Sudomino ir kitataučius

Į filmo "Salam, kaimyne" peržiūrą gausiai susirinkę miestiečiai užpildė visas Kultūros fabriko kino salės kėdes. Premjeroje pasirodė ir Klaipėdoje gyvenantys kitataučiai, kuriems šis klausimas – itin opus. Vardan saugumo renginį stebėjo keli policijos pareigūnai.

Filmo premjera Lietuvoje pirmą kartą buvo rodoma būtent uostamiestyje.

Pasak migracijos eksperto Karolio Žibo, anksčiau ar vėliau su pabėgėliais neišvengiamai teks susidurti kiekvienam mūsų. Esą kol kas lietuvių požiūris į šiuos žmones labiau neigiamas nei teigiamas.

Pristatydami filmą renginio organizatoriai akcentavo, kad iš 85 tūkst. pernai JAV priimtų pabėgėlių daugiau nei 12 tūkst. buvo Sirijos piliečiai. Lietuvą jie įvardijo savo partnere sprendžiant migrantų krizės problemą.

"Jūsų pasiryžimas priimti 1,1 tūkst. pabėgėlių ir iki šiol pasiektas rezultatas yra pagirtini. Iš viso perkelti 254 migrantai, kurie šiandien yra saugūs, sušildyti ir pamaitinti. Tai – pavyzdys pasauliui, parodantis, kaip stipriai esate pasirengę atlikti šį sunkų darbą", – teigė JAV ambasados Lietuvoje atstovai.

Pamatė per televizorių

Du jauni amerikiečiai Z.Ingrasci ir Ch.Temple'as, per televizorių pamatę tai, kas vyksta kitame pasaulio gale, savęs paklausė: "Kaip mes galime padėti?" Ir leidosi į ilgą nuotykį.

Filmas nukelia į pabėgėlių stovyklą, kur mėnesiui buvo apsigyvenę du jauni vyrai.

"Įsivaizduokite, kad per vieną dieną jūs esate priversti palikti savo namus ir viską, kas jums pažįstama, artima. Gaunate kelis primityvius daiktus buičiai, palapinę, šiek tiek maisto ir viskas", – įsijautę kalbėjo režisieriai.

Milžiniškus pabėgėlių krizės mastus atskleidžianti Zaatari stovykla duris sirams atvėrė 2012 m.

Prireikė labai nedaug laiko, kad ji virstų tikrų tikriausiu miestu, kuriame gali nusipirkti maisto produktų, drabužių, cigarečių ar net prisėsti kavinėje.

Tiesa, yra ir kita, tamsesnė stovyklos pusė – vis dažniau pranešama apie klestinčią prekybą narkotikais, prostituciją bei protestus, kurie bet kada gali baigtis tragiškai.

Pirmą kartą Lietuvoje viešintys režisieriai skurdą ir nepriteklių patyrė savo kailiu.

Kaip sakė patys kūrėjai, tai jiems leido geriau suprasti, kuo gyvena migrantai.

"Pirmą kartą apie pabėgėlių sunkumus išgirdome dirbdami prie pirmojo savo filmo "Living on One Dollar". Labiausiai mus pribloškė faktas, jog karo Sirijoje sukelta didžiausia pabėgėlių krizė susilaukė labai mažai žiniasklaidos dėmesio. Tai mus įkvėpė nesėdėti sudėjus rankų ir kažką daryti", – buvusią situaciją nupasakojo Z.Ingrasci.

Pirmieji gavo leidimą

Du kino kūrėjai neria į labiausiai šiuo metu žmoniją alinančios krizės epicentrą. Nors abiem – po 27 m., jaunuolių atkaklumas verčia stebėtis.

2014 m. jie nuvyksta į Jordanijos dykumoje įsikūrusią Zaatari pabėgėlių stovyklą tam, kad patirtų, ką reiškia gyventi kartu su 85 tūkst. iš gimtinės pasitraukusių sirų.

Šie amerikiečiai – vieni pirmųjų, kuriems buvo suteikta teisė gyventi izoliuotoje nuo pasaulio teritorijoje pabėgėlių teisėmis. Gauti šį leidimą prireikė maždaug metų.

Užsiregistravę ir įsikūrę palapinėje, režisieriai pradeda bendrauti su savo naujaisiais kaimynais. Kartu su pabėgėliais laukia maisto eilėse, juo dalijasi, lošia nesibaigiančias kortų partijas.

Čia filmo kūrėjams atsiveria sukrečiančios istorijos žmonių, kovojančių su visomis negandomis – nuo Um Ali, moters, sunkiai įveikiančios netektį bei iškilusius kultūrinius barjerus, iki dešimtmečio Raoufo, kurio skausmą slepia neblėstanti šypsena.

Z.Ingrasci ir Ch.Temple'as tampa liudininkais ypatingos drąsos, gyvybingumo ir kūrybiškumo, kurį kasdien rodo žmonės, bandantys pradėti savo gyvenimus iš naujo.

Stovykloje – ir filologai

Du jauni amerikiečiai nė nenumanė, kas jų laukia naujoje vietoje ir pripažino, jog iš pradžių buvo apėmęs išgąstis. Ne juokais dėl jų saugumo buvo sunerimę ir vaikinų artimieji.

Tačiau tarp režisierių ir sirų užsimezgė graži draugystė.

"Zaatari stovykla yra taip arti Sirijos, kad kartais girdėdavome minosvaidžių šūvius, aidinčius iš už Sirijos sienos. Paaiškinę, ką planuojame daryti, sirų buvome priimti labai šiltai. Žmonės padėjo pasistatyti palapinę ir pakvietė arbatos. Su jais mes praleisdavome visą dieną", – aiškino pašnekovai.

Saugumo sumetimais vaikinai privalėjo nakčiai palikti stovyklą ir nakvoti išsinuomotame sandėliuke.

Jaukų ir patogų gyvenimą namuose į palapinę išmainiusius kūrėjus sužavėjo sirų ryžtas ir verslumas.

"Kalbame ne tik apie patį prieglobstį, bet apie tai, kokiais būdais žmonės nepasiduoda ir net sugeba sukurti savo miestą su vidine ekonomika, rinka, paslaugomis. Pavyzdžiui, vienas mūsų draugų, Ismailas, prieš atvykdamas į stovyklą, Damasko universitete studijavo prancūzų filologiją. Jis norėjo tapti prancūzų kalbos mokytoju, tačiau kartu su kitais buvo priverstas bėgti iš šalies ir įstrigo Zaatari stovykloje", – atsiminė režisieriai.

Rodo vaikams

Dažnai pabėgėlių tema pasisakantis migracijos ekspertas K.Žibas įsitikinęs, kad šio filmo stiprybė – gebėjimas suteikti migracijai žmogaus veidą. Tai yra pakeisti skaičiams būdingą anonimiškumą individualiomis istorijomis.

Po premjeros kūrybinė komanda kartu su Amerikos ambasados Lietuvoje atstovais migracijos temą toliau gvildeno su žiūrovais.

"Tokiose šalyse, kaip Lietuva, dar trūksta žinių apie tai, kiek šiuo metu yra perkeltų asmenų, kur jie koncentruojasi ir su kokiais iššūkiais susiduria. Siekiame įtraukti ir moksleivius, jiems organizuojame atskiras peržiūras dienos metu", – aiškino K.Žibas.

"Salam, kaimyne" premjera įvyko 2015 m. prestižiniame Amerikos kino instituto filmų festivalyje.