Pritrūko dvejų metų ir devynių mėnesių, kad 2016 m. kovo 17 d. kartu su gydytoju, mokslininku, iškiliu Lietuvos sūnumi Kostu Labanausku švęstume jo 100-ąjį gimtadienį.

Meilė žmogui ir tėvynei

Nueitas ilgas, nelengvas, bet prasmingas ir taurus gyvenimo kelias, pažymėtas dideliais išgyvenimais, netektimis, pavojais. Net patyręs begalę dramatiškų išgyvenimų, K.Labanauskas išliko optimistas, ištikimas savo idealams, mylintis gyvenimą, žmogų ir tėvynę.

K.Labanauskas gimė 1916 m. kovo 17 d. Petrograde (dabar Sank Peterburgas) Pirmojo pasaulinio karo pabėgėlių Onos ir Petro Labanauskų šeimoje. Su tėvais į Lietuvą grįžo pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais. Mokėsi Šiauliuose, vėliau Kauno "Aušros" berniukų gimnazijoje. 1933 m. įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą ir 1940 m., gerai (cum laude) išlaikęs valstybinius egzaminus, tapo diplomuotu specialistu.

1939–1949 m. dirbo Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultete, gilino žinias Patologijos anatomijos institute, dėstė Histologijos ir embriologijos katedroje. 1949–1950 m. dirbo Vilniaus universitete.

1946 m. pradėjo dirbti gydytoju Lietuvos valstybinio kūno kultūros instituto medicinos kabinete. Paskatintas bičiulio, gydomosios kūno kultūros specialisto Karolio Dineikos, institute pratęsė pedagoginę ir mokslinę veiklą, atsidėjo sporto medicinai, sportininkų širdies veiklos tyrimams.

Dėmesys sporto medicinai

Lietuvos kūno kultūros institute (dabar Lietuvos sporto universitetas) K.Labanauskas dirbo 1950–1992 m. 1958–1976 m. buvo instituto Anatomijos ir sporto medicinos katedros vedėjas.

Pirmasis institute apgynė mokslų daktaro (mokslų kandidato) disertacinį darbą: "Neuroglijos reaktyvumas nervinių gijų regeneracijos procesuose" (1953 m). Jam vadovaujant institute paruoštos ir apgintos kelios mokslų daktaro disertacijos. Parašė per 200 mokslinių straipsnių, knygas: "Fizinės kultūros ir sporto higiena" (1960), "Medicininė kontrolė" (2 t. 1960), "Sporto medicina" (1977), su kitais – "Fizinė kultūra – sveikatos šaltinis" (1959), "Sportininkų masažas" (1961), "Sportinė treniruotė" (1965), "Įpročiai ir sveikata" (1976).

1953–1957 m. vadovavo Lietuvos kūno kultūros instituto studentų medikų mokslinei draugijai bei Respublikinei sporto komiteto mokslinei metodinei tarybai. Dalyvavo ir skaitė pranešimus tarptautinėse mokslinėse konferencijose Maskvoje, Dresdene, Leipcige, Kislovodske, Taškente, Tbilisyje, Samarkande ir kitur. Dar 1954–1955 m. kukliu autobusiuku su dar kuklesne medicinos įranga K.Labanauskas organizavo mokslinio tyrimo brigadą daugiadienių dviračių lenktynių aplink Lietuvą metu. Tyrimus pakartojo ir rezultatus palygino 1979 m. 1974 m. dirbo SSRS moterų rankinio rinktinės mokslinių tyrimų brigadoje.

Per karą ir pokariu

Antrojo pasaulinio karo metais K.Labanauskas su kolegomis gelbėjo nuo sunykimo universiteto Medicinos fakulteto muziejų.

Gelbėjo ir karo blaškomus žmones. Aukštojoje Fredoje, dvaro rūmuose, 1941 m., Birželio sukilimo metu, įkūrė Pirmosios pagalbos punktą sužeistiesiems gydyti. 1999 m. už tai buvo apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.

Pats savo darbą tomis neramiomis dienomis įvertino kukliai, tačiau visada pabrėžė paties įvykio svarbą, pasirengimą ginti tėvynę ir laisvę. Sunkiausiais karo ir pokario metais ir dieną, ir naktį, pėsčiomis ir dviračiu daktaras K.Labanauskas vyko ne tik į Fredos, bet ir atokesnes Julijanavos, Seniavos ar Karkazų apylinkes ir teikė pagalbą nelaimės ir ligos ištiktiesiems. Ilgus metus jis buvo tarsi gerasis frediškių globėjas, dar ir šiandien vyresniųjų prisimenamas pagarbiai, su didžiausiu dėkingumu pavadinamas "mūsų daktaru".

Atkūrė gydytojų korporaciją

K.Labanauskas buvo aktyvus visuomenininkas. 1937 m. tapo Lietuvos karo mokyklos atsargos leitenantu. Buvo Lietuvos Šaulių sąjungos narys (nuo 1936 m.).

Džiaugėsi ir didžiavosi atkurta nepriklausoma Lietuva. Atgimimo metais kartu su kitais inicijavo istorinės Lietuvos gydytojų korporacijos "Fraternitas Lituanica" atkūrimą. 1991–1995 m. buvo jos pirmininkas. Ne tik sugrąžintais simboliais (pateikė žinių apie buvusios korporacijos vėliavą, simboliką, iš atminties padėjo atkurti korporacijos himną), bet ir tarpukario Lietuvos studentijos dvasia įkvėpė jaunąją medikų kartą naujiems darbams ir kūrybai. Fraternitiečių himno žodžiai: "Fraternitas, humanitas tejungia mus tvirtai, žmonijai dirbt, Tėvynę kelt – mūs darbo pamatai" – buvo ir paties K.Labanausko gyvenimo kelrodė žvaigždė.

K.Labanauskas domėjosi korporacijos brolių likimu, ypač tų, kurie laikmečio vėjų buvo išblaškyti tremtyje, kalėjimuose ar veikė išeivijoje. Pastebėjęs, kad žinyne "Mūsų gydytojai" (1998 m.) nebuvo paminėta daugelio iškilių Lietuvos medikų, nutarė užpildyti leidinio spragas. Daug laiko paskyrė ieškodamas reikiamos medžiagos bibliotekose, archyvuose, bendraudamas su buvusių kolegų artimaisiais, bičiuliais, susirašinėdamas su jais. Liko daug rankraštinės medžiagos, deja, jos K.Labanauskas nespėjo reikiamai susisteminti ir šie jo darbai nepasiekė skaitytojo.

Ligoms tarnauti nedera

Dar jaunystėje pamėgęs sportą, ypač krepšinį, irklavimą, tenisą, ir sulaukęs vyresnio amžiaus nevengė judėjimo. Į darbą ir iš jo eidavo pėsčiomis, o jau būdamas pensijoje stengdavosi kasdien įveikti bent 5 km atstumą.

Laikėsi nuostatos, kad judėjimas pakeičia vaistus, bet jokie vaistai nepakeičia judėjimo, o blogai pasijutus, geriau pavaikščioti, negu gulėti. Tikino, kad apie savo sveikatos būklę žinoti reikia, būtinus vaistus naudoti privalu, bet ligas įsimylėti ir joms tarnauti – nedera.

K.Labanauskas mylėjo žmones, buvo šeimos žmogus. Net ir labai užsiėmęs darbine ir visuomenine veikla, visada rasdavo laiko savo keturiems vaikams, džiaugėsi bendravimu su jais. Keletą metų buvo Kauno 2-osios vidurinės mokyklos (dabar Kauno Maironio universitetinė gimnazija) tėvų komiteto pirmininkas.

K.Labanauskas mokėjo džiaugtis gyvenimu. Dar mokydamasis "Aušros" berniukų gimnazijoje, o vėliau studijuodamas universitete buvo priverstas užsiimti lotynų kalbos korepetitoriaus praktika, ir nuo tada įsidėmėjo senovės išminties perlus, daugybę posakių ir aforizmų mėgo pritaikyti susiklosčius įvairioms gyvenimiškoms situacijoms. Vienu jų vadovavosi visą savo gyvenimą: Amor et labor omnia vincit – Meilė ir darbas viską nugali!

Atminimui rengiama konferencija

Būdamas visada žvalus, kupinas teigiamų emocijų, niekada niekam nepavydėjo garbės ar turtų. Džiaugėsi visų pasirinkimu ir sėkme.

Visada pirmas, pastebėjęs dar iš tolo, sveikino pažįstamus, ypač pagarbiai elgėsi su moterimis. Niekam neteko jo matyti paniurusio ar blogos nuotaikos. Turėdamas puikų balsą, dainas ir savo kūrybos eiliuotus tekstus pakiliai atlikdavo įvairiausiomis progomis.

K.Labanauskas mokėjo esperanto, lotynų, vokiečių, rusų, anglų kalbas. Buvo filatelijos entuziastas. Mėgo kortuoti. Daug keliavo tiek su šeima, tiek darbo reikalais, pažino įvairias tautas, jų papročius. Šypsodamasis dalijosi savo moksline ir gyvenimiška patirtimi su kitais.

Paskutiniuosius gyvenimo metus praleido pas jauniausią dukterį Kanadoje, Toronte, kur 2013 m. gegužės 30 d. ir mirė. Korporacijos "Fraternitas Lituanica" juniorai urną su K.Labanausko pelenais, lydimi gausaus būrio buvusių kolegų ir mokinių, artimųjų, draugų, tų pačių metų vasarą iškilmingai palydėjo į Kauno Petrašiūnų kapines.

2016 m. kovo 17 d. Lietuvos švietimo istorijos muziejuje (Vytauto pr. 52 Kaune) rengiama konferencija "Mens sana in corpore sano", skirta sporto medicinos pradininko Lietuvoje Kosto Labanausko 100-osioms gimimo metinėms paminėti. Kviečiame visus prisiminti šį šviesų kaunietį.