Asmeninio archyvo ir E. Aukštakalnytės-Hansen nuotr.

L. KALPOKAITĖ IR J. BRAŠKYS: „MASKARADAS“ – TAI PRISIMINIMAI APIE KELIONES IR JUOKĄ

2019-11-20 10:45
Rūta Jakimauskienė

Vilniaus mažojo teatro aktoriai Larisa Kalpokaitė ir Jonas Braškys jau gruodžio 3d. Klaipėdoje susitiks su teatro mylėtojais (spektaklyje „Maskaradas“). Šiame interviu aktorių paprašysiu ne tik pasidalinti prisiminimais apie šį legendinį Rimo Tumino spektaklį, bet ir šviežiausiais įspūdžiais iš ką tik aplankytos – itin egzotiškos salos – Grenlandijos.

– Jūs 10 dienų praleidote Grenlandijoje. Puiki proga pasiteirauti įspūdžių apie šią didžiausią pasaulio salą, kurios net 81 procentas teritorijos padengta ledu!

L. Kalpokaitė: Jeigu kadaise, lankydamiesi Islandijoje, galvojome, kad ten nėra medžių, tai Grenlandijoje jų iš viso nėra. Iš augalų mes matėm tik žolę. O medžių visai nėra. Uolėta žemė su samanom...

J. Braškys: Apie Grenlandiją neturėjau jokio įsivaizdavimo, jokių išankstinių nuostatų... Baltas lapas. Į sostinę Nuką atskridome iš Islandijos 30-ies vietų lėktuvėliu. Nusileidus, prieš akis atsivėrė spalvingas miestas, pastatytas ant uolų. Mėlynas mėlynas dangus ir tokia pat ryškiai mėlyna jūra. Tai žvejų rojus. Kiekvienam Grenlandijos gyventojui saviems poreikiams galima žvejoti tiek, kiek nori. Kiekvienas gyventojas gali nusišauti 5-8 elnius maistui. Kai prisimenu Grenlandiją, prieš akis matau mėlyną jūrą, ledo lytis, saulę, fiordus, krioklį, virš jo – erelio vaiką, kuris dar nemoka skristi.... Mes buvom labai laimingi, galėję pažinti šią salą. Ją, beje, iš Danijos norėjo nusipirkti JAV prezidentas Donaldas Trumpas (suinteresuotas vertingomis salos iškasenomis, kurių bus išgaunama vis daugiau tirpstant ledynams). Kiekvienas Danijos pilietis, jeigu jam bus duotas įsakymas, privalo du metus atidirbti Grenlandijoje, nes ten labai trūksta specialistų. Sutikome ir lietuvę, dirbančią universitete, ji lankėsi mūsų spektaklyje. Tiesa, Grenlandijoje yra ir 30 vietų kalėjimas. Matėm jį tolėliau nuo sostinės Nuko. Šiuo metu ten kali septyni kaliniai.

– Papasakokite apie vietinius žmones – inuitų tautą. Kokia ji?

J. Braškys: Jie tokie patys kaip ir visi šiaurės šalių žmonės: veidukai balti, platūs, plaukai juodi net blizga, akytės mažos. Inuitai neturi geno, kuris toleruotų alkoholį, tad jie neturi rimtų problemų, susijusių su alkoholizmu...Tiesa, festivalio proga, Nuke prailgino alkoholio pardavimą keturioms valandoms...

L. Kalpokaitė: Inuitai – išsilavinusi civilizuota publika. Jie lanko spektaklius. Jie turi universitetą, nacionalinį teatrą, kurio salė labai panaši į Menų spaustuvės Vilniuje.

J. Braškys: O kai pamatėm jų šokius, kai išgirdom dainas. Šokiai labai išraiškingi. Judesiai lyg šmėklų, velnių, kurie gyvena kalnuose, grimas – šėtoniškas, dainavimas – gerklinis, nes kitaip nesigirdės. O pats miestas man paliko laikinumo įspūdį. Viskas amžina – vanduo, dangus, viskas amžina. O žmonės – laikini...Laikinumo ir amžinybės įspūdis.

– Kokiame festivalyje jūs dalyvavote?

L. Kalpokaitė: Mes dalyvavome teatrų festivalyje „Nuuk Nordisk Kulturfestival“ su režisieriaus Vido Bareikio spektakliu „Kelionė namo“ (teatras Low Air). Festivalio tema buvo namai ir šeima, tad mūsų spektaklis idealiai atitiko temą. Pasakojame apie tėvų ir vaikų santykius, tėvų lūkesčius, vaikų norus. Vienų ir kitų susipriešinimą ir viltį, kad kažkada vieni kitus supras...

Sulaukėme labai adekvačios reakcijos, kur buvo juokinga – juokėsi, kur nejuokinga – girdėjome tylą. Kai užkabini žiūrovą, išgyveni spektaklio metu labai brangius momentus. Jie trunka keletą akimirkų. Pajunti šilumą. Dėmesį. Susikaupimą. Tada žinai – įvyko ryšys su publika... Matėm ašarą braukiančias inuites moteris. Sulaukėm daug gerų žodžių iš Nacionalinio teatro direktorės, Šiaurės Tarybos narių, aktorių iš Kanados...

J. Braškys: vaidinom Grenlandijos Nacionaliniame teatre. Teatras labai įdomus – esantis uoloje, o į 200 vietų teatro salę patenki pro gražias stiklines duris... Čia dažniausiai šokama, dainuojama, vyksta kažkokie „šamanizmo“ ritualai... Po mūsų spektaklio mačiau salėje inuitę moterį kumštuku trinančią akis – ji verkė. Ji suprato, apie ką mes kalbėjome. O kalbėjome apie skaudulius, kai trūkinėja vaikų ir tėvų ryšys... Grenlandijoje žmonės tai išgyvena dar skaudžiau – jų vaikai išvyksta į Daniją, kurioje pasilieka. Todėl šią temą žiūrovai labai jautriai ir labai asmeniškai priima.

– Kaip Jums atrodo, kaip Grenlandijoje žiūrovas priimtų ilgiausiai gyvuojantį Vilniaus mažojo teatro spektaklį „Maskaradas“, kuriame tiek gamtos grožio ir didybės. Čia ir sniegas, ir ledas, ir ugnis, ir vanduo. Čia ir liaudies dainos, ir pasakų motyvai. Šiemet režisieriaus Rimo Tumino „Maskaradą“ vaidinsite vienintelį kartą ir tas kartas įvyks gruodžio 3 d. Klaipėdoje.

J. Braškys: Jeigu su „Maskaradu“ nuvažiuotume į Grenlandiją, jį lygiai taip pat puikiai suprastų. Meilės problema amžina. Nuo jos prasidėjo karai... Meilė pastato gražiausius rūmus, o nepavykusi meilė, tragiška meilė inspiruoja gražiausias eiles, sukuria tadžmahalus...

Kūryba yra iš neišsipildymo. Šekspyras nebūtų parašęs sonetų savo Juodajai ledi, jeigu jie būtų vienas kitą mylėję... Gražiai yra pasakęs Ivanas Turgenevas: „Ir negali būti mene laimės. Nes laimė tai – ramybė, o ramybė nieko nesukurs“.

– „Maskaradas“ – tarsi kiekvieno mūsų vaikystės spektaklis, kuriame dalyvauja dėdės, moterys, mokytojos, mūsų pirmosios meilės, mūsų pirmosios išdavystės, simpatijos, pavydai. Kuo jums brangus „Maskaradas“?

L. Kalpokaitė: Su šiuo spektakliu, kuris gimė prieš 22 metus, norėjome įtvirtint Vilniaus mažąjį teatrą. Šis spektaklis padėjo gauti naują statusą, padėjo tapti Valstybiniu teatru. Po „Maskarado“ mus pradėjo remti valstybė. Mumis patikėjo. Ir tada mes turėjome žengt, skrist. Ir mes tai padarėm! Kuriant „Maskaradą“ dalyvavo visa trupė, visi aktoriai, nebuvo didesnių konfliktų. O paskui buvo ilgos ir labai įdomios gastrolės. Su šiuo spektakliu apvažiavom daugybę pasaulio šalių. Buvo toks skrydžio laikotarpis. Mes daugiausiai pasaulio pamatėm su „Maskaradu“: aplankėm Kolumbiją, Meksiką, Korėją, Italiją, Prancūziją, Suomiją, Lenkiją, Kroatiją...

J. Braškys: Šis spektaklis niekada nėra rutina. Kiekvieną kartą išeidamas į sceną atrandi kažką naujo. Čia tas pats lyg eitum pasivaikščioti tuo pačiu taku ir kiekvieną kartą atrastum kažką, kas tave patį nustebina. Štai dėl ko šis spektaklis ir gyvas. Gyvas dėl savo išbaigtumo. Jis lyg karūna, kurioje suskamba deimantų visuma.

– Koks jausmas vaidinti spalvingoje „Maskarado“ masinėje scenoje?

L. Kalpokaitė: Kai buvo sukurtas spektaklis mums, aktoriams, dar nebuvo 40-ies. Tada sunkiai galėjom įsivaizduoti, kad mes „Maskarade“ lakstysim ir kai sulauksim 50... Labai juokinga, bet mes jame lakstom ir būdami 60-ies! Spektaklis šia prasme dėkingas – koks skirtumas, ar į gyvenimo šventę lekia jaunos ar vyresnės moterys.. Šis spektaklis tai labai daug brangių prisiminimų: jaunystės, juoko, malonių kelionių įspūdžių...

J. Braškys: Čia mes kaip kumštis. Čia jaučiamės visi vienodai svarbūs – ir masinės scenos aktoriai, ir pagrindiniai.

– O koks labiausiai į atmintį įsirėžęs momentas iš to meto, kai šis spektaklis gimė?

L. Kalpokaitė: Ką labiausiai atsimenu, tai peržiūrą prieš premjerą. Kunigaikštis Zviezdičius repetuodavo frazę, kuri skambėjo taip: „O jeigu būčiau aš žinojęs“. Ir staiga prieš pat premjerą vienoje iš paskutinių repeticijų a.a. Vytautas Šapranauskas ištarė šią frazę taip skausmingai, taip perleisdamas per save, taip skaudžiai ją rikteldamas – net pats sutriko. Atrodė, kad jis net pats save išgirdo, pats sau atrado kažką svarbaus – ir kaip aktorius, ir kaip žmogus. Ir tada Tuminas užtvirtino: „va va va, tai yra tai“. Tai nereiškia, kad kiti aktoriai neatrado gražių dalykų, bet šis man įsiminė labiausiai... „O jeigu būčiau aš žinojęs!...“ Čia ir yra spektaklio „praplyšimas“. Gilus skausmas. Kulminacinė akimirka... Kaip ir gyvenime, kai širdyje nuskamba šis šauksmas, tu staiga viską supranti. Ir kaip gaila, kad mes visa tai suprantam per vėlai...

– „Maskaradas“ yra apie siekį gyventi kitaip. „Norisi, bet neišeina: arba gyvenimas per trumpas, arba pernelyg daug smūgių, arba per sudėtinga istorija“, – mėgsta sakyti spektaklio režisierius Rimas Tuminas. Sakykite, kuo jūs gyvenate šiandien ir ar pavyksta gyventi taip, kaip norisi?

L. Kalpokaitė: Nelabai pavyksta gyventi taip, kaip norisi. Norėtųsi, kad šiandieninė kūrybinė pilnatvė būtų atėjusi anksčiau. Bet, matyt, mano toks likimas. Aš džiaugiuosi savo darbais, savo galimybėmis, džiaugiuosi, kad dar užtenka jėgų dirbti, gastroliuoti. Aišku ne viską, ko norėtųsi, galiu įgyvendinti. Bet aš į tai žiūriu filosofiškai. Išmokau savo tikslą pasiekti kitaip. Padaryt trupučiuką kitaip. Jeigu negauni kokiam nors projektui pinigų, darai be pinigų. Pagaliau, Ačiū Dievui, įgijau pasitikėjimo savo jėgom. Aš jaunystėj buvau savikritiška, sugrauždavau save iš vidaus. Būdavo momentų, kad kompanijoje bijodavau šnekėti, nes galvodavau, kad aš vienintelė kvaila, o visi kiti labai protingi. Man užtruko, kol supratau, kad visi tokie pat protingi kaip aš arba visi tokie pat neprotingi kaip aš. Buvau pakankamai kompleksuota. Tai čia jaunystės klaidos. O dabar, kai aš surandu kalbą su publika, man tapo nebeįdomūs pavienių asmenų vertinimai, man neįdomūs „geriausios artistės“, „blogiausios artistės‘ įvertinimai. Man šiandien –svarbiausia ryšys, kai tu išeini į sceną, atsistoji prieš publiką ir jauti, kad ji tave priima. Nuo pat pradžių priima. Tu dar nieko nespėjai padaryt, o jie jau tave priima, tai yra labai brangu. Tada aš jai atiduodu maksimumą.

– Suprantu, ką jūs sakote. Daug svarbiau nei kritikų įvertinimai, nei apdovanojimai, kurie dulka ir jau kitą dieną pasimiršta, yra publikos įvertinimas. Bėgant metams jūs įgaunate vis daugiau pasitikėjimo savimi ir tą jausmą Jums dovanoja publika, laukianti Jūsų įvairiuose Lietuvos miestuose, jos reakcijos, jos juokas, tyla.

L. Kalpokaitė: Artistui tas pasitikėjimas savimi ateina su laiku. Jeigu tu tarnauji savo norui būti scenoje, savo pašaukimui, anksčiau ar vėliau šitai ateina. Gyvenimas atiduoda. Kuo daugiau tu atiduodi, tuo daugiau tau sugrįžta...Ne tiesiogiai, ne pinigine prasme, bet kita prasme, ta, dėl ko tu scenoj stovi....

– Be daugelio kitų dalykų, jūsų profesija dovanoja galimybę pamatyti unikaliausius pasaulio kampelius. Tai tikriausiai ir yra atpildas...Su aktoriniais darbais pamatėte Grenlandiją, Kiniją, Islandiją, apvažinėjote visą Europą, aplankėte Meksiką, Kolumbiją, Pietų Korėją, Kiniją... Ar rinkdamiesi profesiją pagalvojote, kiek aktorystė jums atvers pasaulio, kiek kultūrų leis pažinti, kiek širdžių suvirpinti....

J. Braškys: net minties tokios nebuvo. Net minties... Jeigu būčiau galvojęs, būčiau daug geriau mokęsis užsienio kalbas... Daugių daugiausia apie ką galėjom pasvajoti – aplankyti Bulgariją.... O dabar, kai išsilaipiname Šanchajuje, Bogotoje ar Seule, pirma mintis, kuri aplanko – koks pasaulis mažas. Anksčiau būdavo kaime žmonės planuoja kelionę iki rajono centro prieš pora savaičių, o dabar atsisėdai, nusnūdai ir esi kitame pasaulio krašte.

Pasaulis ne tik labai mažas, jis strimagalviais artėja ir tai yra puiku.