Paroda „Tarp vandenų“ Klaipėdoje – ne tik dviejų menininkų pokalbis apie marinistinį peizažą, bet ir savotiškas susitikimas su tuo, kas šiam miestui yra sava ir artima.
Tapyboje stebima jūra, stikle sustingsta jos nešama žmogaus kelionė, o tarp jų kybo vėjo pažadas – nematomas, bet nuolat primenantis apie judėjimą.
Galbūt būtent čia ir slypi šios parodos esmė: ne užfiksuoti jūrą, o trumpam išbūti jos kintančioje, niekada iki galo neperprantamoje stichijoje.
Žiūrint į S. Populaigienės tapybą, greitai tampa aišku, kad čia svarbiausia ne tai, kas pavaizduota, o pati jūros stebėjimo patirtis – jos kintantis paviršius, šviesa, horizontas ir atmosfera.
Horizontas neatrodo kaip griežta geometriška linija, veikiau kaip trapus susitarimas tarp dviejų stichijų, kurį jūros aksominės bangos pakuždėjo virš vandens tvyrančiam rūkui.
O štai V. Dailidėno stiklinės burės ir jose sustingusi vėjo jėga byloja apie judesį, medžiagą ir žmogaus pastangą.
Kūrėjo stiklo burės atrodo tarsi nesudėtingi objektai, tačiau taktiliškumo aspektas jų formą konceptualizuoja.
Burė tampa materializuotu vėjo ženklu, nes jos formoje įamžinami šios efemeriškos stichijos gūsiai: nors vėjo nematome, jo esatis išliejama skulptūrinėje formoje.
Konkrečiau V. Dailidėno kūriniuose burės motyvas artikuliuojamas per stiklą.
Skaidrūs burių reljefai, sustingę laike, smulkiomis raukšlėmis ir purslotais iškilimais mėgdžioja vandens paviršių.
Tai – jūros šukės, levituojančios virš vandens, blaškomos sūraus vėjo.
V. Dailidėnas tarsi prakalbina stiklą būtent per šį paradoksą: taip trapioje medžiagoje įamžinama tai, kas nepagaunama.
Šių dviejų kūrėjų jungtinė paroda atidaryta vakar AP galerijoje Klaipėdoje (Naujoji Uosto g. 3A), „Memelio mieste“.
Paroda veiks iki lapkričio 15 d.
Naujausi komentarai