Klaipėdos dramos teatre repetuojamas naujas spektaklis – šįsyk statoma klaipėdiečio dramaturgo Gintaro Grajausko nauja pjesė „Pašaliniams draudžiama“. Premjera – gruodžio viduryje. Spektaklį režisuoja vienas ryškiausių režisierių Oskaras Koršunovas, o muziką kuria daugybės konkursų, Auksinio scenos kryžiaus, „Fortūnos“ statulėlių, Lenkijos „Warszawskie spotkania teatralne“ laureatas Antanas Jasenka.

Tai šio kompozitoriaus debiutas uostamiestyje. Ir, beje, spektaklyje gyvai muzikuos ne tik jis pats, bet ir trys grupės „Kontrabanda“ nariai, G.Grajauskas – taip pat. Pjesės autorius nelinkęs atskleisti siužeto, tačiau kompozitorius mielai pasidalijo mintimis apie kuriamą spektaklio muziką ir ne vien ją.

Vedė į susivokimą

– Ne dažnas spektaklis su gyva muzika, ir tai intriguoja. Kaip gimė tokia idėja?

– Mes su Oskaru dalijamės mintimis, kaip atskleisti tą laikmetį po mūsų Sąjūdžio revoliucijos, apie kurį ir Gintaro pjesė. Tuo metu skambėjo daug įvairios muzikos ir „Fojė“ atsirado. Iki „Fojė“ buvo „Antis“, kuri irgi muzikoje darė revoliuciją. Per muziką keitė žmonių sąmonę. Muzika ruošė žmones kokybiniam šuoliui mūsų gyvenime. Prisiminus Vakarų kultūrą, – tuomet šėlo pankrokas. Akivaizdus laisvės troškimas, pasipriešinimas sistemai, nesvarbu kokia jį būtų.

Gintaro pjesėje nėra šekspyrinės dramos, meilės trikampių, tačiau humanizmas, moralė, laisvė, susivokimas – šie dalykai labai išryškinti. Ir mes dėl to su Oskaru ėmėmės šio darbo. Su režisieriumi aptarėme, kokia galėtų būti muzika, o Gintaras groja grupėje „Kontrabanda“, kurios stilius atliepia pjesės atmosferą, troškimą pasakyti, kur mes einame ir kas atsitinka, kai nepaisome minėtų dalykų. O atsitinka dvasinės ir fizinės mirtys, ir tai jau drama. Pagrindinis personažas Poetas irgi trokšta laisvės, nori susivokti, tarsi jis būtų skaistykloje. O visi įvykiai apie jį veda į išsigryninimą.

To devintojo dešimtmečio chaosas vedė kone į susinaikinimą, prisimenant žurnalisto Vyto Lingio istoriją, kuris norėjo susivokti, ir tai jam kainavo gyvybę. Arba galima grįžti prie Romo Kalantos, kuris susidegino dėl to, kad kiti susivoktų. Mūsų tautai ir ne tik jai tai – labai svarbūs ženklai. Tai tuos dalykus pjesės pagrindinio herojaus Poeto personažu Gintaras yra labai tiksliai aprašęs. Yra dar vienas veikėjas – Bitininkas, kuris, kaip bitės medų, neša turtus į mūsų gyvenimą. Šioje pjesėje laiko matrica sudėliota per šiuos personažus. Iš tikrųjų Bitininkas ir Poetas – tai vienas ir tas pats personažas. Tarsi laiko verpetuose susitinki pats save ir pasikalbi. Tada ir praregi.

Suteiks gyvumo

– Ar dažnai tenka kurti muziką spektakliui, kuriam ji ne iš anksto įrašoma, o pasikviečiami muzikantai, grosiantys jo metu?

– Man teko kurti spektaklį su režisiere Yana Ross pagal vieno ryškiausių pasaulyje lenkų dramaturgų Tadeušo Slabodzianeko pjesę „Mūsų klasė“. Vėliau O.Koršunovas šią pjesę statė Norvegijoje. Tam spektakliui aš nutariau pakviesti varinių pučiamųjų kvintetą (vadovas Algirdas Januševičius). Gyva muzika dalyvavo labai svarbiai, nes toje pjesėje kalbama ir apie tai, kaip naciai vesdavo kalinius mirti. Tuomet grodavo pučiamųjų orkestras ir tai būdavo didelė šventė naciams, tarsi kokia darbo stovykla, siekiant pakelti nuotaiką žmonių, kurie bus nužudyti dujų kamerose. Arba kaip ir „Titanikui“ skęstant grojo kvartetas. Bet tai juk buvo  XX a. tragedijos. Šios dvi tragedijos yra sistemų padariniai, kai kapitalizmas, kuris buvo stipriai komercializuotas, ir iš to komercinio kapitalizmo gimęs nacionalsocializmas atvedė į krachą ne tik daugybę žmonių, bet apėmė Europą ir ne vien ją.

Man didelis malonumas sukurti muziką ne tik spektakliui, bet ir roko muzikos grupei „Kontrabanda“. Sąvoka „kontrabanda“ tikriausiai visiems suprantama, – tai, kas atgabenta slapčia ir visiems žmonėms sistemos yra uždrausta. Pvz., Lietuvos knygnešiai XIX a. slapta gabeno lietuvių kalba parašytas knygas. Bet tai nebuvo blogis. Tačiau sistema manė kitaip. Taigi PAŠALINIAMS DRAUDŽIAMA!

– Kokie kyla pavojai spektaklyje grojant gyvai, nes muzikantams ir aktoriams reikia sekti abipusio  ritmo?

– Nematau čia pavojų. Toks ir režisieriaus sprendimas, kad, įvykus kažkokiai mizanscenai, turi suskambėti devintąjį dešimtmetį atspindinti ar primenanti muzika ar daina. Tai   spektakliui suteiks gyvumo. Pjesės autorius G.Grajauskas yra grupės „Kontrabanda“ lyderis. Jis – ir spektaklio dainų tekstų autorius, ir balsas, ir gros bosine gitara. Saksofoną pūs Arvydas Jakubėnas, būgnus muš Kęstutis Bublys, kartu gitaros stygas brazgins Šventojoje gyvenantis australas Matas Teichmanas, o klavišiniais grosiu aš. Tai labai įdomu, tačiau tradicija nėra nauja, nes jau Antikos epochoje spektakliai buvo papildomi muzikavimu lyromis. Gal dabar toks gyvas grojimas suvokiamas kaip staiga kilusi naujovė. O man tai džiugu, nes muzika dramos teatre išsiskiria ypatingai. Tačiau vienas pagrindinių uždavinių, – kad  vykstant veiksmui nenutrūktų siužetinė linijai ir staiga muzika netaptų tokiu netikėtu, nepritampančiu skambesiu, tarsi koncertiniu numeriu.

Atsakingas darbas

– Spektaklyje muzika funkcionali ir ji neskamba kaip kažkoks atskiro koncertinio kūrinio atlikimas. Veikiausiai čia slypi spektaklio kompozitoriaus išskirtinumas?

– Ilgai lietuviškame teatre muzika tarnavo tiesiog kaip fonas. Man muzika yra dar vienas aktorius, kuris veda tam tikrą liniją paraleliai su tuo, kas vyksta scenoje. Dramos teatre muzika tuo ir yra svarbi. Žinoma, ji gali būti taikomojo pobūdžio, tačiau O.Koršunovo teatre muzika niekada nebūna taikomojo pobūdžio. Ji labai aktyvi ir labai tiksliai naudojama. Su Oskaru bendradarbiaujame beveik 20 metų, nuo spektaklio „Romeo ir Džuljeta“. Kai susitikome, taip ir bendradarbiaujame. Pats Oskaras labai muzikalus, dirbdamas su juo aš pats įgijau daug vertingos patirties.

– Ar galite save vadinti išskirtinai teatro kompozitoriumi?

– Taip, aš esu teatro kompozitorius, vizualaus meno, tarpdisciplininio meno kompozitorius.  Į šią sąvoką telpa ir teatras, ir performansas, ir filmuota medžiaga. Rašau ir atskirus kūrinius simfoniniams orkestrams, operas, kamerinę muziką, taip pat vaikams. Daug dirbu ir su elektronine muzika, koncertuoju Europoje, Amerikoje.

Dirbant teatre, atsitinka ir taip, kad tai, ką tu jame darai, vėliau tampa ir savarankišku kūriniu. Teatre – didžiulis, įdomus ir atsakingas darbas. Siekiama išgauti emociją, o tam reikalinga ir meistrystė. Muzika yra ir proto menas, nes ji yra tam tikros formos, tačiau vienas svarbiausių dalykų – emocija,  nes muzika turi skambėti, ją reikia girdėti.

– Kokie instrumentai jums labiausiai patinka?

– Neturiu kažkokių išskirtinių. Pats įgijau fortepijono specialybę, vėliau studijavau kompoziciją. Valdau elektroninę muziką ir ją atlieku. O sukurti muziką simfoniniam orkestrui, kur daug tembrų ir spalvų, ir kad ją atliktų, – šiandien didžiulė prabanga.