T. VALAITYTĖ Į ATEITĮ LEKIA ŽIRGAIS

Vos trejų pirmą kartą atsisėdusi ant žirgo, dabar Tija Valaitytė dalyvauja konkūrų varžybose, jojimo meno moko kitas raiteles, o nuo rudens pradės su žirgų sportu susijusias studijas.

Nuo trejų ant balno

Turbūt dažnos mergaitės gyvenime būna etapas, kai ji svajoja turėti žirgą, o dar geriau – ponį. Tijai svajoti nereikėjo. Ponį, vardu Gracija, jai padovanojo tėtis ir senelis.

„Žirgai pirmiausia atėjo į mano mamos gyvenimą. Ji turėjo arkliuką, treniravo jį. Nusipirkę sodybą, bazę įsirengėme čia“, – Tija prisiminė dieną, kai ją – vos trejų pyplę, mama pasodino ant balno.

Būdama penkerių ji kartu su Gracija jau dalyvavo pirmosiose konkūrų varžybose. Skaičių darželinukė tuo metu nepažinojo, todėl kliūtis, sužymėtas numeriais, įsiminė pagal jų spalvas.

„Pradžia nebuvo lengva. Pamenu, tik užlipu ant Gracijos ir krintu, vėl lipu – vėl krintu. Tokia ta vaikystė, bet, kaip sakoma, be kritimų raiteliu nebūsi“, – tris kartus pabarbenusi į medinį stalą T. Valaitytė džiaugėsi, kad iki šiol visi kritimai buvo sėkmingi.

Tokia ta vaikystė, bet, kaip sakoma, be kritimų raiteliu nebūsi.

Mergina nepatyrė jokių rimtų traumų ar lūžių. Vėliau Tija persėdo ant žirgo Dunojaus, kuris buvo ne tik idealus mokytis, bet ir labai mylėjo vaikus. Paskui – ant žemaituko Kongo. Su juo jaunoji raitelė net kelis kartus tapo Lietuvos čempione. Pastaruosius penkerius metus merginos kompanionė – gražuolė Hopija. Čempionėmis juodvi kol kas netapo, tačiau neseniai vykusiose konkūrų varžybose aštuoniolikmetė raitelė ir aštuonerių kumelė dalijosi viena iš prizinių vietų. Tai, anot Tijos, labai geras pasiekimas, juolab kad Hopija, atsivedusi kumeliuką, vis dar bando atgauti jėgas ir sustiprėti.

„Hopija ilgą laiką pavydžiai žiūrėjo į mažus kumeliukus, o dabar turi savo“, – po aikštelę lakstantį ir garsiai žvengiantį ilgakojį mažylį akimis stebėjo T. Valaitytė.

Rezultatas: sėkmę aikštelėje, anot Tijos, lemia raitelio ir žirgo ryšys. T. Valaitytės asmeninio archyvo nuotr.

Lenk medį, kol jaunas

Hopijos atžala, pavadinta Cloud Of Heaven vardu, greičiausiai, liks šeimos žirgyne, o kai sueis maždaug treji su puse metų, pradės ruoštis konkūrų varžyboms. Toks amžius arkliukui pats tinkamiausias pradėti jį mokyti. Tada gyvūnams uždedamas balnas, dar po pusmečio ant jo įsitaiso ir raitelis. Anksčiau to daryti nepatariama.

„Labai svarbu, ko išmokysi arkliuką jauno amžiaus, todėl čia tikrai tinka posakis: lenk medį, kol jaunas“, – raitelė pabrėžė, kad motyvacija ir disciplina yra neatsiejamas kelias į sėkmę.

Jei žirgas užsispiria ir nenori atlikti vieno ar kito pratimo, jam nevalia nusileisti. Priešingu atveju maištas gali pasikartoti ir kito jų susitikimo metu. Žinoma, sportuojant su žirgu, labai svarbu žinoti visą jo anatomiją, nes kiekvienam judesiui yra paaiškinimas. Galbūt žirgas nebėga ar neklauso dėl to, kad jam kažką skauda. Po sėkmingos treniruotės gyvūną reikia paskatinti skanėstu ir pagirti. Hopija dievina morkas, obuolius. Kai kurie žirgai su malonumu kremta arbūzą.

„Žirgai labai mėgsta švelnumą, prisilietimus, o Hopija dar ir bučinius“, – kumelei besiglaustant prie šeimininkės skruosto, ši atsakė švelniu galvos pakasymu.

Porą kartų per savaitę žirgai mokomi šokinėti per kliūtis, kitas laikas skiriamas gyvūnui valdyti. Treniruotės vyksta ne tik aikštelėje, bet ir miške. Neretai Tijos žirgai įbrenda ir į vandens telkinius. Hopija labai mėgsta priekinėmis kojomis taškyti vandenį, todėl šeimininkė nelieka sausa.

Kiekvienam sava apranga

Visus savo žirgus Tija prižiūri kartu su mama ir pagalbininkais. Anksčiau kanopas kausčiusios pasagomis, dabar moterys to nebedaro, todėl nebeliko ir ilgą laiką kauptos metalinių gaminių kolekcijos. Nepaisant to, mergina šventai tiki, kad pasagos neša sėkmę.

„Dabar padrožiame kanopas, nebekaustome. Su pasagomis tas pats kaip su aukštakulniais“, – apie žirgų priežiūrą, kuri reikalauja daug dėmesio ir kruopštumo, pasakojo T. Valaitytė.

Žirgams ji duoda vitaminų, juos prausia specialiais šampūnais, karčius, kad šie blizgėtų ir kvepėtų, purškia kondicionieriais. Kai reikia, karčius pakerpa, prieš konkūrus susuka juos į mažus kuodelius. Po fizinio krūvio nugarą atpalaiduoja masažu, o kojų sąnarius atvėsina šaltu vandeniu arba drukomis, mikroelementais ir eteriniais aliejais papildytu moliu. Pastarasis ilgai laikosi ir gerai atlieka savo darbą – mažina uždegimus, gydo raumenis ir sausgysles. Šios procedūros būtinos po treniruočių, kurių metu šokinėjama per kliūtis.

Žirgai turi ne tik savo atskirą kosmetinį stalelį, bet ir drabužinę. Ten guli bent po kelis komplektus, skirtus varžyboms. Dažniausiai juos sudaro puošnus pobalnis ir ausinukas. Pastarasis atlieka dar ir apsauginę funkciją – neleidžia musėms lįsti į žirgų ausis ir prislopina triukšmą per pasirodymus. Tądien, kai susitikome pokalbio su Tija, jos kumelaitė Hopija buvo papuošta Swarovski kristalais nusagstytu pilkos spalvos komplektu, kuris puikiai derėjo prie jos rudo kailio.

„Raiteliai taip pat turi savo aprangą. Ją sudaro marškinėliai, švarkas ir baltos kelnės. Tam, kad raitelis patogiai jaustųsi balne, jam reikia tinkamų jojimo kelnių. Jos būna su geliu“, –  komplektą, pasak T. Valaitytės, sudaro specialus šalmas, pirštinės ir ilgi odiniai batai.

Panašiai, tik ne taip puošniai ir šviesiai, Tija rengiasi ir per treniruotes.

Disciplina: jaunosios raitelės neslėpė, kad Tija yra reikli mokytoja. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Sėkmė – duetas

Jau daugiau nei penkiolika metų dalyvaujanti konkūrų varžybose, Tija pastarųjų neskaičiuoja. Šaltuoju metų laiku jos vyksta rečiau, keliasi į uždaras erdves, orams sušilus sėsti ant balno tenka dažniau. Konkurencija, anot Tijos, yra nemenka. Ypač tarp moterų. Raitelės atsisijoja, kai prasideda aukštesnės – maždaug 1,4 m – kliūtys. Čia stoja daugiau vyrų raitelių.

Jei raitelis žiūri į vieną, o žirgas į kitą pusę – nieko nebus.

„Kas lemia varžybų sėkmę? Duetas. Jei raitelis žiūri į vieną, o žirgas į kitą pusę – nieko nebus“, – raitelio ir žirgo tandemo svarbą T. Valaitytė kaskart primena ir jaunosioms raitelėms, su kuriomis jau ne vienus metus dalijasi savo žiniomis ir patirtimi.

Todėl šešiolikmetė Agilė, trylikametė Austėja ir vienuolikos metų jos bendravardė žino, kad prieš treniruotę žirgą reikia paglostyti, pasakyti jam gražių žodžių, o po jodinėjimo palepinti skanuku. Mergaitės, kurios viso pokalbio metu kantriai laukė jo pabaigos, ne tik moka prausti, šukuoti žirgus, uždėti ar nuimti balną, bet ir geba sutvarkyti žaizdas ant gyyvūnų kojų ir jau yra ragavusios pergalės skonio. Vieną iš raitelių į šlovę nešė ta pati Gracija.

„Stebėdama raiteles ir jų progresą suprantu, kad einu teisinga kryptimi, – paklausta, ar sudėtinga mokyti kitus, T. Valaitytė paliudijo ne sykį girdėtą tiesą, kad mokytoju gali būti toli gražu ne kiekvienas. – Tam, kad treniruotum, tau turi patikti. Reikia sutarti su raitelėmis, jausti ryšį.“

Atrodo, kad nuo rudens Tijos žinių bagažas bus sunkesnis, todėl Agilė ir dvi Austėjos iš savo mokytojos sužinos dar daugiau. Vaikystėje svajojusi būti veterinare, bet dėl matytų žirgų traumų pakeitusi savo nuomonę, Tija pasirinko Treniravimo sistemų studijas Lietuvos sporto universitete (LSU). Tai jai leis geriau pažinti žirginį sportą, būti dar geresne raitele ir trenere.

„Nežinau ar bus lengviau mokytis, bet tikiu, kad bus įdomiau!“ – už nugaros žvengiant Hopijos mažyliui, pokalbį su šypsena baigė LSU pirmakursė.