Motinystės patirtis

Eglė šiuo metu visą savo laiką skiria šeimai, kadangi Volkauskai augina du berniukus – mažąjį Ugnių, kuriam vos šeši mėnesiai, ir labai aktyvų ketverių Domą. Moteris neslepia vargiai randanti laiko savo laisvalaikio pomėgiui – siuvinėjimui. Lengvąją atletiką Lietuvos sporto universitete studijavusi moteris sako, kad atsiradus šeimai nebeliko laiko ir anksčiau svarbią vietą gyvenime užėmusiam sportui.

E.Volkauskienė pripažįsta: auginti du vaikus ir rūpintis šeima nėra paprasta, o tie, kurie sako, kad auginant daugiau nei vieną vaiką nesusiduriama su sunkumais, dažniausiai meluoja. "Kad ir kaip ten būtų, viską suderinti galima ir nėra nieko neįmanomo. Tik kartais norisi atrasti laiko sau ir tiesiog pabūti ramybėje, tyloje", – pasakoja mama Eglė.

Ji pripažįsta, kad auginant antrą vaiką viskas kur kas paprasčiau, atsiranda patirties ir nėra labai didelio streso susidarius kritinėms situacijoms. "Viskas ne tik paprasčiau, bet ir greičiau vyksta. Kai auginome Domą, laukėme, kada gi pirmą kartą apsivers ar padarys ką nors naujo. Dabar, auginant Ugnių, viskas ateina ir praeina savaime", – patirtimi dalijasi E.Volkauskienė.

Pavojingas, bet mielas darbas

Žmonai pritaria ir Edvardas: auginant vaikus patirtis kaupiama tarsi savaime. Jam Ugnius – jau trečias sūnus, iš pirmos santuokos vyras turi trylikametį sūnų Matą, kurio pomėgis – futbolas. Pats E.Volkauskas puikiai žino, kas yra atsakomybė ir rūpinimasis kitu ne tik namuose, bet ir profesinėje veikloje: nuo pat 1993-iųjų vyras dirba ugniagesiu. Nors prieš trejus metus ir galėjo išeiti į pensiją, kaunietis, kaip pats sako, dar nesiruošia palikti širdžiai mielo darbo.

Pasirinkti tokią kasdienių iššūkių siūlančią specialybę paskatino ne tik pašaukimas, bet ir vyresnio brolio ugniagesio pavyzdys. Pasak E.Volkausko, tokį atsakingą darbą suderinti su šeimos reikalais nėra labai sunku – dirbama kas ketvirtą parą, o grafikas yra aiškus.

Pasak patyrusio ugniagesio, situacija Kaune gerėja – gaisrų vis mažiau. "Sumažėjo įmonių, kuriose seniau būdavo daugiau didesnių gaisrų. Privačiuose namuose žmonės vis dažniau diegia saugumo sistemas, signalizacijas. Daugiau gaisrų kyla, kai prasideda šildymo sezonas – nesaugūs kaminai, netvarkingos krosnys. Pavasarį pavojingesnė sausa žolė. Iš tiesų sunku nuspėti, kada kils gaisras – kartais jų per savaitę būna ne vienas, o kartais mėnesį neišvažiuojame iš garažo", – tendencijas pristato Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 4 komandos ugniagesys gelbėtojas E.Volkauskas.

Vyras taip pat pastebi, kad gaisrai dažnai kyla ir dėl neatsargumo ar girtavimų. "Kai tik 10–15 mėnesio dienomis gaunamos pašalpos, tada sulaukiama daugiausia iškvietimų. Pati statistika apie tai byloja", – atvirauja gaisrininkas.

Žmona į pavojingą vyro profesiją šiandien žiūri ramiai. Jos teigimu, jei laikomasi saugumo taisyklių, pavojai neturėtų grėsti. "Iš pradžių nerimaudavau, kad tik kas nenutiktų, tačiau ilgainiui apsipratau su vyro pasirinkimu. Dabar, kai jis vairuoja  ugniagesių automobilį – red. past.), esu dar ramesnė", – neslepia mama Eglė.

Tėčio pėdomis

Kol tėtis pasakoja apie savo darbo ypatumus, linksmas, bet labai rimtas Domas aplink suka ratus savo balansiniu dviratuku ir imituoja ugniagesių automobilio garsus. Tėvai vieningai teigia, kad sūnui tėčio profesija labai svarbi.

"Darželį Domas vadina ne darželiu, bet gaisrine, o vakare grįžęs namo pasakoja, kad buvo daug gaisrų ir grįžo ne iš darželio, bet iš darbo. Darželio draugai – ne draugai, o gaisrininkai ir jie pervardyti tėčio bendradarbių vardais. Net auklėtojos sako, kad susitaikė su tuo, kad dirba ne darželyje, o tikroje gaisrinėje", –  vienas kitą papildo Volkauskai.

"Svajoju, kad užaugęs būsiu gaisrininkas kaip tėtis. Arba policininku ir sučiupsiu visus nusikaltėlius. Bet vis tiek labiau noriu būti gaisrininku, turiu net gaisrinės žarną, gesintuvą, kirvį ir gaisrininko diržą", – su užsidegimu pasakoja Domas.

Tėvai tęsia, kad sūnus nori būti ne tik gaisrininku, bet ir pareigūnu, o jo visi žaislai susiję būtent su gaisrininkų ir policininkų kasdienybe.

"Domas turi ir tris gaisrininko uniformas, o viena jų buvo pasipuošęs ir per neseniai praėjusią Ugniagesių dieną, kai žygiavo kartu su mumis. Apskritai jis žino visus šeimos reikalus, dalyvauja visuose pokalbiuose", – sako Edvardas.

Pusiausvyros receptas

Kaip prasidėjo Volkauskų istorija? "Viskas labai paprasta – nuo to, kad Eglė studijuodama Kaune nuomojosi butą netoli gaisrinės. Tai padėti mašiną užvesti, tai dar kuo nors pagelbėti reikėdavo. Taip ir susičiulbėjome", – šypsenos neslepia E.Volkauskas.

Septynerius metus kartu skaičiuojanti pora sako, kad laisvalaikį mėgsta leisti su šeima ir labiausiai laukia, kai mažasis Ugnius galės stabiliai sėdėti ir visi kartu galės važinėti dviračiais.

"Mes taip pat kiekvieną vasarą atostogaujame prie jūros. Mėgstame tiesiog keliauti ten, kur dar nesame buvę. Jei važiuojame į mano gimtuosius Šiaulius, užsukame į Klaipėdą ar Palangą. Važiuodami į vieną vietą galime atsidurti ir visai neplanuotoje", – šeimai būdingą spontaniškumą atskleidžia E.Volkauskienė.

Volkauskai sako, kad yra visiškai paprasta šeima, kuri krizes ir nesutarimus sprendžia kaip ir dauguma šeimų. "Žinoma, būna visko: ir pasiginčijame, ir susitaikome. Aš šeimoje labiau mėgstu aiškią tvarką: jei yra laikas valgyti – vadinasi, reikia valgyti, jei laikas praustis – tada praustis. Žaidimai taip pat turi savo laiką. Jei Domas rodo ožiukus, vyras dažnai nekreipia į juos dėmesio ir paverčia žaidimu. Man laiko tokiems žaidimams pritrūksta, nes didžiąją dėmesio dalį turiu skirti mažiukui", – pasakoja Eglė ir pripažįsta, kad šeimoje užima griežtos mamos poziciją, o vyras – išsiilgto ir po darbo laukiamo tėčio.

E.Volkauskas sako, kad vaikų auklėjimo taisykles nėra taip paprasta apibrėžti – šiandien vaikai dažnai patys nustato taisykles. "Manau, kad viskas turi būti proto ribose, tada viskas bus gerai. Laisvė, kuri nekenkia jo saugumui, yra normalus reiškinys. Ir pasirinkimas domėtis gaisrininko kasdienybe yra sūnaus sprendimas – mes jo neskatiname, specialiai į gaisrinę nevežame. Jis pats veržiasi ir, po dienos darželyje atvykęs pas mane į darbą, jaučiasi kaip žuvis vandenyje", – teigia ugniagesys.