jeigu šeima, artimieji sutinka, pasikviesti pas save tą vienišą žmogų valandėlei. „Mes šeimoje taip darydavome. Prie tokio stalo džiaugsmo ir bendrystė padaugėja dvigubai“, – suspindi sesers Onutės akys, o sesuo Daiva sako ilgesingai prisimenanti Kūčias vienuolyne, kai kartu su sesėmis prie stalo sėsdavo beveik aklas 100 metų kunigas, našlaičiai vaikai, pažeista šeima.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Svarbiausia – santykis

Laiškai Kalėdų seneliui ar tėvams išsakomi vaikų, paauglių norai gali būti beribiai: noriu kompiuterio, noriu naujo telefono, noriu motorolerio. Seserys sako, kad dovanos gerai, bet laukiant šv.Kalėdų ir jas švenčiant svarbiausia – santykis.

„Man atrodo, kad viską reikia daryti kuo natūraliau. Kai metai bėga ir dabar žvelgiu atgal, kas buvo tikra, tas ir liko, o tos brangios dovanos, jos tokios nereikšmingos… Svarbiausias dalykas yra santykis“, – į vaikystės prisiminimus sugrįžta sesuo Daiva ir su šypsena veide pasakoja, kaip gera būdavo kartu su mama kepti kūčiukus. Anot Daivos, jos tėveliai – į Lietuvą gyventi grįžę tremtiniai – nieko neturėjo, gyvenimą kūrė nuo nulio, tad ir Kūčios būdavo labai paprastos. „Buvau gal penkerių metukų, sesė – jaunesnė, pamenu tėtė sako: „O šiemet, mergaitės, eglė bus mūsų pačių padaryta.“ Tėtė – dzūkas, gamtą labai mylintis, tai kam eglutę kirsti? Ir visi keturi darėme eglę iš eglių šakų, ją papuošėme mažyčiais rojaus obuoliukais, saldainiais ir keliais žaisliukais. Kasdien galėdavome nusikirpti po obuoliuką, po saldainį. Turbūt tą vienintelę eglutę taip gerai prisimenu“, – dalijasi pašnekovė ir retoriškai klausia, ar šiandienos aplinkybėmis tokie dalykai irgi gali būti svarbūs? „Man atrodo, kad santykis nesensta. Tai, ką tėvai daro su vaikais ruošiantis Kalėdoms, išlieka ilgam ir yra labai brangu“, – pastebi sesuo Daiva ir priduria, kad ne tik vaikams, bet ir paaugliams santykis su artimaisiais yra labai svarbus.

„Net jeigu jie atsisako ką nors kartu daryti, jie mato: tėvai mane priima tokį – pasišiaušusį, prieštaraujantį, aš vis tiek esu mylimas ir priimtas. Paaugliams labai svarbu, kai mama ar tėtis paruošia kažką, kas jiems ypač patinka. Ir dar svarbu, kad per šventes paauglys gauna dovaną – manęs nebaudžia, net jei buvau bjaurus. Šventės yra tarsi reabilitacija nuo blogų santykių ir mes tada nebūname teisėjai, mes švenčiam, pailsime nuo teisingo gyvenimo“, – pataria D.Kuzmickaitė.

Sesuo Onutė nenustebina prisiminusi, kad vaikystėje per Kalėdas dovanų negaudavo – tiesiog taip buvo įprasta. „Man labiausiai atmintyje įstrigusi ypatinga šventinė nuotaika ir gili ramybė. Visi tokie geri! Ir mama, ir tėtė, ir močiutė, ir sesė, ir brolis. Visi ruošdavosi, prausdavosi, tėtė eglutę iš girukės parnešdavo, mes vienkiemyje gyvenom“, – kartu su vaikystės prisiminimais sesei Onutei prasprūdo ir švelni, graži dzūkiška tarmė.

„Eglutės puošimas teikdavo nepaprastą džiaugsmą. Neprašmatnūs valgiai, bet nuotaika tikrai būdavo kažkokia stebuklinga. Tėtė iš tvarto atnešdavo šieno padėti ant stalo. Pamenu, mama labai paprastai paaiškino: „Dievulis šiąnakt gimsta ant šieno“. Buvau tokia, kad sėdėdama ant kėdės kojomis grindų dar nesiekdavau, bet pamenu, kad valgom visi, o aš su kojom po stalu vis tą šieną maišau, vis ten kažko ieškau – juk gimsta kažkas. Šventa nuotaika būdavo“, – šypsosi ji. Sesers Onutės tėveliai jau iškeliavę amžinybėn, bet vaikystės namuose tebesaugomi senieji eglutės žaisliukai. Ir nesvarbu, kad jau apsilupę – vis tiek kasmet ant eglutės pakabinami.

„Kas yra ta nuotaika, kurią išgyvendavau? Manau, kad tai yra dangus, nes tuomet jautiesi kaip danguje. Ta ramybė, džiaugsmas, visi švyti, myli vieni kitus ir tą išreiškia palinkėjimais. Juk puošiama eglutė – rojaus medžio simbolis. Net jeigu žmonės netiki Jėzumi ir jo istorija, vis tiek viskas susiję. Jėzus yra šviesa – ir ant eglutės švieselės. Kodėl dovanos? Nes Dievas nepagailėjo net savo sūnaus ir mums padovanojo. Ir viskas kyla iš to, ką daro žmonės net negalvodami. Tą dieną pabūname danguj“, – įsitikinusi O.Vitkauskaitė.

Reikia širdies

Tapusi vienuole, sesuo Daiva ne vienerius metus Kūčias ir Kalėdas švęsdavo vienuolyne su kitomis seserimis. Kai ėmėsi globoti berniukus, kartu su vienuolyno seserimis nusprendė, kad vaikams reikia šeimos aplinkos, o ir Daivos tėveliai jau garbaus amžiaus.

„Suvažiuodavome pas tėvelius visi namiškiai, kokie septyniolika žmonių susėsdavome senoj, suvalkietiškoj, žemoj kaimo stuboj, kur mano senelis gimęs. Ir kokį nors vienišą žmogų dar pasikviesdavome. Svarbiausias mūsų Kūčių dalykas būdavo tėvelio stalo laiminimas ir „Tėve mūsų“ kalbėjimas. Tada visi eidavome aplink stalą – septyniolika žmonių! – ir vienas kitam linkėdavome ko nors. Ir mažam, ir senam turėjai ką nors pasakyti. Ir dabar tokie brangūs tie mamos ir tėvelio palinkėjimai, kuriuos prisimenu, – pasakoja D.Kuzmickaitė. – Per Kūčias tėvelis visada pasakodavo, kaip jie, tremtiniai, Sibire švęsdavo, kaip nakčiai palikdavo stalą su valgiais ir ateidavo vėlės. O tos vėlės, sako, būdavome mes kiekvienas – juk nuolat alkani. Ryte visi kalbėdavo – girdėjom, ir vėlės prie stalo buvo. Svarbu, ką per šventes prisimename, ką pasakojame, kuo dalijamės“.

Ir šiemet sesuo Daiva su artimaisiais Kūčioms grįš į tėvelių namus Suvalkijoje – sako, visi šeimos narių anūkai, jaunimas taip išsiprašė. „Sutarėme, kad kiek kas galėsime, atsivešime, bet svarbiausia – pabūsime kartu tie, kurie galime, ir kol esame“, – gyvenimo trapumo nepamiršta pašnekovė.

Sesuo Onutė prie Kūčių stalo sės vienuolyne su seserimis, ateis vaikai, kuriuos Vargdienių sesės yra užauginusios, globojusios, o paskui lankys savo sesės šeimą. „Svarbu nepamiršti ir sąmoningai suvokti, kad dangus yra ir kad jis prasideda mano širdyje, tik reikia atidaryti duris. Ir tas dangus nepriklauso nuo mano situacijos, kurioje dabar esu. Jis tiesiog yra. Ir viltis yra, Dievas ją duoda. Viltis yra jame, todėl svarbu kreipti žvilgsnį į jį ir prašyti pagalbos, jeigu jos reikia. O jeigu dabar viskas gerai sekasi, padėk kitiems tai patirti“, – artėjančių švenčių proga linki sesuo Onutė

„Išmokime priimti visus. Ne tik tuos, kurie su kaukėmis ir sako, kad mums viskas gerai, mes gražūs, stiprūs. Ten, kur mes norime būti sveiki ir stiprūs, yra labai trapus Dievas – gimęs kūdikis. Ir jis atėjo dėl manęs. Kūdikiui nereikia nieko, jo nenustebinsim nei aukso dovanomis, nei kokiais dramblio kaulo auskarais. Dievui reikia mūsų širdies. Popiežius yra sakęs: „Ko reikėjo išganymui? Marijos, poros vystyklų ir kalno švelnumo. Tai išganė pasaulį. Tai ir mus gali išganyti šiandien. Būkime švelnūs vieni kitiems ir sau“, – paragino sesuo Daiva.

„Mūsų šiandienos pasaulis yra labai susvetimėjęs ir šventės gali būti galimybė, kai sustojame ir sakome: aš šią akimirką nieko nemokysiu, nieko nesitikėsiu ir nieko nereikalausiu. Aš visus laiminsiu, net ir savo priešus, net ir tuos, kurie man gyvenimą sugriovė, ir tuos, kurie man linki blogo. Bent per Kalėdas pabūsiu su Jėzumi, kuris ateina ir tapatinasi su mumis visokiais – ir piktais, ir griaunančiais“, – pridūrė ji.