Būsimas „Ričardo III“ pasaulis scenoje konstruojamas itin kruopščiai, kiekviena detalė turi savo svorį ir reikšmę, tad ir personažų dėvimi kostiumai – kiekvienas apgalvotas iki menkiausių klosčių. Juos kurianti dizainerė Valdemara Jasulaitytė – jau gerai atpažįstamas vardas jaunosios kartos mados kūrėjų gretose, 2022 m. ji buvo apdovanota „Jaunojo dizainerio prizu“. „Ričardas III“ jau trečiasis V. Jasulaitytės darbas su A. Areima ir toks, kurio turinyje slypinti įtampa, pasak jos, įkvepia vizualiniams atradimams.
– Esate pastebima – 2022 m. buvote apdovanota „Jaunojo dizainerio prizu“, jūsų kolekcijos pristatytos „Mados infekcijoje“, Klaipėdos mados savaitėje – kuo jums įdomus darbas teatre?
– Teatras įkvepia eksperimentuoti, kurti pasakojimą per kostiumus. Jame drabužis įgauna naują prasmę – tampa dramaturginiu įrankiu, formuojančiu personažo tapatybę, atskleidžiančiu jo psichologiją ir stiprinančiu emocinį spektaklio lauką. Mane labai žavi ši jungtis tarp vizualumo, kūno, erdvės ir dramaturgijos, kai kostiumas tampa gyvu scenos elementu, organiškai dalyvaujančiu veiksme.
– Kalbant konkrečiau, kuo domino galimybė prisidėti prie A. Areimos darbo su V. Šekspyro „Ričardu III“?
– Tai buvo pirmasis spektaklis, prie kurio prieš kelerius metus pakvietė prisijungti Artūras. Bet iki tol, kol atėjo jam laikas, dar kūriau kostiumus dviem jo spektakliams. Kai perskaičiau pjesę, ji iškart paveikė – joje daug tamsos, galios troškimo, grotesko, bet kartu ir žmogiškumo. Tokia įtampa labai įkvepia vizualiai.
Kostiumų eskizai kūrėsi savaime, tarsi iš vidaus – iškart pajutau, kad čia bus tas spektaklis, kuriame galėsiu panaudoti savo išgrynintą stilistiką dar kitaip.
– Kokius pagrindinius raktus įvardintumėte, per kuriuos radote priėjimą prie kostiumų koncepcijos, o gal buvo kelios galimos vizijos?
– Kelių vizijų nebuvo – kryptis buvo aiški nuo pat pradžių.
Svarbiausi buvo konstrukcija, skulptūriškumas ir audinio reflektyvumas šviesoje. Norėjosi, kad kostiumai turėtų tvirtą formą, bet kartu reaguotų į aplinką, keistųsi kartu su apšvietimu. Iš to laikmečio perimti konstrukciniai elementai susiliejo su šiuolaikinėmis formomis – taip atsirado tas tarpinis pasaulis tarp istorijos ir dabarties.
– Kokie didžiausi iššūkiai praktinėje plotmėje – įgyvendinant kostiumus, juos konstruojant, siuvant, pritaikant scenai ir judesiams joje?
– Didžiausias iššūkis buvo parinkti audinius, kurie būtų palankūs tiek judesiui, tiek šviesai, kad išlaikytų formą, bet kartu leistų aktoriams judėti. Taip pat įgyvendinti tokį kiekį sudėtingų kostiumų, dalis konstrukcijų buvo gana kompleksiškos, todėl kai kuriuos modelius pirmiausia konstravau bei maketavau pati, o vėliau juos perdaviau siuvėjams, kad būtų pagaminti iš parinkto audinio.
– Pamačius kostiumų eskizus „Ričardui III“ vienas iš epitetų buvo „skulptūriški“ ir atrodė, kad tai tikrai nėra rūbai, kurių aktoriai nejus. Gal galite šiek tiek plačiau pasidalinti apie aktorių ir jų kostiumų sąveiką šiame spektaklyje, kokią ją norite išgauti ir kodėl jos tokios reikia?
– Tiesa, aktoriai turi jausti kostiumus, žinoma, ne tiek, kad trukdytų, bet labiau padėtų personažui. Skulptūriškos formos čia labai svarbios – jos sukuria visumą, tam tikrą fizinį pojūtį, kuris veikia ir kūną, ir psichologinį būvį.
Man buvo svarbu, kad konstrukciniai elementai ir linijos neštų tam tikrą kodą, juose užkoduoti to laikmečio motyvai, bet kartu jie kuria ir tą požeminį, deformuotą pasaulį, kuriame vyksta spektaklio veiksmas. Kostiumai čia nėra tik drabužiai – jie tampa tarsi personažo šarvu ar forma, per kurią jis juda ir kvėpuoja.
– Ar buvo toks personažas, kurį aprengti prireikė daugiausia vaizduotės, laiko ir pastangų?
– Neišskirčiau vieno personažo, kaip ir minėjau, kurti eskizus gavosi labai natūraliai, daugiausiai laiko ir pastangų užima juos taikant prie kūno, apgalvojant detales, patogius užsegimus ir išpildant visumą realybėje.
– Istorinis Ričardas III gyveno XV a. Anglijoje, bet, anot režisieriaus, Ričardas III cikliškai grįžta į mūsų visuomenes visais laikais. Ar spektaklio kostiumuose kaip nors kodavote kokias nors istorines nuorodas?
– Nuorodų tikrai nemažai, nesinori jų išduoti, paliksiu atrasti žiūrovui. Galiu tik pasakyti, kad jos subtilios, slypinčios kostiumų konstrukcinėse linijose bei aksesuaruose.
Spektaklio „Ričardas III“ premjera lapkričio 13, 14 ir 15 dienomis Klaipėdos dramos teatre.
Režisierius Artūras Areima, scenografas Oles Makukhin, choreografė Inga Kuznecova, kostiumų dailininkė Valdemara Jasulaitytė, kostiumų dailininkės asistentė Polina Nimrea, šviesų dailininkas Eugenijus Sabaliauskas, vaizdo menininkas Kristijonas Dirsė, kompozitorė π (Monika Poderytė), garso režisierius Edvinas Vasiljevas, politikos konsultantas Vytis Silius, režisieriaus asistentas Marius Pažereckas.
Vaidina: Mantas Bendžius, Karolis Maiskis, Laima Akstinaitė, Digna Kulionytė, Jonas Baranauskas, Monika Poderytė, Vaidas Jočys, Karolis Legenis, Karolis Norvilas, Toma Gailiutė, Valerijus Kazlauskas, Vidas Jakimauskas, Regina Arbačiauskaitė, Rimantas Pelakauskas.
Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Naujausi komentarai