GYVŪNŲ APSUPTYJE GYVENANTI D. BIELSKYTĖ: KIEKVIENA MANO DIENA – ATOSTOGOS

Mano žvėrinčius – taip meiliai savo gausų ūkį vadina klaipėdietė poetė, fotografė, dailininkė Dalia Bielskytė. Tad paklausta, kiek šiuo metu augintinių karaliauja jos namuose, pašnekovė tik šypteli: turbūt tai yra pats sudėtingiausias klausimas. Viena akivaizdu – šioje margaspalvėje "teritorijoje" niekada nebūna nuobodu.

Sugyvena ir šunys, ir katės

Suskaičiuoti visus augintinius, anot Dalios, gana komplikuota jau vien dėl to, jog jų skaičius nuolat kinta.

"Šiandien turiu keturis šunis: 8 metų Berno zenenhundą Lepečkėlį; 5 metų Dakotą, kurią paėmiau iš prieglaudos, kol sugis letenėlė, o išėjo taip, kad ji liko; 12 metų kinų koduotąjį bei šių metų gimtadienio dovaną – 4 mėnesių Abrakadabrą, Džeko Raselo terjerę. Ir, žinoma, mano katinynas. Seniausia katė – Kornvalio reksė Caca, kuriai per Naujuosius sueis 20 metų; keturios sfinksės, dar viena katė, kurią dukra atvežė iš Italijos, nes ten ją priglaudė, o vėliau nebegalėjo laikyti, taigi ji kirto visą Europą, apsigyveno čia ir sėkmingai nutuko nuo lietuviško maisto. Taip pat turiu kokių 9-erių Rainę, kuri tiesiog atėjo ir pasiliko. Ir turbūt dėl to pas mane daugiau nėra priklydusių kačių, nes ji labai rūpinasi teritorijos saugumu. Na, ir mano margosios spalvotosios orientalės, kurias gana sunku suskaičiuoti, nes periodiškai sulaukiu mažylių, kurie kažkada susiranda naujus namus ir iškeliauja", – pasakojo pašnekovė.

Kaip sako Dalia, kiek save prisimena, gyvūnai visada buvo svarbi jos gyvenimo dalis.

"Kai tik gimiau, tėvai iš karto įsigijo šuniuką. Su tuo pekinuku Čita užaugau iki 16 metų. Tačiau gyvūnų man visada buvo mažai. Norėjosi parsinešti iš gatvės ir kačiukus, ir paukščiukus, ir šuniukus, net vabaliukus. Ir nors tėvai buvo labai švelnūs, jautrūs gyvūnams, tačiau jų požiūris į juos buvo kaip ir daugelio kitų tėvų. Jie sakė, kad tai didelė atsakomybė, o aš niekada nebuvau pats atsakingiausias vaikas. Norėjau gyvūnų, bet rūpintis jais – ne taip stipriai. Be to, nemažai laiko pragyvenome bendrabutyje, kur šia prasme apskritai ganėtinai ribotos galimybės", – prisiminė pašnekovė.

Gyvenimas keliais aukštais

Iki šiol moteris prisimena ir neįtikėtiną įspūdį, pirmą kartą apsilankius kačių veislyne.

"Tai buvo vieta, kurioje vienu metu gyveno labai daug sfinksų – pamenu, atsisėdome, ir tiesiogine prasme jais aplipome: jie buvo visur – ant pečių, krūtinės, užantyje, ant kelių... Prisimenu, tada pasakiau, kad noriu taip gyventi. Man tai patinka. Man to reikia. Aš noriu turėti juos visur. Aš noriu kiekvienu rankos ištiesimu kažką paglostyti. Aš noriu to begalinio murkimo. Matyt, laiku ir vietoje Dievui į ausį pasakiau šiuos žodžius, ir pamažučiais tai išsipildė", – šyptelėjo pašnekovė.

Kaip sako pati Dalia, šiandien ji yra tiesiog laimingas žmogus, kurio svajonė turėti gyvūnų tiek, kiek nori, išsipildė – moteris gyvena erdviuose namuose, kurie, ko gero, sutalpintų ir dar gausesnį pulką augintinių.

"Kita vertus, man yra tekę gyventi ir labai mažame bute su pakankamai dideliu kiekiu gyvūnų. Ir jie labai moka prisitaikyti, ypač katės. Šunims gal ir reikia daugiau ploto ant žemės, o katė gyvena ne vienu aukštu. Neskaičiavau, kiek kačių gali sutilpti ant mano pagalvės, bet tikrai gausiai ir jos ten kažkaip telpa. Be to, naminiams gyvūnams vis dėlto svarbiausia yra žmogus. Jo meilė, artumas, bendravimas, o ne kvadratūros skaičius. Be abejo, turi juos pamaitinti, palaikyti švarą, nes jie nuo tavęs priklauso", – kalbėjo menininkė.

Mažyčiai žmogelyčiai

Dalios žodžiais, dabartinė jos aistra ir džiaugsmas yra orientalų veislės murklės.

"Matyt, pasirenki tai, kas tau yra beprotiškai gražu. Tai be galo grakščios, elegantiškos, tapybiškos katės. Katės žmogaus veidu. Man jie yra mažyčiai žmogelyčiai. O orientalų gimimas – tarsi kiekvieną kartą Velykos. Lukšteni tą vaikelį iš placentos ir nežinai, kokį rasi. Be to, jos stebuklingo charakterio, intelektualios, kalbančios, pasakojančios. Man tai buvo atradimas, ir aš jomis labai džiaugiuosi. Tai nereiškia, kad nesidžiaugiu visais likusiais savo gyvūnais. Tiesiog kažkuriuo momentu kažkas keičiasi, kažką atrandi naujo", – pripažino pašnekovė.

Anot jos, tai, kad ją nuolat supa pulkas gyvūnų, nulemia nemažai atsitiktinumų.

"Jie pas tave ateina ir nelabai klausia. Jie tiesiog tave susiranda. Net kalbant apie veislinius gyvūnus, kuriuos įsigyji, dažnai pasiduodi ar kažkokiam impulsui, ar atsitiktinumui, o gal tiesiog pamatei ir nebegali pamiršti. Panašiai, kaip ir su žmonėmis, – matyt, lemia kažkokie įsimylėjimo procesai, likiminiai dalykai, kurie tave su jais susieja. Su gyvūnais tu gyveni tikrą gyvenimą, jie tampa tavo šeimos nariais ir visi jie yra asmenybės, tad vieni prie kitų toje šeimoje kažkaip turime prisitaikyti", – kalbėjo menininkė.

Nors orientalų kates Dalia veisia profesionaliai, kaip prisipažino, nemėgsta būti vadinama nei veisėja, nei veislyno savininke: "Esu žmogus, kuris tiesiog myli gyvūnus ir kuriam patinka su jais gyventi. Negyvenu su jais dėl to, kad jie veistųsi. Tai mano gyvenimo būdas. Ne verslas, o prabangus pomėgis. Kaip buriavimas. Tai hobis, kuris kainuoja labai daug. Nes kokybė reikalauja investicijų: kuo maitini gyvūną, kokiomis sąlygomis jį laikai, kaip juo rūpiniesi susirgus ir pan. Bet aš pati taip pasirinkau – neturiu prabangių batų, prabangios mašinos, nekeliauju, nes viską skiriu savo hobiui. Tačiau kiekviena mano diena yra atostogos, nes aš darau tai, ką noriu daryti. Žinoma, tai atsakingas ūkis ir fizinis kiekvienos dienos darbas. Įskaitant parodas, kurių turbūt nemėgstu labiausiai. Tačiau jos drausmina, nes esi atsakingas už tai, kad tavo gyvūnas atitiktų veislės standartus".

Motinos ir vaiko santykis

Į klausimą, kodėl būtent katės, Dalia atsako paprastai.

"Aš labai norėčiau auginti asilą. Norėčiau alpakų, man patinka ir ožkos. Tačiau, matyt, auginu tai, ką geriausiai moku. Tai yra pasirinkau paprasčiausią variantą. Katės buvo puikiai man prieinamos, pažįstamos, suprantamos. O jos priima mane. Mūsų geras santykis. Tas pats ir su šunimis, tik jų erdvėje telpa mažiau negu kačių, be to, jiems reikia daugiau žmogaus dėmesio", – įvertino pašnekovė.

Nors Dalios namuose niekada nestigo augintinių, moteris neneigė, jog dukroms suaugus ir išskleidus sparnus, ko gero, tas poreikis kiekvienu rankos ištiesimu kažką paglostyti, pamyluoti dar labiau sustiprėjo.

"Neretai kačių augintojai tarpusavyje pasišnekame, kad didžioji mūsų dalis tam tikra prasme veikiausiai sublimuojame motinystės jausmą, nes turime labai didelį poreikį rūpintis, jausti atsakomybę ir tikėtis besąlyginės meilės, kurią gyvūnai tau gali duoti. O tai juk ir yra motinos ir vaiko santykis. Bet nemanau, kad tame yra kažkas blogo. Taip, tu nebeturi vaikų, kurie kas rytą būtų reikalingi tavo globos, ir tada tą globą susikuri kažkaip kitaip. Kiekvienas – savaip", – šyptelėjo menininkė.

Beprasmiai ginčai

Klaipėdietė prisipažino net iš savo artimos aplinkos girdėjusi replikų, esą kam tie veisliniai gyvūnai.

"Žmonės sako, o Dieve, šitiek kainuoja katė! Jokių bėdų – pasiimk iš gyvūnų prieglaudos, dar ir gerą darbą padarysi. Tačiau po to ji kainuos tau tiek pat, kiek ir veislinė, žinoma, jei tu savo gyvūnu gerai rūpinsiesi ir jį mylėsi, – kalbėjo pašnekovė. – Kai renkiesi veislę, daugiau ar mažiau gali prognozuoti gyvūno būdą, tam tikras savybes jis tiesiog turės savo prigimtyje, tad žmogus augintinį gali pasirinkti pagal savo charakterį. Tačiau apskritai tie ginčai beprasmiai. Čia kaip su žmogumi – koks skirtumas, ar jis britų aristokratas, ar užaugęs Balbieriškyje, jei įsimylėjai, tai įsimylėjai."

Dalia filosofiškai vertina ir tai, jog kai kuriems žmonėms nepriimtinas ar galbūt juos net erzina jos gyvenimo būdas.

Aš gailiu žmonių, kurie skriaudžia gyvūnus. Nes man atrodo, kad jie patys yra labai nelaimingi.

"Vieni žmonės negali gyventi be gyvūnų, kitiems jų nereikia ar jie jų net nemėgsta, ir čia nieko nepakeisi. Tačiau aš pati pagal šį kriterijų pasirenku draugus, man tai svarbu. Jei žmogus nemėgsta gyvūnų, jis negali būti mano draugas, nes mane tai atstumia. Lygiai taip pat, kaip kažkas negali ateiti į mano namus, nes jam čia per daug gyvūnų", – šyptelėjo pašnekovė.

Dalia linkusi manyti, jog jei žmogus gali nuskriausti gyvūną, jis gali nuskriausti ir kitą žmogų. Tačiau net ir jautriai reaguodama į žiaurumo prieš gyvūnus protrūkius, klaipėdietė nelinkusi nieko teisti ar koneveikti.

"Ar mes galime pasakyti, kodėl žmonės kariauja, kodėl vieni kitus žaloja ir žudo, kenkia patys sau, savo gentainiams ar skriaudžia silpnesnius už save? Iš kur tie dalykai ateina? Blogio, kaip ir gėrio, neįmanoma išmatuoti. Nedalyvauju ir tose virtualiose diskusijose, kuriose rašoma, kad gyvūnų skriaudėjus pačius reikia taip pat sužaloti. Nes negali būti prievartos, skriaudos nei žmogui, nei gyvūnui. Nei linkėjimo tokio. Net ir pačiam blogiausiam žmogui. Aš gailiu žmonių, kurie skriaudžia gyvūnus. Nes man atrodo, kad jie patys yra labai nelaimingi", – kalbėjo Dalia.