AR KLAIPĖDA YRA MAŽOSIOS LIETUVOS SOSTINĖ?

Nuo XIII a., kai Kalavijuočių ordinas užkariavo vakarinių baltų žemes, iki 1923 m. sausio 15 d. sukilimo Klaipėdos kraštas nebuvo Lietuvos dalimi, nors sąsajų su Lietuva turėjo.

Žemėlapyje – Lietuvos kraštas

Nepaisant to, yra istorinių šaltinių, kurie skelbia dalį dabartinio Kaliningrado srities žemių buvus lietuviškomis. 1753 m. žemėlapyje didžioji dalis dabartinės Kaliningrado srities žemių nurodyta  kaip "Land Litauen" (Lietuvos kraštas).

Laisvoji interneto enciklopedija "Vikipedija"  skelbia, kad tas kraštas buvo Mažoji Lietuva, arba Prūsų Lietuva, kurios didžiąją dalį gyventojų sudarė lietuvininkai. Pati Mažosios Lietuvos sąvoka pirmą kartą paminėta tarp 1517 ir 1526 m. Minimos skalvių ir nandruvių gentys, kurios ir sudarė vietinių gyventojų – lietuvininkų pagrindą.

Mažosios Lietuvos kultūriniu ir administraciniu centru dažniausiai yra nurodoma Klaipėda, tačiau kartais kaip dar vienas centras yra minima ir Šilutė.

Istoriografijoje teigiama, kad Mažoji Lietuva susiformavo XVI a., kai apgyvendintose šiaurės rytinėse Prūsijos valdose dauguma gyventojų kalbėjo baltiškais dialektais ir dominavo lietuvių kalba. Tai leido tapatinti šią teritoriją su čia dominavusia gyventojų grupe.

Iliustracija: Prūsijos lietuviai Dancige 1744 m. išleistoje Teodoro Lepnerio knygoje "Der Preusche Littauer". "Lt.wikipedia.org" nuotr.

Mažosios Lietuvos pavadinimas XVI a. pirmą kartą fiksuotas Prūsijos kronikininkų Simono Grunau ir Luco Davido darbuose.

Patys lietuvininkai save dažniau vadino ne Mažosios Lietuvos gyventojais, o prūsų lietuviais, patį kraštą Prūsų Lietuva.

Mažosios Lietuvos pavadinimas ypač išpopuliarėjo XIX a. ir po Pirmojo pasaulinio karo. 1923 m. prijungus Klaipėdos kraštą prie Lietuvos, šis kraštas dažniau vadintas Mažąja Lietuva.

Dvejus metus buvo sostine

1923 m. prie Lietuvos prijungtas Klaipėdos kraštas, kurį dažnai vadiname Mažąja Lietuva, tik dalis to, kas buvo su šiuo pavadinimu.

Nors 1753 m. žemėlapyje Prūsijos dalis ir nurodyta kaip Lietuvos kraštas, jos dalyje lietuvininkų skaičius buvo labai skirtingas. Nuo XVIII a. jų nuolat mažėjo, nes į kraštą atvykdavo vis daugiau vokiečių.

Kai 1701 m. kraštas pateko į Prūsijos karalystės sudėtį, Lietuvos pavadinimas joje dar kurį laiką dominavo. Kraštas vadintas ir Mažąja Lietuva, ir Prūsų Lietuva, o tankiausiai apgyvendinti buvo  Tilžė (dabar Sovetskas), Mėmelis (dabar Klaipėda) ir Lietuvos provincija.

Sąsajos: šis Vilniaus universiteto parengtas žemėlapis įrodo, kad Lietuvos etnografinių regionų ribos gerokai peržengia šiandieninės Lietuvos administracines ribas. "En.wikipedia.org" nuotr.

Kaip teigiama "Vikipedijoje", Mėmelis kurį laiką (1806–1807) netgi buvo Prūsijos karalystės sostine. Bet tai gali būti tapatinama su trumpalaikiu Prūsijos karaliaus gyvenimu šiame krašte. Šiaip Prūsijos karalystės sostinė nuo 1701 m. buvo Karaliaučius, nuo 1772 m. – Berlynas. Su Karaliaučiumi Mėmelis / Klaipėda turėjo konkurencinių nesutarimų. Naudodamasis dominuojančia sostinės padėtimi Karaliaučius netgi įtikindavo Prūsijos princus, kad Mėmelį reikia apkrauti papildomais mokesčiais, kurie mažintų jos jūrinės ekonomikos įtaką.

Aiškus ir stiprus Prūsijos karalystės dalies tapatinimas su Mažąja Lietuva išliko iki 1871 m., tada Prūsija tapo Vokietijos imperijos dalimi.

Administracinės ir etnografinės ribos

Žvilgtelėjus į 1753 m. žemėlapį, kuriame didžioji dalis dabartinės Kaliningrado srities žemių nurodytos  kaip "Land Litauen" (Lietuvos kraštas), pastebėsime, kad Klaipėda jame pristatyta kaip Memel, Karaliaučius, kaip Konigsberg, Šilutė kaip Heydekrug.

Tačiau yra ir lietuviškų pavadinimų – Nidden (Nida), Pillkoppen (Pilkopa, dabar Morskoje), Gumbinnen (Gumbinė, dabar – Gusevas), Tilsit (Tilžė) ir kiti.

XVIII, XIX ir net XX a. pradžioje Rytų Prūsijoje, pagal Prūsijos statistiką, gyveno nuo 100 iki 150 tūkst. žmonių, save laikiusių lietuviais. Jų būtų buvę daugiau, tačiau Lietuvos provincijos gyventojus Prūsijoje 1709–1711 m. išguldė didelis maras. Netektims kompensuoti iš Austrijos, Vokietijos, Šveicarijos, Olandijos buvo pakviesti kolonistai. Mažiausiai jų apsigyveno Mėmelio ir Tilžės regionuose, todėl šiuose kraštuose dar išliko palyginti didelė dalis lietuvininkų.

Būtų buvę logiška ir suprantama, jei po 1923 m. sausio 15 d. sukilimo prie Lietuvos būtų buvęs prijungtas ir panašiai lietuviškas, kaip ir Klaipėda, Tilžės kraštas. To neįvyko – Lietuvos dalimi tapo tik dešinioji pagal Nemuną Mažosios Lietuvos dalis. Šiandien daug kur įvardijama, kad tai  Klaipėdos kraštas. Dalyje šaltinių minima, kad tai yra Mažoji Lietuva, nors toks terminas nėra visai tikslus – Mažosios Lietuvos ribos istoriškai buvo gerokai platesnės.

Kad ir kaip būtų buvę, šiandieninės Lietuvos dalis Mažoji Lietuva jokiu atveju nėra Žemaitija, kaip kas nors iš Lietuvos dalies į Rytus nuo Klaipėdos linkęs ją įvardyti. Lietuviška Mažoji Lietuva (angl.  Lithuania Minor) yra vienas iš Lietuvos etnografinių regionų, kaip Aukštaitija, Dzūkija, Suvalkija ar Žemaitija (angl. Samogitia).

Oficialiuose šaltiniuose šiandieninės Mažosios Lietuvos kultūriniu ir administraciniu centru, tarsi regiono sostine, dažniausiai yra nurodoma Klaipėda. Tačiau kartais, pristatant Mažosios Lietuvos regioną, kaip dar vienas centras yra nurodoma ir Šilutė.

Publikacija parengta įgyvendinant Klaipėdos miesto savivaldybės iš dalies finansuojamą 2022 m. kultūros ir meno sričių projektą "Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-metis – atverti jūrų vartai į pasaulį ", skirtą Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui.