Pirmadienį Klaipėdoje buvo šventė – didysis krepšinis atkeliavo į mūsų miestą. Lietuvos rinktinė žaidė su Islandijos krepšininkais. Miestas labai ryškiai pajuto šį įvykį. Gerokai prieš prasidedant varžyboms, automobilių eilė į arenos pusę driekėsi iki pat Pilies tilto. Man, žmogui, kuris iš esmės nesidomi sportu, buvo nuostabu po daugelio metų gyvai stebėti krepšinio varžybas, kur žmonės pasipuošę lietuviška atributika, kur drauge giedamas mūsų valstybės himnas, kur skamba lietuviškos žaidėjų pavardės, o ypač vardai. Buvo nuostabu klausytis, kad krepšinio aikštelėje taikliai kamuolį į krepšį mėtė Mindaugas, Donatas, Regimantas, Margiris, Ąžuolas, Ignas, Vaidas, Kristupas, Ignas, Mantas. Ir net Mareko vardas skambėjo kaip savas ir suprantamas. Labai patiko. Manau, ir kitą kartą eisiu į tokias ar panašias varžybas. Gaila buvo tik mergaitės rūbinėje. Viena padavinėjo paltus. Nusiplūkė kaip darbinis arklys. Negi nėra savanorių, kurie galėtų padėti tokį darbą atlikti?
Valerija
Negerbia pats savęs
Jau senokai esu pensininkė, bet nesėdžiu namie, domiuosi miesto ir šalies gyvenimu ir daugeliu klausimų turiu savo nuomonę. Suprantu, kad nuo mano jaunystės praėjo daug metų ir mados pasikeitė, bet kai kurie šių laikų jaunų žmonių įpročiai verčia bjaurėtis. Man labai negražūs tatuiruoti kūnai. Vasarą nemalonu matyti vyrus ir moteris su ryškiomis tatuiruotėmis. Pastebėjau, kuo daugiau tatuiruočių žmogus turi, tuo labiau apsinuogina. Taip pat labai nejaukiai jaučiuosi matydama mūsų „įžymybes“ su pripūstomis lūpomis. Juk ateis laikas, kai jos nebenorės tokių lūpų, o pakeisti nieko nebegalės. Nemalonu, kai ant scenos atlikėjos pernelyg apsinuogina. Atrodo, kad jų kūno sandara kitokia nei visų kitų žmonių. Ką ten rodyti? Ko mes nematėme? Paikystė. Vytautas Čepas teisingai pasakė: „Nebus žiūrovų, nebus ir artistų.“
Skaitytoja
(be temos)
(be temos)
(be temos)