Tvarkydama jo asmeniniame archyve aptiktus rašinius, mokslininko duktė R.Šivickytė-Simokaitienė sutiko su "Santakos" skaitytojais pasidalyti tėvo užrašytomis mintis, paties patirtomis bei iš kitų žmonių lūpų girdėtomis istorijomis ir šiek tiek literatūriškai pagražintais jo prisiminimais.
Kaip atrodė Kaunas prieš devynis dešimtmečius, kai jį, jau tapusį nepriklausomos Lietuvos sostine, išvydo ilgai tėvynėje nesilankęs lietuvis? Prisiminimų kalba – autentiška.
Mūsų keliai
Pirmiausias ir svarbiausias klausimas, kurį kiekvienas automobilistas važiuodamas kurs nors klausia yra kokie keliai. Jo kelionės pasisekimas daug ko priklauso nuo kelių gerumo. Kelių gi Lietuvoje yra visokių. Labai gerų plentų, eina per Klaipėdos kraštą, nuo vokiečių sienos per Tauragę, Kelmę, Šiaulius iki latvių sienos. Nuo Kauno per Ukmergę, Zarasus iki sienos, na ir daug plentų Suvalkijoj. Kur plentai, ten ir važiavimas geras. Kai kurie iš tų plentų, pav. Ukmergės plentas, nuo Kauno iki Ukmergės, rodos visą laiką eina pagrindinio remonto periodą. Taisyti plentą reikia ir niekas nieko negalėtų sakyti, bet kam reikalauti, kad automobilistai jį taisytų. Juk Lietuvoje automobilis ir taip jau nesvietiškai taksuojamas? Dabar kas pasirodo. Važiuoji sau ramiai, tik priešais ant kelio matai visą eilę akmenų nusėtą. Ar taip jie sudėti, kad turi būtinai zigzaguoti tai į vieną tai į kitą pusę. Neva kad kelią lygiau išvažinėti. Kad tai būtų kur vienoje vietoje, ar vieną kartą, bet dabar per visą vasarą, visose kelio dalyse. Ir tąsyk randas, ir saugokis, kad sutaupyti kiek darbo kontraktoriui, o taksus už plentą mokant turime mokėti už važiavimą, o ne už jo remontavimą. Sarmata podriačikams ir tiems, kurie podriačikus prižiūri.
Aš svaigiųjų gėrimų negeriu, tačiau jei kas norėtų pasakyti, kad aš esu abstinentas taip pat klystų.
Kita rūšis mūsų kelių – tai žvyruoti vieškeliai. Automobilistui nėra tai lengva važiuoti. Pirmiausia kur šviežiai supilti, paprastai jie duobėti ir palaidose smiltyse taip išvažinėti, vėžės gana gilios ir taip pasitaikė, kad automobiliams taksiniai ratai eina plačiau vienas nuo kito negu paprastų ratų. Taigi, tik vienas tekinis gali eiti vėžėmis, o kitas turi eiti krantu, kuris paprastai gana aukštas ir iš minkšto žvyro darytas. Yra ir šiaip jau nemaža duobių. Bet baisiausia su tiltais. Beveik visų žvyruotų kelių tiltai, išskyrus tik tuos kelius, kur rengiami cementiniai tiltai, visur yra mediniai tilteliai ir jie padaryti mažiausiai trečdalį metro aukščiau arba kai kur tiek pat žemiau kelio. Prie kiekvieno tiltelio važiuodamas turi prilaikyti automobilį, nes neprilaikant gali visai sulaužti, kas dažnai ir atsitinka. Prilaikyti būtų ne taip jau sunku, kad ne kita painiava.
Visi tie tiltai paprastai randasi tarpe dviejų antkalnių. Nuvažiuodamas į pakalnį, kad prilaikyti automobilį turi gerokai pavartoti stabdžius ir privažiavęs pristoji, bet tuojau už tiltelio turi pradėti lipti antrąjį kalną. Įsibėgėti nėra kur. Reikia, kad ir palyginamai menko kalnelio keisti į antrąją jėgą, o jei kalnelis kiek aukštesnis, tai net ir į pirmąją, automobiliui tai neina į sveikatą. Kiekvienas automobilistas tai žino. Tačiau ne ką padarysi, turi važiuoti.
Treti keleliai – tai paprasti keleliai. Čia be tų vargų, kuriuos prisieina vargti prie tiltų, prisideda dar ir kelio tiesumas, to kelio krantų didumas. Taip kad kai kur automobiliams ašys vos tik gali ar net ir negali tarp dviejų krantų išsitekti. Kliūtys sudaro nemažai vargo ir nuostolių.
Abelnai imant mūsų keliai eina geryn. Žemaitijos vieškeliai ir keliai ne iš blogiausių. Aukštaitijoj, nors ir smėlėti, tačiau išvažiuojami. Blogiausi keliai Suvalkijoj. Kai kitur Lietuvoj net ir prieš karą kelius taisydavo, Suvalkijoj net ir dabar neprisirengia prie to. Taigi, kad ne plentai išvažiuoti būtų vargas. Ypatingai Suvalkijos keliai blogi po lietaus.
******
Restoranuose
Išgyvenau dvidešimt penkius metus restorano valgiu. Valgiau ir graikų, ir turkų, ir vokiečių, ir amerikiečių, ir kinų, ir japonų, ir žydų, ir vengrų, ir italų, ir šveicarų, ir dievai žino kokių kitų tautų piliečių restoranuose. Jau antri metai, kai mintu Lietuvos restoranų valgiu. Visaip esu mokėjęs už valgį. Pigiausiai esu mokėjęs šešiasdešimt du ir puse cento už pietus, bet teko mokėti ir šimtą dvidešimt litų už gal kiek geresnius, bet visgi tik pietus. Kaip ten buvo, kaip nebuvo, bet daugiausiai prityrimo gavau Lietuvos restoranuose. Ne tik prityrimo, bet gerokai ir mokslo įgyjau savo šalies restoranuose.
Ką tik buvau iš užsienio sugrįžęs, iš stoties laimingai patekau į ponų viešbutį. Apsinakvojau. Gavau pasiūlymą pusryčiauti kambaryje. Taigi tikrai poniškai. Aš nors buvau visuomet pratęs viešbutyje ar savo kambaryje papusryčiauti, čia išmokau labai gero papročio. Pusryčiavau kambaryje, daviau tarnui ant arbatos. Jis buvo patenkintas, aš taip pat turėjau būti patenkintas. Jis man pasiūlė net ir pietus atnešti, bet aš bijodamas kad nebūtų per daug gerai ir nenorėdamas ponu tapti jam padėkojęs sakiau pats nueisiu.
Pasiryžta ir padaryta. Tai mano nuo senovės paprastas būdas. Dvylika atėjo ir aš į apačioje esantį ponų restoraną. Manau sau, kaip bus puiku, nors nei lenkiškai, nei rusiškai nemoku, tačiau su ponais galėsiu sėstis. Nes aš jau svetur būdamas girdėjau, kad mūsų sostinėje yra ponų viešbutis ir restoranas ir tai dar ne bile koks. Nes kaip pamačiau vėliau į jį apsilankęs, turi net iškabą pasikabinęs, jog tai pirmos klasės viešbutis ir restoranas. Ir, brolyti, manau verta gal bus ir lenkiškai pramokti, kad tik atsisėdus su kokiu grafu ar gal kniaziu. Pasirodė tačiau kad mano džiaugsmas buvo per ankstyvas. Be pirmos pietų neduoda. Vadinas, visai poniškai. Pasiveržiau diržą, truputį pasitaisiau drabužius, kad būtų drąsiau prie ponybės ir laukiu, kol ateis pirma.
Buvo tai tikrai poniškai puikūs pietūs. Vargas su mano pilvu. Jis matomai jau senai tokio maisto matęs atsisakė jį virškinti ir prisiėjo gerokai pasikamuoti kol jį nugalėjau.
Pirmą prasidėjo pietūs. Žmonių ir ponų dar nespėjo prieiti, taigi aš turėjau truputį daugiau nei pusę valandos laiko pasiklausyti kaip kelneriai, vadinas kelnėti vyrai, kurie ponams atneša valgį, tarp savęs ginčijos rusiškai, kas geriau Rusijoj ar senovės ponų valdžia, ar dabartinė bolševikų valdžia. Tai buvo puiki pamoka. Rodos, visgi ponų šalininkai laimėjo. Žinoma, ponų restorane kitaip ir būti negali ir aš išgirdau, kiek galėjau suprasti daug įdomių dalykų, o be to ir paties apetito šiek tiek įgavau.
Po ilgų debatų, vienas kelnerių priėjo prie manęs pasiklausti, ko aš noriu. Aš prisipažinau atvirai kaipo savo prieteliui, ponų šalininkui, kad noriu pietų. Jis labai išdidžiai, kaip ponų šalininkui pritinka, nuo manęs nuėjo šalin ir už penkiolikos minučių atnešė šaltibarščių didelį forpurinį puodą. Aš šaltibarščių buvau nevalgęs per dvidešimt penkerius metus, taigi šveičiau kiek tik jėgos leido. Ir gerai dariau. Nes kaip potam atsiminiau, šaltibarščiai turi turėti labai daug vitaminų, o apie juos tiek daug visur šnekama, tik retai kur tesutinkama. Čia gi visas puodas.
Šaltibarščius man bevalgant mano kelneris priėjo prie savo draugų baigti ponų-bolševikų klausimo diskutuoti. Man jis nors ir buvo aiškus, tačiau viską išsrėbęs klausiaus ir aš, kol kelneris atėjęs nepaklausė ar aš noriu bifšteksą ar veršienos kotletą. Aš balsavau veršienos kotletą. Na gi po pusės valandos jis man ir beatvelkąs veršio kulšies šmotą, taip gerai susmožytą kad net sausas kaip kempinis. Aš iš pradžios gero daikto nesupratau ir paprašiau , kad man atneštų prie jo ar salotų, ar kitų daržovių. Mano kelneris pasakė, kad pas juos esąs labai geras receptas daryti agurkus su smetona ir su kitu kuo ir labai mielai sutiko man padaryti, bet dabar ar aš nenorėčiau ko išgerti. Aš jau matau kad čia viskas eina į tą pusę kad nori mane ponu padaryti, taigi paklausiau, ko aš galėčiau išsigerti. Čia man visą eilę gėrimų išskaitė. Sakysiu, tai atmintis to kelnerio, kai poterius kalba ir aš nieko negalėjau sugauti, tik nugirdau žodį "alus". Na, manau, esu gėręs vyno ir bito, ir gingeralio, išgersiu ir alaus. Ir tikėkite manim su sausa mėsa alus labai gerai. Suvalgiau ir išgėriau belaukdamas salotų. Mat mano kelneris, kaip tikram ponų kelneriui, kuris nusimano savo darbą, pritinka su salotais, agurkais, etc. nesiskubina. Duoda progos suvalgytiems daiktams nusisėsti. Aš gi palaukiau gerą pusvalandį, pasiklausiau debatų ir sakau eisiu laukan, poniškumo įgijęs, nors ir be salotų, nors kelneris ir sakė tuojau atnešiąs, aš prižadėjau vėliau ateiti, užsimokėjęs išėjau.
Buvo tai tikrai poniškai puikūs pietūs. Vargas su mano pilvu. Jis matomai jau senai tokio maisto matęs atsisakė jį virškinti ir prisiėjo gerokai pasikamuoti kol jį nugalėjau. Viskas išėjo gerai: ir aš ponu pabuvau, ir pilvas galų gale išliko sveikas ir ilgai į ponų restoraną nėjau. Tik šį pavasarį kažkaip vėl užsinorėjau ponu tapti, taigi ir vėl ten nuėjau. Viskas beesą taip pat kaip ir pernai. Gera ir patvari įstaiga, kuri savo papročiais pilnai nusistovėjus jų dažnai nekaitalioja. Taigi ir restorane viskas taip pat tebėra. Jei kas norėtų ponu tapti gali pabandyti. Tikrai taps. Tik patarčiau kad prieš ėjimą užeiti į aptieką ir jei minkšti viduriai paimti ricinos, o jei kiek kietesni – ksotoninės alyvos. Puse litro, man rodos, užteks. Tik paklauskite aptiekorininko kaip juos reikia gerti.
1929.08.11
*****
Kodėl aš vaisių vyno negeriu
Aš svaigiųjų gėrimų negeriu, tačiau jei kas norėtų pasakyti, kad aš esu abstinentas taip pat klystų. Tiesa, aš negeriu degtinės, nes jos nemėgstu ir ji man išrodo koks tai netinkamas gerti skystimas. Alaus negeriu, kad jis kartus, o vyno, ypatingai vaisių vyno, negeriu iš keršto. Taigi lieka tik gira ir vanduo. Ir taip kaip giros retai kur tegaunu, o pats dirbti nemoku, taigi geriu tik vandenį ir tuo didžiuojuos.
Visaip yra bandę man Lietuvoje atpratinti nuo kavos ir nuo kito ko, bet buvo bandyta atpratinti ir nuo valgio. Tačiau čia tai nepasisekė.
Bet kodėl aš vyno negeriu. Užsienio vynas brangus, be to importuotą vyną gerti, kad mūsų šalis stengias kiek galint importą sumažinti būtų nepatrijotiška. Vaisių vynas kas kita. Bet čia eina mano kerštas. Ir štai kaip atsitiko.
Pernai pavasarį, kaip tik iš užsienio parvažiavus, einu Klaipėdos gatvėmis ir žiūriu lange išstatytos bonkos įvairių vaisių vyno, ir obuolių, ir kriaušių, ir k. Po 3–4 litus už butelį. Taip, po tris keturis litus už butelį. Sakau sau čia eiti į krautuvę pirkti vyno lyg negražu, dar kas gali pamanyti, kad aš koks girtuoklis. O išbandyti lietuviško vaisių vyno labai norėtųsi.
Reikėjo man važiuoti į Šiaulius. Visą laiką važiuodamas taip ir galvoju, kad restorane užsisakysiu sau vyno. Sustojus Šiaulių geležinkelio stoties restorane sėduos valgyti pusryčių ir prašau stikliuką grūšių vyno (kelneris "kriaušių vyno" neturėjo). Atnešė stiklelį, išgėriau. Tikrai gero beesančio, net apsilaižiau, buvau norėjęs net antrą užsisakyti. Išgėriau, pavalgiau pusryčius. Reikia mokėti. Gaunu sąskaitą, kurioje įrašyta "už vyną 6 litai". Prie to pridėjus 10 % patarnautojui išeina 6.60 litai. Klausiu kelnerio, ar jis nepadarė klaidos. Jis sako ne, tikrai tiek išeina. Aš jam pradėjau aiškinti, kad Klaipėdoje už visą butelį nemokėsi daugiau kaip keturis litus, bet kelneris nei girdėti nenori. Užmokėjau, nieko nepadarysi. Bet prisižadėjau daugiau nei stiklelio vyno nepirkti, nežiūrint kur jis būtų pagamintas Italijoj, Prancūzijoj ar net Lietuvoj.
1929.08.11
****
Pratina poniškai gyventi
Visaip yra bandę man Lietuvoje atpratinti nuo kavos ir nuo kito ko, bet buvo bandyta atpratinti ir nuo valgio. Tačiau čia tai nepasisekė. Ir štai kaip bandyta.
Pernai metą, kai tik atvažiavus į Kauną ir išbandžius ponišką viešbutį ir jų restoraną, apsistojau viename viešbutyje, kuris nors ir gražų lietuvišką vardą nešioja, nors ir arti stoties patogioje vietoje randas, nors ir tarakonų nedaug teturi, nors ir ekonomiškai moka pasielgti taip, kad yra daug svečių, guldydamas po du nepažįstamus svečius į vieną kambarį, tačiau turi tą silpnybę, kad neturi restorano. Vadinas, išmiegojai, eik kur nors kitur valgyti, o kur daugiau eisi, jei ne į restoraną. Tik vienas dalykas paprastam keleiviui, o ypatingai, jei jis nėra ponų kilmės, nesutinka su jo papročiais, nes labai mažai Kauno restoranų skiriami darbininkams. Žinoma, Lietuvos arba kaip kauniškiai vadina Metropoliaus viešbučio restorane gali gauti pusrytį nuo septynių, gali kai kuriuose ir kituose apie tą laiką įsibrauti, bet ne visur. Taigi, ir aš garsaus kunigaikščio viešbutyje išsimiegojęs kiek tik lenda beveik iki aštuntos valandos, lipu žemyn laiptais ieškoti pusryčio restorane. Ten pat beesąs ir restoranas. Durys pusiau praviros. Prie durų stovi pusaukštis vyras. Aš einu prie jo ir bandau eiti į vidų. Jis stovi taip, lyg klaustų "ko nori". Sakau noriu eiti į restoraną pusryčių. Jis su pasigailėjimu pažiūrėjo į mane ir labai rimtai pasakė: "Be devynių restoraną atidaryti nepalagajetsa." Na, nepalagajetsa, ką gi padarysi. Matyt ne tik ponų viešbučio restoranas yra skiriamas ponams, bet ir kiti geru pavyzdžiu seka, palinkėjau savo patarėjui gero pasisekimo biznyje, o pats nuėjau į Lietuvos viešbučio restoraną.
1929.08.11
Pranciškus Baltrus Šivickis gimė 1882 m. rugsėjo 30 d. Raseinių apskrities Šiluvos valsčiaus Žalakiškių kaime, netoli Žaiginio miestelio. Pagal P.B.Šivickį ("Gyvoji mintis", 2005), jo protėviai – meistrai amatininkai, atvykę statyti mūrinę Šiluvos bažnyčią, į Žaiginio apylinkes atsikėlė iš Ašmenos (Gardino sr.). Vėliau, nebegalėdami pragyventi iš amato, jo tėvai Kazimieras Šivickis ir Ona Grigaitė užsirašė Žaiginio dvaro baudžiauninkais.
Pranciškus Baltrus – vyriausias iš trijų sūnų. Baigęs rusišką trimetę Šiluvos mokyklą, jis dirbo tėvo ūkyje (motina mirė labai jauna), bendravo su knygnešiais, skaitė lietuvišką spaudą, kurį laiką daraktoriavo. Domėjosi tautosaka, užrašinėjo dainas, pasakas, patarles, susirašinėjo su Jonu Basanavičiumi ir siuntė jam surinktą medžiagą. Įsitraukė į tautinio išsivadavimo judėjimą, dalyvavo 1905 m. revoliuciniuose įvykiuose, teko slėptis nuo caro valdžios persekiojimo ir bėgti į JAV.
Ten vakarais mokėsi, o dieną dirbo įvairiausius darbus: prie geležinkelio ir oro uosto statybos, geležinių lovų fabrike, vagonų remonto įmonėje, parduotuvėje mėsos iškapotoju, žemės ūkyje, fermose ir kt. Dirbdamas ir kartu mokydamasis P.B.Šivickis studijavo biologiją net septyniuose Amerikos universitetuose.
1911 m. Indianos valstijos Valparaiso universitete įgijo pirmąjį bakalauro laipsnį. Po medicinos studijų Misūrio universitete gavo bakalauro (Bachelor of Arts) laipsnį, 1920–1922 m. mokėsi Čikagos universiteto Gamtos fakultete, kurį baigęs apgynė disertaciją iš audinių regeneracijos ir 1922 m. gavo filosofijos daktaro laipsnį. Žinias audinių regeneravimo srityje vėliau dar gilino Vengrijoje, Tihanio biologijos institute (1930) ir Anglijos Plimuto biologijos stotyje (1936).
Baigęs studijas JAV, nuo 1922 m. dirbo Filipinuose, Manilos universitete profesoriumi, Zoologijos katedros vedėju. 1923 m. įkūrė Puerto Galeros jūrų biologijos stotį Mindoro saloje, 1924–1925 m. buvo šios stoties direktorius. Nors darbo sąlygos čia buvo puikios ir atlyginimas geras, neužmiršo planų grįžti į Tėvynę – norėjo viską, ko išmoko, pritaikyti Lietuvoje. 1928 m. grįžo į Lietuvą jau kaip žinomas mokslininkas.
DMN inf.14 komentarai
BNS inf.0 komentarai
DMN inf.3 komentarai
Žvyro nėra, druska baigėsi, auto sugedo
Bandzokulas