Esu iš tų, kurie kasdien pasidomi, kokios nelaimės šalyje įvyko. Man tokios žinios nekelia pasimėgavimo, jas girdėdama labiau suprantu, kokie žmonės gyvena Lietuvoje. Tokios žinios – tarsi savotiškas sociologinis rodiklis. Kalėdos parodė, kad tebegyvename viduramžiuose, kai mušti moterį vyrams buvo norma, kai būti apsvaigusiems buvo siekiamybė. Nustebino, kad per pačias šventes, kai žmonės linki vieni kitiems visko geriausio, kai dovanoja dovanas, laukia svečių, policininkai vos spėjo gelbėti mušamas moteris. Liūdna. Labai liūdna.
Vilija
Išsigimėlių visada atsiranda
Lūžų ir Mogiliovo gatvėse gyvena žmonės, kurie nesugeba savo šiukšlių nunešti iki konteinerių. Išsigimėlių visada ir visur atsiranda. Mane stebina kitas dalykas. Kodėl tokiame daugiabučių namų knibždėlyne, kur veikia daugiabučių namų bendrijos ir gyvena didelė dalis klaipėdiečių, neatsiranda žmonių, kurie susivienytų ir nueitų ne po vieną, o grupe žmonių pas tuos šiukšlintojus. Viską galima padaryti: sudrausminti, įspėti, parodyti, kad taip negalima gyventi. Esu įsitikinęs, kad būrio gyventojų vizitas pas šiukšlintojus būtų veiksmingas.
Vytautas
Požeminė perėja kelia baimę
Šilutės plente, netoli autobusų stotelės „Rasa“, yra dar sovietmečiu įrengta požeminė perėja. Ji tokia pat baisi, kaip ir pati santvarka, kurios metu buvo įrengta. Sienos nedažytos jau kelis dešimtmečius, aprašinėtos ir purvinos. Nors šviesa ir dega, bet jos apšviečiamas vaizdas baisesnis už siaubingiausio kalėjimo patalpas. Visas požemis pilnas senų lapų, vėjas juos suka ir suka. Nesuprantu, negi taip sunku juos vieną kartą sušluoti ir išgabenti. Kodėl perėjos prižiūrėtojai negali savo darbo atlikti iki galo? Jeigu klaipėdiečiai rinktų šiurpiausią miesto vietą, aš siūlyčiau šią perėją. Kaskart, kai man reikia pereiti į kitą Šilutės plento pusę, suku galvą, ar eiti iki antžeminės šviesoforu reguliuojamos perėjos, ar rizikuoti bėgti per gatvę.
Ineta
(be temos)