REŽISIERIUS D. RABAŠAUSKAS: ŽMOGUS YRA TAIKINYS

Paskutinėmis vasario dienomis Klaipėdos dramos teatre publikos laukia režisieriaus Dariaus Rabašausko spektaklio „Demonai“ premjera. Spektaklis statomas pagal to paties pavadinimo švedų dramaturgo Larso Noreno pjesę.

2019-ųjų. gruodį įvyko D.Rabašausko spektaklio „Motina“ pagal M.Gorkio pjesę premjera Klaipėdos jaunimo teatre. Sausį jo vadovaujami Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto režisūros antro kurso studentai sėkmingai laikė egzaminą pagal Shakespeare´o kūrybą. Šiuo metu režisierius intensyviai dirba Klaipėdos dramos teatre – su kompozitoriumi Jonu Jurkūnu, scenografe ir kostiumų dailininke Laura Luišaityte, aktoriais Jonu Baranausku, Toma Gailiute, Vaidu Jočiu ir Justina Vanžodyte-Šurajeva stato spektaklį „Demonai“ (pjesę iš švedų kalbos išvertė Rasa Baranauskienė).

Apie pojūčių badą

– Esate sukūręs bene 16 spektaklių. Be jau minėtų paskutinių darbų, ar darbotvarkėje yra dar kas nors?

– Daugiau ne, nebent tai, kad visada skaitau kokią nors literatūrą, nuolat vyksta pjesių paieškos. Daugiau šiuo metu nieko.

– Kaip radote šią pjesę?

– Perskaičiau rusiškai. Ne paslaptis, kad rusai turi didelę verstinės ir neverstinės dramaturgijos duomenų bazę. Radau ją senokai, ji vis apie save primindavo. Matyt, ateina laikas, kai staiga pajunti: o, supratau, kas čia parašyta! Ne šiaip sau perskaičiau ir įdomu, bet suprantu arba tikiuosi, kad suprantu, ką parašė autorius. Kiti žmonės visą gyvenimą gilinasi į kokį nors kūrinį, stengdamiesi jį perprasti. Kai staiga atsiranda toks jausmas, kad supratai, reikia ką nors daryti.

Režisierius D.Rabašauskas / Kemel Photography nuotr.

– Apie ką pjesė „Demonai“? Pavadinimas dvelkia klasika, tai ir F.Dostojevskio romano pavadinimas.

– Pavadinimas dvelkia klasika, baisiais dalykais. Negalima slėpti: pjesė nėra šviesi, bet ji linksma. Joje labai daug kokybiško juodojo humoro. Autoriaus žvilgsnis į pasaulį taiklus, gilus, analitinis ir persmelktas labai gero humoro jausmo. Tai įdomus derinys. Turbūt ne veltui L.Norenas vadinamas antruoju Strindbergu.

Kas man įdomiausia šioje pjesėje? Nors situacija – dvi poros vakarėlyje, bet, man atrodo, tai nėra pjesė apie žmonių santykius. Tai jokiu būdu nėra pjesė apie kapstymąsi purvinuose skalbiniuose ir to kėlimas į viešumą. Ji kalba apie pojūčių, pajautimo badą. Šiandien ji man atrodo labai aktuali ir šiuolaikiška: juk visi mūsų pojūčiai, potyriai turi būti vis aštresni. Mes nesitenkiname neaštriais dalykais: reikia aštrumos, kad kažką pajaustumėme, patirtumėme, kad sukrėstų. Ir tai yra gerai, negalima to neigti. Man atrodo, ši pjesė yra apie pojūčių aštrėjimą ir pojūčių badą, kurį žmonės jaučia. Personažai siekia vis aštresnių pojūčių, to neslepia nuo savęs ir kitų, jie atviri. Vis aštresnių pojūčių – iki kraštutinumo – paieška yra pagrindinė pjesės linija. Ši pjesė – apie tai, o ne apie šeimyninius santykius.

Spektaklio „Demonai“ repeticijos akimirkos / Kemel Photography nuotr.

Gelbsti humoras

– Ar esame atbukę? Kodėl atsiranda pojūčių badas?

– Manau, mumyse slypi pojūčių badas. Žmogus turbūt yra objektas, visų įmanomų rinkų, medijų ir kitų žmonių taikinys: jis nuolat bombarduojamas informacijos, įvairių atrakcijų, pasaulio apskritai. Kadangi jį supa didžiulė masė, kiekvienas iš masės turi šaukti vis stipriau, kad jis atsisuktų. Todėl pasidaro atsparus potyriams, kitaip tiesiog neišgyventų. Jei į šiandieną atkeltume žmogų iš XIX a. pradžios, jis turbūt per dieną išeitų iš proto. Nuvesk jį į „Akropolį“, jis numirs. O mes jau turime imunitetą, esame stiprūs, nors ir negalėtume žiemą basi vaikščioti.

Tai natūralu, normalu, taip viskas vystosi, bet dėl to atsiranda bukumas ir kartu – badas. Paradoksalu: mes patiriame labai daug, bet kartu alkstame. Viskas veikiama terpės, kurioje esame: mums nuolat kuriamas kažko badas. Sotus vartotojas niekam nereikalingas: jis privalo būti alkanas.

– Koks pjesės autoriaus požiūris į šią situaciją?

– Jis apie savo veikėjus kalba su meile ir šiluma. Nepaisant to, kad perskrodžia juos kiaurai, nebijo „išlupti vidurių“. Humoras gelbsti. Galbūt humoras ir atsiranda, kai tu linki gero savo veikėjams, nori, kad jiems viskas gerai susiklostytų. Gal nesibaigia viskas gerai, bet tam tikrą laiko atkarpą būna gerai. Jo požiūris yra negailestingas, bet su meile. Jis nieko neslepia, labai atviras ir juos myli.

– Spektaklyje girdėsime daug muzikos?

– Taip, muzikos bus daug. Su kompozitoriumi J.Jurkūnu ir su aktorių trupe einame šiek tiek kitokiu keliu, nei būna dažnai, kai spektaklio muzika atsiranda tik paskutinę savaitę, ji tarsi „uždedama ant viršaus“. Norisi, kad ji mus inspiruotų ir būtų partnerė. Jonas jau intensyviai dirba, siunčia daug darbinių demonstracinių variantų. Aišku, tai nebus muzikinis spektaklis. Tačiau muzika – svarbi jo dalis. Ir galbūt bus išleista vinilinė plokštelė su jos įrašu – turime tokį planą.

Iš laisvės, iš džiaugsmo

– Spektaklio afišoje matyti garsaus E.Manet paveikslo „Pusryčiai ant žolės“ fragmentas. Kaip jis atsirado?

– Ši jungtis atsirado, kai su dailininke Laura galvojome apie spektaklio scenografiją. Pačioje pjesėje yra tokios aplinkybės – plakatas, paveikslas. Iš vizualikos ir atsirado tokia sąsaja. Tiesiogiai pjesės turinys ir šis paveikslas nėra susiję. Tačiau man jis atrodo labai susijęs su spektakliu. „Pusryčiai ant žolės“ staiga tapo spektaklio dalimi. Labai geras paveikslas, jame irgi gali pamatyti demonus.

– Koks spektaklio kūrybinis procesas? Dirbate su keturiais aktoriais – ar smagus darbas, ar yra jame „džiazo“?

– Kol kas mums labai smagu. Aš mėgaujuosi kiekviena akimirka. Šitos repeticijos ir aktoriams smagios. Man šis procesas labai svarbus – jis būtinai turi kilti iš laisvės, iš džiaugsmo, iš atsipalaidavimo. Nesuprantu kūrybinio proceso, kuriame naudojama psichologinė prievarta, kyla konfliktai. Nesuprantu, kodėl kai kurie režisieriai maitinasi konfliktu ir specialiai jo siekia arba daro spaudimą aktoriams. Tai visai ne mano ir aš taip nemoku. Man darbas turi gimti iš laisvės, iš džiaugsmo, nors kalbame apie sunkius, negražius dalykus arba intymiai kalbame apie savo gyvenimo įvykius, kurie nemalonūs, kuriuos norėtųsi pamiršti. Bet repeticijos džiaugsmas būtinai turi būti, kitaip nieko neatsiras. Ir dirbdamas su studentais stengiuosi, kad repeticijos teiktų džiaugsmą.

Spektaklio „Demonai“ premjera Klaipėdos dramos teatro Mažojoje salėje – vasario 28 ir 29 d. 18.30 val. Bilietus platina „Tiketa.lt“.

- -

FOTOPARAŠAI:

Režisieriaus D.Rabašauskas. Kemel Photography nuotr.

Spektaklio „Demonai“ repeticijos akimirkos. Kemel Photography nuotr.