Muziejaus edukatorė Diana Našutinskaitė-Zakarienė pirmą kartą matomus svečius priėmė lyg senus pažįstamus. Net iš Vilniaus atvykusi šeima nepaliko keturkojo augintinio liūdėti mašinoje.
Kol pamokėlės dalyviai grožėjosi iš anksto paruoštais vašku margintais kiaušiniais, D. Našutinskaitė-Zakarienė pasakojo apie Velykų tradicijas Mažojoje Lietuvoje.
Pasirodo, skirtumų nuo Lietuvos nėra daug, galbūt margučiai dažyti kiek tamsesnėmis spalvomis, galbūt velykiniai pyragai buvo įmantresni, būta ir velykiavimo skirtumų. Antai atėję pas kaimynus prašyti kiaušinių vaikai prie lūpų glausdavo vieną arba du pirštus, taip kukliai parodydami, kiek margučių norėtų gauti.
Muziejininkė papasakojo apie Velykų stalo vaišes, būdingas Klaipėdos kraštui, apie marginimo raštų bei spalvų simbolius. Ne kiekvienas dabar supranta, kad velykinių kiaušinių raštuose būdavo gausybė simbolių: tekanti ar besisukanti saulė, žalčiukai, pasaulio darna, vaisingumas ir daugybė kitų.
Juoda, išgauta iš ilgam pamerktų geležių ir karklų šakų, tiko kiaušiniams, kurie būdavo aukojami žemei. Raudona skirta sveikatai ir džiaugsmui palinkėti, mėlyna – simbolizavo dangų, žalia – augmeniją.
Įdomiausia dalis tiek vaikams, tiek jų tėveliams buvo pažintis su marginimu vašku. Pasirodo, vaškas – paklusnus ir neįgudusioms rankoms.
Muziejininkė padėjo kiekvienam pamokos dalyviui atrasti meistrystę ne tik išmarginti įvairiais raštais kiaušinius, bet ir nuspalvinti juos keliomis spalvomis. Šis procesas prilygo stebuklui, užkrėtė pamokėlės dalyvius aistra marginti dar ir dar daugiau kiaušinių.
Kitais metais šie jaunieji muziejaus lankytojai ir jų tėvai galės ne tik patys marginti vašku margučius, bet ir pamokys tai daryti savo svečius.
Viešnagė muziejuje tapo dar vienu žingsniu link Klaipėdos krašto ir savo šaknų pažinimo.
Naujausi komentarai