ULTRAMARATONININKAS: MES, LIETUVIAI, TOKIE JAU ESAME – JEI KĄ NORS NUSPRENDŽIAME, PADAROME IKI GALO

Koks bus pergalingo finišo aplink Žemės rutulį skonis, ultramaratonininkas Aidas Ardzijauskas nežino, bet gali pasakyti, kurioje vietoje skaniausios bandelės, kebabai ir bulviniai blynai.

Vaikystės svajonė

Užsibrėžusi užduotį kasdien nueiti 10 tūkst. žingsnių, pastarąją savaitę nusidėjau. Peršalimas, o kartu su juo ir tinginys užsibrėžtą skaičių rėžė perpus.

„Kaip matau, bėgti nepavyks. Tuomet sparčiau eisime“, – dirstelėjęs ir mano sunkius aulinius ir odinę striukę, A.Ardzijauskas nusišypsojo.

Nudžiugau, kad pagaliau pajudėsiu, tik nė neįtariau, kad mudviejų pasivaikščiojimas bus toks produktyvus – per pusantros valandos surinkau visus dienos žingsnių skaičius. Akimirką jaučiausi didvyre – kol nesužinojau, kad Aidui toks pasivaikščiojimas tėra lengvas apšilimas. Užsibrėžęs tikslą per 14 mėnesių įveikti kiek daugiau nei 30 tūkst. km, kiekvieną dieną vyras nubėga apie 70 km. Mano skaičiavimais, šį atstumą pavertus žingsniais, išeitų gerokai virš 100 tūkst. per dieną.

A.Ardzijauską neretai galima sutikti ir Kauno gatvėse. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

„Kada pradėjau bėgioti? Seniai. Dar mokykloje“, – Aidas pasakojo anuomet neturėjęs kito pasirinkimo.

Patyrus rimtą abiejų kojų traumą, po gydymo moksleiviui buvo tiesiog būtina judėti. Klausimas kilo, kokiu būdu – sparčiau vaikštant ar bėgant. Išbandęs viena ir kita, Aidas galiausiai apsistojo ties antruoju variantu. Pradžioje bėgdavo nuo namų iki Kauno marių ir atgal, kol galiausiai įveikti atstumai išaugo iki protu sunkiai suvokiamų atstumų.

Kaunietį į priekį varė ne tik patiriamas malonumas, bet ir daugelį metų  puoselėjama svajonė.

„Apibėgti Žemės rutulį svajojau dar vaikystėje. Tiesa, tada dar galvojau ir apie plaukimą, bet galiausiai pasirinkau bėgimą, – priešingai nei dauguma, paleidusių vaikystės svajones, buvęs ugniagesys gelbėtojas A.Ardzijauskas saviškę laikė stipriai. – Nepaleidau. Mes lietuviai turbūt tokie jau esame – jei ką nors nusprendžiame, padarome iki galo.“

Pandemija koregavo planą

2017-aisiais Aidas kruopščiai sudėliojo didžiojo bėgimo maršrutą ir ėmė rengtis iššūkiui.

„Mano skaičiavimais, vidutinė temperatūra bėgimo metu skirtingose vietose, kurias buvau pasižymėjęs, turėjo siekti 27–30 °C šilumos. Ruošiausi tam. Daug metų kaip driežas prieš saulę šildžiausi, nesiprausiau po šaltu dušu, gėriau nedaug skysčių, kad mažai prakaituočiau. Būdavo taip, kad net kraujas bėgdavo iš nosies. Chirurgiškai šį dalyką vėliau išsprendžiau“, – savo kūną, anot pašnekovo, jis grūdino ir kitokiais būdais.

Darė kvėpavimo, tempimo pratimus ir, žinoma, nesiliovė judėjęs. 2012 m. per 24 dienas jis apibėgo Lietuvą, po metų per 44 dienas – Baltijos jūrą. 2014-aisiais įveikė 5 tūkst. km atstumą nuo Los Andželo iki Niujorko. 2018 m. į Vilnių atbėgo iš Dakaro. 2019 m. 72 dienas Aidas  iš Norvegijos bėgo iki Graikijos.

„Skaičiavau, kad 2020 m. gegužės pradžioje turiu pasiekti geriausią formą. Prieš 2019-ųjų pabaigą ambasadose pradėjau prašyti vizų, bet jų negavau. Kinija atsakė, Australija dvejojo. Draugai tikino, kad viskas dėl kalėdinio laikotarpio, bet, pasirodo, tos šalys jau anksčiau žinojo apie koronavirusą“, – pašnekovas prisiminė 2020 m. kovą, kai galiausiai Lietuvai užsivėrė visos sienos su pasauliu.

Tiesa, nei ribojimai, nei aplinkinių įkalbinėjimai grandiozinį sumanymą perkelti vėlesniam laikui, Aido entuziazmo neprislopino. Paprašius bičiulių, dirbančių IT sprendimus kuriančioje ir skaitmenizavimo klausimais konsultuojančioje bendrovėje „Baltic Amadeus“, šie be jokio atlygio sukūrė specialią programėlę. Perkėlus Aido sudarytą maršrutą, joje rodoma bėgiko pozicija tiek tariamame pasaulio žemėlapyje, tiek realioje Lietuvos vietovėje. Kaip nubėgti kilometrai diena po dienos apglėbia Žemės rutulį, galima matyti ir dabar interaktyviame žemėlapyje https://echorun.world/.

„Turėjau bėgti per keturis žemynus. Dabar išėjo taip, kad bėgu Lietuvoje. Toks esminis mano kelionės skirtumas“, – kalbėjo A.Ardzijauskas.

Mes, lietuviai, turbūt tokie jau esame – jei ką nors nusprendžiame, padarome iki galo.

Nereikia motyvacijos

Bėgikas savo didžiąją kelionę pradėjo praėjusių metų spalio 1 d., o startuoti pasirinko gimtąjį Kauną. Nuo tada Aidas įveikė daugiau nei 25 tūkst. km. Pirmieji 10 tūkst. km, anot jo, buvo sunkūs emociškai, įžengus į antrąją jų dešimtį pajuto fizinį nuovargį.

„Per pirmą pusmetį nubėgau 14 tūkst. km. Galvojau, kad bėgdamas tokiu tempu nesunkiai įvykdysiu likusią plano dalį, bet prasidėjo karščiai. Mažiau valgiau, daugiau prakaitavau, turėjau mažiau jėgų“, – tai, anot pašnekovo, sulėtino jo tempą.

Panašiai buvo ir žiemą, kai vietoj 70 km ir daugiau A.Ardzijauskas nubėgdavo maždaug 50 km. Dabar ultramaratonininkas grįžo į jam įprastą ritmą, o bėgdamas sugaišta tiek valandų, kiek trunka dažno mūsų darbo diena.

„Nebėgu greitai, kad neprakaituočiau. 1 km įveikiu maždaug per 7 minutes“, – paklaustas, ar bėgimas neprailgsta, A.Ardzijauskas tikino, kad viskas priklauso nuo vidinio nusiteikimo. – Gali bėgti tuo pačiu keliu ir kiekvieną kartą įsivaizduoti ką nors kita. Tarkim, kad ir dabar – einame krantine. Vakar ji buvo žalia, šiandien – geltonuoja nuo lapų, rytoj tų lapų galbūt nebus, tačiau atsivers raudoni namų stogai. Patikėkite, ko tik aš neprisigalvoju bėgdamas.“

Žodžio „motyvacija“ iš Aido lūpų neišgirdau. Pastarąjį, anot pašnekovo, išgalvojo amerikiečiai, dirbantys gerai apmokamą, tačiau nemėgstamą darbą. Žinantiems, ko nori ir bet kokia kaina to siekiantiems, tokie pasiteisinimai nereikalingi.

„Rašytojai gali sakyti, kad jiems reikia motyvacijos, įkvėpimo, bet galiausiai vis tiek sėda ir parašo. Paprastas pavyzdys, kurį sakau vaikinams: kai norite į tualetą, jūs galite arba žiūrėti motyvacinius filmus, arba tiesiog nueiti į tualetą“, – nusijuokė ultramaratonininkas.

Jei niekas nesikeis, virtualusis bėgimas, apjuosęs Žemės rutulį, turėtų baigtis iki metų pabaigos. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Silkė ir bandelės

Dažniausiai Aidas bėgioja Vilniuje. Metų pradžioje jam teko išbandyti Dubajaus gatves. Kai atvažiuoja į Kauną, vyras ristele bėgdamas aplanko gimtojo miesto apylinkes, pasiekia Kačerginę arba Zapyškį.

„Ten yra vieta, kur galima suvalgyti labai skanių kebabų. Dar ten kepa gerus lietinius ir bulvinius blynus, – A.Ardzijauskas neslėpė, kad vienas didžiausių jo bėgimo „Aplink pasaulį – su Lietuva širdyje“ malonumų yra skanus maistas. – Galiu pasakyti, kad kiekvieną dieną valgau taip, tarsi per Kalėdas.“

Tam, kad pakaktų jėgų bėgti, vyras kiekvieną dieną suvartoja apie 8 tūkst. kalorijų. Priminsiu: tam, kad išlaikytų savo kūno svorį, vidutiniam suaugusiam žmogui kasdien reikia 1,6–3 tūkst. kalorijų. Metant svorį rekomenduojama suvartoti apie 1,2 tūkst. kalorijų.

„Valgant vien tik sveikai būtų sunku surinkti tiek kalorijų. Valgau mėsainius, silkę su grietine ir bulvėmis, blynus, makaronus, įvairias košes su džiovintais vaisiais, mėgstu mėsą, žuvį. Dažnai užsuku į kinų restoranus. Vasarą buvo sunkiau suvalgyti tiek daug maisto, todėl ėmė kristi svoris. Būdavo, kad per karščius gerdavau kakavą. Vienas puodelis – keli šimtai kalorijų“, – gana smulkaus sudėjimo bėgikas skaičiavo, kad karštu maistu skrandį užpildo keturis kartus per dieną.

Vienu prisėdimu Aidas gali suvalgyti net kelis karštus patiekalus ir desertą. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Be to, jo kišenėje visuomet galima rasti šokoladinį batonėlį, bananą ar obuolį, o jei nepakanka atsargų, Aidas užsuka į parduotuvę ar kepyklėlę. Tai padaryti jis planavo ir po mūsų pokalbio.

„Laisvės alėjoje yra kelios kepyklėlės, į kurias užsuku. Žinoma, dar ir spurginė! Labai mėgstu spurgas su džemu, mėsa“, – A.Ardzijauskui kalbant, ir mano burnoje pradėjo rinktis seilės.

Pašnekovas juokavo, kad panašiai nutinka ir jam, kai kūnas jaučia nuovargį. Tuomet esą suaktyvėja visi pojūčiai. Nosis geriau užuodžia maisto kvapus, o ausis girdi įvairius garsus, tarkim, sklindančius pro kavinių virtuvių langus.

Sveikatą tiriasi Kaune

A.Ardzijauskas džiaugėsi, kad jo bėgimas pasitarnauja mokslui. Lietuvos sporto universiteto ir Sporto klinikos Kaune specialistai, kuriuos jis lanko reguliariai, atidžiai stebi ultramaratonininko kūno pokyčius ir viską fiksuoja. Anot mokslininkų, Aidas – unikalus atvejis žmonijos ir sporto istorijoje, o tai, ką jis daro, yra didžiulė apkrova visam organizmui – virškinimo, termoreguliacijos ir kitoms sistemoms, sąnariams, galbūt net širdžiai. Kol kas, anot pašnekovo, didelių pokyčių jo organizme neaptikta, tačiau kaip bus ateityje, niekas nežino.

„Apskritai, pasaulyje – nedaug žmonių, kurie nubėgtų tokius atstumus per tam tikrą laiką. Kiek domėjausi, tie, kurie bėgo, vėliau susidūrė su tam tikromis sveikatos problemomis“, – paprašytas detalizuoti, A.Ardzijauskas tikino, kad didžioji dalis jų skundėsi ne nuo krūvio pavargusiais sąnariais, o psichologinėmis problemomis. Antai, vienas bėgikas, metęs sportuoti, priaugo keliolika kilogramų. Jų esą negalėjo atsikratyti daug metų.

„Niekas nežino, kaip bus man. Likus dviem ar trims savaitėms iki bėgimo pabaigos esu bandęs mažinti maisto kiekį, lėčiau bėgti, kad kūnas nurimtų, bet vis tiek priaugdavau nuo 3 kg iki 5 kg. Žinoma, tada projektai buvo kur kas mažesni nei šis. Taigi, jei padauginsime tuos kilogramus iš 14? Nevalgyti irgi negaliu, nes kūnas, pajutęs, kad kažkas ne taip, ima kaupti atsargas“, – A.Ardzijauskas nesiėmė prognozuoti, kas jo laukia baigus bėgimą, tik vylėsi geriausio scenarijaus ir kad organizmas greitai atsigaus.

Kai tai įvyks, Aidas žada grąžinti skolas žmonai. Užsibrėžęs tikslą apibėgti Žemės rutulį, vyras ne tik metė ugniagesio gelbėtojo darbą, bet ir atsisakė brangaus laiko su šeima, todėl mylima moteris laukia, kada vyras baigs bėgti ir vėl įsilies į šeimos gyvenimą. Tiesa, ultramaratonininkas abejojo, ar jam pavyks ilgai išbūti vienoje vietoje. Nors dar nesibaigė šis projektas, kaunietis galvoja apie naują.

„Žinoma, ne tokios apimties, – palikęs intrigą, A.Ardzijauskas nesiplėtė. – Nemėgstu kalbėti iš anksto, nes būna taip, kad planuoji, dėlioji, o ten, aukščiau, ima ir viską už tave nusprendžia.“