Stovyklos metu vaikai turėjo progą pasinerti į įvairiausių šokio stilių pasaulį – nuo lietuviško tautinio iki gatvės ritmų ir klasikos elegancijos.

Temines meistriškumo pamokas vedė patyrę šokio mokytojai: klasikinį šokį pristatė M. Šakienė, lietuvių tautinius šokius – V. Zacharevičienė, sportinių šokių subtilybes atskleidė A. Augutytė, o gatvės šokiais įtraukė stovyklos vadovė G. Jašmantaitė.

Kūrybinėse dirbtuvėse vaikai galėjo pasireikšti kartu su U. Zadorockyte, o edukacines komandos formavimo ir bendradarbiavimo dirbtuves vedė U. Klumbytė.

Kūrybinė improvizacija skatino laisvai reikšti jausmus per judesį, o edukacijos padėjo geriau suprasti šokio meną kaip bendravimo formą.

Kiekviena veikla buvo tarsi kvietimas pažinti save ir kitus per kūno kalbą, ritmą ir judėjimą.

Emocingiausiu stovyklos momentu tapo finalinio šokio filmavimas.

Pajūrio vėjo glostomi ir bangų ošimo lydimi, vaikai sukūrė bendrą šokio kompoziciją, tapusią šventišku stovyklos kulminacijos simboliu.

Tai ne tik išskirtinis reginys, bet ir stiprus bendrystės jausmo paliudijimas. „Judesio jūra“ įrodė, kad šokis – tai daugiau nei judesys, tai jausmų ir svajonių kalba, kuri suartina ir palieka neišdildomą žymę.