Vieniems karantinas skaudžiai priminė, kad per kasdienį skubėjimą atitolo nuo šeimos, o kitiems šeima suteikė saugumo ir palaikymo, kurių trūko labiausiai. Tačiau ne visiems pasisekė gyventi šeimoje. Globos namuose užaugę vaikai dažnai nepasitiki savimi, jaučiasi prastesni už kitus, stokoja socialinių įgūdžių ir sunkiai prisitaiko prie visuomenės. Tinkamu metu jų gyvenime pasirodę panašios patirties turintys žmonės, sugebėję paneigti šiai grupei klijuojamas etiketes, ir motyvuojantys bei jautrūs švietimo sistemos profesionalai turi galią tapti tų vaikų mokytojais, vedliais ir net draugais visam gyvenimui.

Stereotipų laužytojai

Stereotipą apie vaikų namuose užaugusius žmones sutrypę identiški dvyniai, breiko čempionai bei menininkai Algirdas ir Remigijus Gataveckai, užuot apėję lankstu, į globos namus sugrįžta neretai – padėti juose augantiems vaikams emociškai, sudominti menine veikla, ugdyti kūrybinį mąstymą ir įrodyti, kad vaikų gyvenimas yra jų pačių rankose.

„Pastebėjau, kad gyvendamas globos namuose vaikas, aplinkoje nematantis geresnių pavyzdžių, pats dažnai nelabai suvokia tikrosios padėties. Tai, kad yra vargšai nelaimingi vaikai, jiems įskiepija aplinkiniai žmonės. Dauguma augusių globos namuose apskritai nežino, kas yra normali šeima, kuri švenčia Kūčias, Kalėdas ar Velykas. Kas yra globos namai? Tai – labai didelė grupė žmonių iš įvairiausių šeimų, bet dauguma tų šeimų – destruktyvios. Žmonės, augę tokioje terpėje, kur daug neigiamo požiūrio, neretai būna traumuoti. O kaip kitaip? Jie juk matę daug šiurpių vaizdų, kuriuos gali pamatyti tik siaubo filmuose“, – sako artimą ryšį su vaikais iš globos namų nuolat palaikantis Algirdas.

Dauguma institucijose augančių vaikų yra patyrę psichologinį ir net fizinį smurtą. Ko gero, pats skaudžiausias jiems – išsižadėjimas, naikinantis bet kokį saugumo pojūtį ir pasėjantis nepasitikėjimą žmonėmis. Tačiau Algirdas ir Remigijus Gataveckai geriau nei kas kitas žino, kaip rasti kelius į mažas ir karštas vaikų širdis.

Remigijus teigia, jog didžiausia jųdviejų su broliu vertybė – kad yra dviese: „Globos namuose vaikai mums sakydavo: „Jums gerai, nes jūs dviese.“ Turbūt čia ir buvo mūsų pagrindinis raktas: sunkiausiomis akimirkomis rėmėmės ir remiamės vienas į kitą. Mudu buvome labai imlūs viskam: daugiausia sportui, meninei veiklai ir visą gyvenimą konkuravome tarpusavy. Jeigu jis ką nors darė gerai, aš jam pavydėjau ir stengdavausi padaryti dar geriau. Ši konkurencija leido pasiekti tam tikrų geresnių rezultatų ir kėlė savivertę. Nori nenori, tokioje aplinkoje patiri tam tikrą nuvertinimą ir pažeminimą. Mūsų meninė veikla ir dailės mokytojų pagyros augino pasitikėjimą savimi ir padėjo suprasti, kad esame ne prastesni už kitus.“

Vaikų globos namuose vyrauja tam tikra tvarka, padedanti ugdyti valią, tapti nuolankiam ir prisitaikyti prie taisyklių, tačiau savo robotiškumu sistema žlugdo bet kurias vaikų kūrybiškumo užuomazgas. Algirdas ir Remigijus jau seniai užsibrėžė padėti globotiniams, sukurti kūrybišką erdvę ir drumsti tuos tvarkos vandenis. Jie niekuomet neliepia vaikams ko nors daryti, o bando sudominti savo veikla – piešimu, kūryba ar net breiko užsiėmimais.

„Tie vaikai turi daug randų, bet jie įkvepiantys ir įdomūs. Dalis jų dar nėra žmonių suformuoti būti vienodi – atrodyti kaip kiti, turėti tokią pat šukuoseną, neišsiskirti, atitikti štampą... Globos namuose jie dar nėra tie štampai“, – dalinasi A. Gataveckas, kurį globos namų vaikai įkvėpė sukurti darbą meno daktaro laipsniui gauti.

Kartu su globotiniais broliai sugalvojo ir įgyvendino ne vieną meninį projektą. Svarbiausias iš jų – „Poveikis“ – sulaukė atgarsio visuomenėje ir atkreipė dėmesį į globos namuose augančių vaikų problemas. Projekto kūriniai – hiperrealistiniai, tikrovę iki smulkmenų atkuriantys piešiniai, kurių objektu tapo globos namų auklėtiniai. Algirdas ir Remigijus Gataveckai pasirinko ne bet kokius globos namus. Jie sugrįžo į tuos pačius Alytuje ir įsirengę nedidelę studiją kvietė savo jaunesnius bičiulius pozuoti. Siekdami paskatinti vaikus už virtuoziškus paveikslus gautus honorarus menininkai atidavė portretų veikėjams ir kiekvieną broliškai padrąsino: „Jei sugebėjome mes, sugebėsite ir jūs.“

Menas kaip priemonė prakalbinti

Panevėžyje gyvenanti dailės terapijos specialistė ir Socialinių paslaugų centro darbuotoja Aida Smalinskienė žino, kad „vėliau“ gali ir nebūti, todėl veikti būtina dabar. Tautodailininkė ilgus metus savanoriauja, globoja tėvų neturinčias mergaites ir skiria laiko bei dėmesio vaikams, gyvenantiems tiek globos namuose, tiek socialinės rizikos šeimose.

Draugų paprašyta padėti vesti keramikos užsiėmimą vaikams A. Smalinskienė neįsivaizdavo, kad ta patirtis atves į savanorystę: „Aš buvau menininkė, gyvenanti iš keramikos, ir sutikau pasidalinti teorinėmis žiniomis. Iš pradžių buvo kiek keista, į galvą lindo negražios mintys. Galvojau, kaipgi žmonės gali eiti mokyti kitų, nieko nemokėdami patys. Nebūčiau patikėjusi, kad galima dirbti su vaikais, kurie nieko nenori. Jiems visai nereikėjo nei mano žinių, nei diplomų. Įkvėpta galimybės būti naudingai, į savanoriavimą įtraukiau savo dukras, baigiau pedagogikos ir dailės terapijos magistro studijas, kad rasčiau būdų, kaip išmokyti vaikus atvirumo, lavinti dažnai skurdžią kalbą ir supažindinti juos su jų pačių emocijomis.“

Dailės terapijos specialistė pasakoja, kad vaikams svarbiausia ne rezultatas ir net ne sukurtas gaminys. Jie nori išlieti susikaupusias emocijas. Per keramikos užsiėmimus Aida kartu su vaikais daužo molį, lipdo, pradėtą darbą vėl suminko į bendrą masę.

„Vieni vaikai būna uždari, o kiti, priešingai – nesuvaldo savo energijos. Man didžiausias džiaugsmas yra prakalbinti vaiką, kuris ilgai tylėjo. Prakalbinus sykį, vaikas po truputį atsiveria, išsipasakoja ir kitą kartą vėl kreipiasi į tave. Jei vieną dieną palaikai už rankos – jam tai šį tą reiškia“, – sako ne vienus metus organizacijos „SOS vaikų kaimai“ veikloje dalyvavusi Aida Smalinskienė.

Dar kartą: Dauno sindromas nėra liga

Pagrindinis Dauno sindromą turinčių žmonių ypatumas, kad jie gimė su viena papildoma chromosoma. Saulytėmis vadinamų vaikų ugdymas ir priežiūra reikalauja didelės ištvermės ir tampa sunkiu iššūkiu tėvams. Neseniai tokios Marijampolėje gyvenančios šeimos periodiškai lankydavosi Kaune veikiančiame Dauno sindromą turinčių vaikų gebėjimams lavinti skirtame centre. Tačiau vos trečdalis šeimų galėjo sau leisti tokias keliones. Europos socialinio fondo remiamo projekto „Mūsų saulytės“ iniciatoriai Vladas Polevičius ir Aistė Rutkauskienė padėjo Marijampolėje įkurti specialių poreikių vaikams skirtą dienos centrą ir net 40-čiai šeimų suteikė vilties.

„Centras dar tik skaičiuoja pirmuosius mėnesius. Tikrosios jo steigėjos yra mamos, auginančios sindromą turinčius vaikus. Iki šiol buvo galima derintis prie esamų dienos centrų veiklos, tačiau darbui su šiais vaikais būtini specifiniai gebėjimai, atitinkamas suvokimas, tam tikri baldai ir speciali lytėjimo, matymo, klausos, kalbos, motorikos įgūdžius lavinanti įranga“, – įgyvendinta idėja džiaugiasi V. Polevičius.

Pagrindinė projekto idėja – sukurti naują erdvę, kurioje būtų organizuojamos įvairios vaikams su negalia ir jų šeimos nariams pritaikytos sociokultūrinės veiklos, bendravimo su kitais lavinimo užsiėmimai padedant logopedui, meno ir kūrybos pamokos, žirgų terapija, sveikatingumo mankštos su kineziterapeutu. Taip siekiama ne tik ugdyti vaikus, bet ir suvienyti bei supažindinti juos auginančias šeimas, kad mažieji galėtų bendrauti ir kartu leisti laiką.

Vladas Polevičius įsitikinęs, kad svarbu apie pažeidžiamas visuomenės grupes sužinoti daugiau ir griauti įsitvirtinusius stereotipus: „Nereikia pamiršti, kad visose bendruomenėse yra turinčiųjų negalią . Kartais esame linkę užsimerkti ir to nematyti. Galbūt toks žmogus gyvena mūsų kirpėjos šeimoje, o galbūt kolegės. Šie žmonės yra lygiai tokie pat kaip ir mes, tik galbūt kiek lėčiau suvokia aplinką. Tačiau dėl to nėra mažiau ypatingi.“

Jeigu nebūna svetimo skausmo, ko gero, nėra ir svetimų vaikų. Ne kiekvienas užaugo apsuptas meilės, sulaukė pagyrimo ar šeimos rūpesčio, kiti galbūt gimė su raidos ypatumais. Tačiau vaikai svarbūs visiems – ir net jei jie negyvena po mūsų stogu, jų gerovė, jų džiaugsmas ir sėkmė yra užduotis visuomenei ir kiekvienam iš mūsų.

Savanoriška veikla galima ne tik dirbant su vaikais, galimybės savanoriauti Lietuvoje išties didelės. Apie jas tinklalaidėje „Metas keisti“ kalbamės su Merūnu Vitulskiu ir Lietuvos samariečių bendrijos atstovais.

Jei esate pilietinės iniciatyvos sumanytojas ar narys, paskelbkite apie savo iniciatyvą svetainėje www.metaskeisti.lt ir dalyvaukite konkurse. Svetainėje rasite ir daugiau informacijos apie kampanijos „Metas keisti“ iniciatyvas.