Penkiametė Mėja jau namuose ir sveiksta, tačiau to, kas nutiko kovo 7-ąją, neužmirš. Dieve duok, kad neliktų žymių ant veido visam gyvenimui.

"Jei šuo užpuola, reikia stengtis nepanikuoti ir nedaryti staigių judesių", – pataria šių keturkojų dresuotojas Egidijus Brazys. Šuns įkandimų žaizdos gyja sunkiai, randai lieka visam gyvenimui.

Vaikai tenorėjo pašerti

Penkiametė Mėja jau namuose ir sveiksta, tačiau to, kas nutiko kovo 7-ąją, neužmirš. Dieve duok, kad neliktų žymių ant veido visam gyvenimui.

Nelaimė įvyko visai netoli mergaitės namų, kai ji žaidė su ketveriais metais vyresniu kaimynų berniuku. Jam tėvai liepė pašerti kieme pririštą šunį. Tai darydamas vaikas pakvietė Mėją prieiti arčiau, ir šuo puolė mergaitę.

"Šuo vidutinio dydžio, mišrūnas, panašus į laiką. Dukra – šaunuolė, pati sugebėjo ištrūkti, nors šuo ją buvo pargriovęs", – pasakojo Mėjos mama Živilė Radzevičienė.

Mažylė iškart buvo nuvežta į arčiausiai esančią Radviliškio ligoninę, bet gydytojai, pamatę sužalojimus, padėti nesiryžo. Jie nukreipė nukentėjusiąją su tėveliais į Šiaulius. Deja, ir šio miesto ligoninės medikai buvo savikritiški. Jų nuomone, žaizdas ant mergaitės veido susiūti taip, kad ateityje būtų kuo mažiau problemų, gali tik kolegos iš Kauno klinikų.

"Kaune praleidome vos savaitgalį: atvažiavome šeštadienį vakare, o pirmadienį mus jau išleido namo. Žaizdos nepūliavo, jokios infekcijos nebuvo, todėl gulėti ligoninėje nereikėjo", – bent tuo džiaugėsi Ž.Radzevičienė, nors ant dukrelės veido įkandimai buvo gilūs, šuo nukando ir dalį ausies.

Neblaivios bučiuoja ir nukenčia

Kauno klinikų plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas profesorius Rytis Rimdeika teigia, kad per metus į šią ligoninę patenka 10–15 žmonių, kuriuos sužaloja šunys.

Rajonų ligoninių pacientai čia pervežami tam, kad pagalbą jiems suteiktų prityrę plastikos chirurgai ir pavyktų išvengti didelių randų. Kartais su šiais specialistais nukentėjusiuosius gydo ir nosies bei gerklės ligų gydytojai, okulistai, žandikaulių chirurgai.

"Būna ligonių, sukandžiotų į įvairias kūno vietas. Neretai būna sužalotas veidas, kartais – ir labai žiauriai", – pasakoja profesorius R.Rimdeika.

Jis yra gydęs moterų, kurios, būdamos neblaivios, mėgino pabučiuoti šunį ir šis nukando dalį lūpų ar nosies. Ž.Radzevičienė sako, kad dėl įvykusios nelaimės kaimynų nekaltina ir žalos atlyginti neprašys.

"Man pačiai gresia bauda už vaiko nepriežiūrą", – prisipažįsta penkiametės mergaitės mama.

Ji su vyru turi du šunis. Mėja jų nebijo ir po to, kas įvyko kaimynų kieme. Anot suaugusiųjų, nesuvokia, kuo galėjo pasibaigti tokia nelaimė.

Veidas – ypatinga sritis

"Paprastai šunų įkandimai nėra tokie pavojingi, kad žmogus nukraujuotų ar su juo atsitiktų kažkas baisaus. Šuns padarytą žaizdą reikia uždengti steriliu tvarsčiu. Turint kokią nors antibakterinę priemonę, žaizdą pravartu praplauti. Galima panaudoti šaldomąjį kompresą. Paprastai to užtenka, kol nukentėjusysis nugabenamas pas gydytojus. Jie nustato sužalojimo pobūdį, žaizdos gylį, dydį, infekcinį užterštumą", – būtina įsidėmėti šiuos gydytojo R.Rimdeikos patarimus.

Nors sakoma, kad šuns įkandimai greit sugyja dėl šuns seilėse esančių antibakterinių savybių, vis dėlto pavojaus yra. Ant gyvūno dantų dažnai pasitaiko apnašų. Žaizdoje dažnai lieka drabužių atplaišų, o tai gali sukelti infekciją. Dėl to visuomet būtina kreiptis į medikus. Jie išvalo ir sutvarko žaizdą naudodami antibakterines priemones, jei reikia, paskiria vaistų, dažnai – nuo pasiutligės.

Po šunų įkandimų randų dažniausiai nepavyksta išvengti. Imantis reikiamų priemonių, jie gali būti visai maži ir lengvai užmaskuojami. Gydytojai sako, kad pjautinės žaizdos sugyja gražiau nei kąstinės ar plėštinės, kai audiniai yra sutraiškomi arba išplėšiami. Tokiais atvejais juos tenka pakeisti panašiais audiniais, tačiau jie gali skirtis.

"Veidas yra ypatinga sritis. Čia yra labai daug įvairių struktūrų, specifinė danga. Vienos spalvos epitelis labai greitai pereina į kitos spalvos. Pavyzdžiui, lūpų raudonis turi savo kontūrą, savo iškilumą, po to pereina į gleivinę. Dažniausiai sužalojimų visiškai paslėpti nepavyksta", – teigia plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas R.Rimdeika.

Saugumas ir žinios

Žmonės dažnai nukenčia nuo neauklėtų šunų ir nuo kovinių: Stafordšyro terjerų, pitbulių, rotveilerių.

Profesoriaus R.Rimdeikos manymu, tokių šunų veisimas reikalauja griežtų atrankos kriterijų, auginimas ir laikymas gali būti patikėtas tik atsakingiems šeimininkams. Jie turi mokėti elgtis su šunimis taip, kad neskatintų jų agresyvumo, sugebėtų kontroliuoti jų elgesį.

"Jei šuo užpuola, pirmiausia reikia stengtis nepanikuoti ir nedaryti staigių judesių, nežiūrėti šuniui į akis, nebėgti. Tačiau tai – sausa teorija. Net šunų priežiūros profesionalams ne visada pavyksta išvengti įkandimų, todėl daug daugiau dėmesio reikia skirti prevencijai, kad žmogus nepakliūtų į pavojingą situaciją", – teigia šunų dresūros mokyklos "Reksas" vadovas E. Brazys.

Per penkiolika darbo metų kinologijos srityje daug patirties sukaupęs specialistas sako, kad problema – ne šunys, o jų šeimininkai. Tiksliau, jų žinių trūkumas. Šiuo metu padėtis  gerėja: vyksta nemokami seminarai, per kuriuos žmonės gali gauti reikalingos informacijos, kuriama erdvė pasidalyti patirtimi. Daugiausia motyvacijos turi jaunimas, ir tai šaunu. Juk, norint sukurti saugią bendruomenę, svarbiausia yra informacijos sklaida ir jos pakankamumas.

Šunų dresuotojo patarimai

"Juk tam, kad galėtume vairuoti automobilį, pirmiausia turime išlaikyti egzaminą. Taip pat ir su šunimi. Turime žinoti, kaip su juo elgtis. Laikomi voljere, grandine pririšti, nevedžiojami šunys yra nesocializuoti. Jie sulaukėja, saugo savo teritoriją ir tampa agresyvūs", – aiškina E.Brazys.

Augančiam šuniukui pirmieji gyvenimo mėnesiai iki pusmečio yra aukso amžius. Šis laikotarpis yra labai svarbus keturkojo socializacijai. Šuo turi būti supažindintas su kuo daugiau trikdžių: automobilių garsais, kitais gyvūnais, vizualiniais kontaktais, kvapais ir panašiai. Jei socializacijai nebuvo skirta pakankamai laiko, vėliau net ir išdresuotas šuo, esant stresinėms situacijoms, greičiausiai sutriks ir neklausys šeimininko.

"Jei nesate aktyvus, niekuomet nesirinkite Sibiro haskio, nors jis jums ir labai gražus. Negalėsite jam skirti pakankamai laiko, šuo neišsikraus, kentės, kauks. Įsidėmėkite, kad augintinis neturi treniruoti šeimininko. Nesirinkite šuns tvirtu charakteriu, jei pats tokiu nepasižymite. Moterims nesiūlau Kaukazo aviganio – šuo jaučia, kai šeimininkas silpnesnis", – patarimų negaili E.Brazys.