Mane labai džiugina tas gražus, ramus dangus, kurį šiuo metu kasdien matau Lietuvoje. Rytais važiuoju į darbą autobusu, pravažiuoju pro mūsų senamiestį ir žiūriu pro langą – taip ramu, taip gražu. Ir tada pagalvoju apie Ukrainą, apie žmones, kurie šiandien gyvena visiškai kitomis sąlygomis ir išgyvena tai, ko mes net neįsivaizduojame. Man atrodo, kad mes kartais per mažai vertiname tai, ką turime. Skubame, pykstame dėl smulkmenų, skundžiamės, kad kažkas ne taip, o tuo metu galime ramiai važiuoti į darbą, vaikščioti po miestą, matyti mėlyną dangų ir grįžti į savo namus. Norėtųsi dažniau sustoti ir pagalvoti, kad ta ramybė, kuri mums atrodo savaime suprantama, iš tiesų yra labai didelė vertybė.
Vidas
Likau apstulbusi
Neseniai teko matyti vieną pokalbį, kuris mane labai nemaloniai nustebino. Ant suolo sėdėjo garbaus amžiaus senjorė, o netoliese stovėjo dar viena, jaunesnė moteris. Senjorė kažko jos klausė, kalbėjo, rodos, norėjo pasitikslinti, kiek dabar valandų. Tačiau kita moteris jai atsakė labai nepagarbiai, beveik rėkdama, esą su ja neįmanoma susikalbėti ir sunku suprasti, ką ji sako. Aš apstulbau, nes juk pati ta moteris jau nebe jauna, atrodė brandi ir turėtų suprasti, kad ne visi vienodai girdi, ne visi vienodai greitai kalba ar supranta.
Ona
Nemato tvarkaraščio
Norėčiau atkreipti dėmesį į tvarkaraščių lenteles. Kai kur jos įrengtos taip, kad žmogui, norinčiam perskaityti informaciją, tenka žiūrėti tiesiai prieš saulę. Tada net ir gerai matantis žmogus sunkiai įžiūri, kas parašyta, o turintiems regėjimo sutrikimų tai apskritai gali tapti rimta kliūtimi. Kodėl nepagalvojama apie tokius paprastus dalykus? Pavyzdžiui, Vėtrungės stotelėje tvarkaraštis, mano nuomone, įrengtas labai protingai – nukreiptas į šiaurinę pusę, todėl informacija gerai matoma. Vadinasi, galima padaryti ir patogiai.
Skaitytoja
(be temos)
(be temos)
(be temos)